Bažnyčia Jubiliejaus iškilmės tradiciją perėmė iš Dievo tautos – Izraelio tikėjimo kraičio. Todėl norint tinkamai švęsti šią tikėjimo iškilmę, reikia pažinti ne tik dabartines Jubiliejaus tradicijas, bet ir šių Šventųjų metų kilmę, teologines ir istorines Jubiliejaus šaknis.
Jubiliejus Izraelyje
„Jubiliejumi“ Šventajame Rašte (o vėliau – ir Bažnyčios tradicijoje) vadinami ypatingi metai. Šis vardas kyla iš muzikos instrumento (hebr. yobél, „avino ragas“), kuriuo kasmet būdavo skelbiama Permaldavimo dienos iškilmės pradžia, o kas 50 metų (t. y. praėjus septynioms „metų savaitėms“ – septyniskart po septynerius metus) Permaldavimo diena žymėdavo ir ypatingų metų – Jubiliejaus pradžią:
Atskaičiuosi septynias metų savaites, septynis kartus po septynerius metus taip, kad septynerių metų savaitės sudarytų keturiasdešimt devynerius metus. Tada, septintojo mėnesio dešimtą dieną, skardžiai pūsi ragą – Permaldavimo dieną jūsų rago gaudesys teaidi visame jūsų krašte. Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums Jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą. Tie penkiasdešimtieji jums bus Jubiliejaus metai: nesėsite, nepjausite jokių savaime išaugusių javų, nenurinksite vynuogių nuo neapgenėtų vynmedžių, nes tai – Jubiliejaus metai. Jums jie bus šventi: galite valgyti tik tai, ką išaugina pati dirva. Šiais Jubiliejaus metais kiekvienas iš jūsų sugrįšite į savo nuosavybę (Kun 25, 8–13).
Jubiliejus Izraelyje pirmiausia susijęs su žemės teologija: Dievas iš Egipto savo tautą išsivedė ne į nežinią, bet į Pažado žemę. Todėl Dievo įsakymas švęsti Jubiliejaus metus yra persmelktas atminties apie išėjimą iš Egipto vergijos:
Aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto, kad duočiau jums Kanaano žemę ir būčiau jūsų Dievas. [Izraelitai, dėl skolų tapę samdiniais, Jubiliejaus metais] paliks šeimininką – jie ir jų vaikai – ir sugrįš į savo šeimą; jie atgaus savo tėvų nuosavybę, nes jie mano tarnai, kuriuos aš išsivedžiau iš Egipto. Jie nebus parduodami, kaip yra parduodami vergai. Jeigu [dėl skolų tapęs samdiniu izraelitas] nebus atpirktas nė vienu iš galimų būdų, Jubiliejaus metais jis ir jo vaikai bus išlaisvinti, nes izraelitai yra mano tarnai, kuriuos aš išvedžiau iš Egipto. Aš, Viešpats, esu jūsų Dievas (Kun 25, 38. 41–42. 54–55).
Vis dėlto išrinktosios tautos gyvenimas šioje žemėje buvo paženklintas dvilypumu: nors Dievas tautai šią žemę „atidavė“, ji taip niekuomet ir netapo tautos „nuosavybe“ – Izraeliui Dievas suteikė teisę į šios žemės derlių, bet ne į pačią žemę:
Žemė nebus parduodama pilnai, kadangi žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, laikinai gyvenantys su manimi (Kun 25, 23).
Todėl, netgi jei šeima dėl skolų turėdavo perleisti šią žemę kitam savininkui, ji vis tiek likdavo tos šeimos žeme, kurią ji galėdavo vėl atgauti, pavyzdžiui, padedama atpirkėjo (turtingesnio giminaičio, kuris galėdavo „atpirkti“ šeimynai jos žemę). Tačiau net ir atpirkėjo teisė negalėjo užtikrinti visiško teisingumo, nes išliko galimybė, jog galiausiai visa Pažado žemė pereis į kelių labai turtingų „atpirkėjų“ rankas. Todėl Jubiliejus – žemės grąžinimo jos tikriesiems savininkams metas – yra ypač reikšmingas įvykis: taip garantuojama ir ginama šeimos teisė į jai skirtą žemę, o kartu užtikrinamas ir pačios šeimos išlikimas.
Būtent šeima yra esminė tautos dalis, per kurią Izraelyje kuriamas ir patiriamas sandorinis ryšys su Dievu. Todėl teisės į žemę išsaugojimas bei laisvės grąžinimas samdiniais dėl skolų tapusiems izraelitams turi būti suprantamas kaip šeimos išsaugojimo sąlyga. Savo ruožtu šeimos apsauga Izraelyje yra sandorinio ryšio su Dievu išsaugojimo pamatas. Todėl Jubiliejus, pačia savo esme, yra atsigręžimo į šeimą iškilmė sandoriniam ryšiui su Dievu atnaujinti ir sustiprinti.
Jubiliejus po Jėzaus – Naujojoje Sandoroje
Luko evangelijoje Jėzus savo (o vėliau ir Bažnyčios) misiją apibūdina kaip Jubiliejų:
Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane nešti Evangelijos beturčiams, siuntė mane skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo, paleisti prispaustuosius į laisvę, skelbti maloningų Viešpaties metų (Lk 4, 18–19).
Jėzus šiuos pranašo Izaijo žodžius (plg. Iz 61, 1–2) kartoja ypatingu būdu – visu savo gyvenimu, darbais bei santykiais Jis paliudijo ir įvykdė šią pranašystę. Būtent Kristaus gyvenime visiškai atskleidžiami abu esminiai Jubiliejaus bruožai: atleidimas ir sugrąžinimas, išlaisvinimas ir atkūrimas. Bažnyčia atpažįsta, kad būtent Kristaus atėjimas ir Izraelio vilties išpildymas reiškia tikrąjį Jubiliejų – dieviškosios tvarkos atkūrimo ir prislėgtųjų išvadavimo pilnatvę Dievo karalystėje.
Naujasis Testamentas (arba Naujoji Sandora) neginčijamai liudija, jog Kristaus atėjimas atskleidė gilesnę Jubiliejaus reikšmę – jau ne tik Izraeliui, bet (per Bažnyčią) ir visai žmonijai. Žvelgiant į Jėzaus gyvenimą, kančią, mirtį ir Prisikėlimą, darosi aišku, kad Nazareto sinagogoje jis kalbėjo anaiptol ne apie siaurą ar pažodinį Kunigų knygoje aprašytų Jubiliejaus nurodymų įvykdymą. Jubiliejus Jėzui pirmiausia reiškė tinkamą išrinktosios tautos bei visos žmonijos atliepą į prisiartinusios Dievo karalystės skelbimą. Įsikūnijęs Dievo Sūnus, pats stodamas jų vieton, „belaisvius išvaduoja“ iš nuodėmės skolos Dievui. Evangeliją skelbia ne tik žodžiais, bet ir darbais, o vėliau – per Bažnyčią – ir sakramentais, taip leisdamas kiekvienam iš mūsų, ypač liturgijoje, dalyvauti šioje Evangelijoje ir ją patirti.
Jėzaus prisikėlimą Jo mokiniai suvokė kaip Jubiliejaus pilnatvę, kuri Dievo tautai reiškė dievišką atkūrimo ir atstatymo pažado išpildymą. Kai Jėzus įsakė mokiniams likti Jeruzalėje ir laukti Tėvo pažado,
Ten susirinkusieji klausinėjo jį sakydami: „Viešpatie, ar šiuo metu tu atkuri Izraelio karalystę?“ ( Apd 1, 6).
Petras, po to, kai Šventykloje Kristaus vardu išgydė luošąjį elgetą, ten susirinkusiai miniai apie Kristaus atėjimą laikų pabaigoje prabilo būtent kaip apie visų dieviškųjų pažadų ir pranašysčių atkūrimą ir atnaujinimą – taigi apie Jubiliejų:
Todėl atsiverskite ir atsigręžkite [į Dievą], idant būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų atgaivos metas ir kad jis atsiųstų iš anksto skirtąjį Kristų Jėzų. Jį turi dangus priimti iki laikų, kai bus atnaujinta ir atkurta visa, ką Dievas savo šventųjų pranašų lūpomis nuo amžių yra apsakęs (Apd 3, 19–21).
Jubiliejus Bažnyčioje
Popiežius Bonifacas VIII pirmąjį Jubiliejų Bažnyčioje paskelbė 1300 metais, pavadindamas juos „Šventaisiais metais“ ir taip pabrėždamas išskirtinę jubiliejinių metų malonę – mus perkeičiantį Dievo šventumą. Nors pradžioje buvo numatyta, jog Jubiliejus bus švenčiamas kas šimtą metų, jau 1343 m. popiežius Klemensas VI sutrumpino šį laiką iki 50 metų, o 1470 m. popiežius Paulius II nurodė Jubiliejų švęsti kas 25 metus. Be „eilinių“ Jubiliejų Bažnyčios istorijoje yra buvusių ir „ypatingųjų“ Jubiliejų: pvz., 1933 m. popiežius Pijus XI paskelbė Jubiliejaus metus minint 1900-ąsias Atpirkimo metines; popiežius Pranciškus 2016-aisiais metais paskelbė ypatingąjį Gailestingumo Jubiliejų. 2025-ųjų metų Jubiliejus bus dvidešimt aštuntasis Bažnyčios istorijoje.
Pamažu keitėsi ir paties Jubiliejaus šventimas Bažnyčioje. Ankstyviausioji tradicija buvo susijusi su piligrimyste į Romą, aplankant Šv. Petro ir Šv. Pauliaus bazilikas. Vėliau ši iškilmė pasipuošė papildomais simboliais (pvz., Šventųjų durų atvėrimu). Jubiliejaus šventimu pelnomi visuotiniai atlaidai.
Vaivos Narušienės nuotrauka
Jubiliejus šeimoje ir bendruomenėje
Vis dėlto reikia pabrėžti, kad Visuotinę Bažnyčią Jubiliejaus džiaugsmas „persmelkia“ būtent parapijų bendruomenėse. O giliausia bendruomeninė Dievo gailestingumo patirtis parapijoje, be jokios abejonės, yra parapijos atlaidų iškilmė. Atlaidai pranoksta vien asmeninio susitaikymo su Dievu ir žmonėmis patirtį. Atlaidų dieną parapija atgailauja ir švenčia Dievo gailestingumą būtent bendruomeniškai, kiek įmanoma sąmoningiau susivienydama su visa Bažnyčia atgailos, užtarimo ir eucharistinio dėkojimo malda. Todėl atlaidų iškilmė parapijai yra viena svarbiausių Jubiliejinių metų dienų.
Tačiau parapijos bendruomenė prasideda nuo šeimos ir nuo atskirų šeimos narių, tad Jubiliejus metai yra ir asmeninė dvasinė kelionė su Dievu ir Bažnyčia. Ypatingas dėmesys šiais metais turėtų būti skiriamas Dievo gailestingumo patirčiai, per kurią mums atveriamas krikščioniškosios vilties slėpinys. Esminė ir svarbiausia dieviškojo gailestingumo patirtis kiekvieno kataliko gyvenime yra Krikštas. Būtent per Krikštą buvome giliausiai suvienyti su Kristumi ir Bažnyčia. Tai, kad galbūt kai kurie esame pakrikštyti dar būdami vaikai, anaiptol nesumenkina šio sakramento reikšmingumo. Kaip tik priešingai – Jubiliejiniai metai tebūna Bažnyčios dovanojama proga pagilinti ryšį su savuoju Krikštu. Popiežius Benediktas XVI kvietė šį ryšį tvirtinti per piligrimystę, siūlydamas tikintiesiems aplankyti savąją Krikšto parapiją, jos metrikų knygoje surasti savojo Krikšto įrašą ir taip stiprinti tikėjimą įvykusio Krikšto tikrumu bei veiksmingumu. Ta ar kita tinkama proga (pvz., Velyknakčio liturgijoje), švenčiant Jubiliejų, dera asmeniškai arba parapijos bendruomenėje atnaujinti Krikšto pažadus, drauge dėkojant Dievui už tuos žmones (tėvus, krikštatėvius, patarnavusį kunigą, katechetus ir mokytojus), per kuriuos šis sakramentas mums buvo suteiktas ir kuris vėliau mus mokė krikščioniško gyvenimo.
Asmeninio Jubiliejaus metų šventimo pamatas šiandieniams Kristaus mokiniams Bažnyčioje yra sakramentai, ypač Sutaikinimo ir Eucharistijos. Nepaprasta malonė liejama ir toms šeimoms, kuriose vaikai bei jaunuoliai Jubiliejaus metais švęs Pirmosios išpažinties ir Komunijos ar Sutvirtinimo sakramentus. Šeimos, Jubiliejaus metais sudariusios katalikišką Santuoką, bei vyrai, kurie tais metais priims Kunigystės šventimus, savąja gyvenimo istorija žymės ne tik savo asmeninės ar šeimos, bet ir visos Bažnyčios Šeimos vilties kelionę , pradėtą per 2025-ųjų Jubiliejų.
