Šiais laikais jaunimo domėjimasis politika ir įsitraukimas į ją yra keistas ir įdomus reiškinys. Antai Vilniaus senamiestyje dažniau gali pamatyti merginą, dėvinčią marškinėlius su užrašu „Bernie“ (pagal žinomą JAV politiką), nei su užrašu „Paluckas“. Sociologai skundžiasi, jog apklausos rodo mažą jaunesniosios kartos domėjimąsi ir dalyvavimą politikoje, net ir kalbant apie tokius elementarius dalykus kaip balsavimas. Neseniai dėmesio viešojoje erdvėje sulaukė jaunimo organizuotas protestas dėl juodaodžių padėties JAV – vyresniosios kartos žmonėms galėjo būti sunku suprasti, kas čia vyksta ir kodėl... Trumpai tariant, jaunimo santykis su politika skiriasi nuo vyresniųjų kartų. Tad pabandykime sumažinti atstumą tarp kartų vyresniems Artumos skaitytojams pristatant jaunimą, o jaunesniems – jaunimą iš itin specifinės aplinkos ir kalbant specifine tema: ką šie jaunuoliai galvoja apie politiką?
Emilija
Visi trys pašnekovai – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto esami ar neseniai buvę studentai: antrakursė Teresė, trečiakursis Laurynas ir magistro studijas jau baigusi Emilija. Visi jie žinių semiasi įstaigoje, Lietuvoje laikomoje gana presitižine, kurią beveik madinga tapo kritikuoti. Visi trys priklauso Šv. Tomo Moro politologų klubui. Įsikūręs prieš ketverius metus, politikos mokslų studentus katalikus vienijantis klubas organizuoja paskaitas, piligrimystes, o savo nariams rengia beveik slaptas ir visada puikias vakarienes. Šv. Tomo Moro klubas buvo įkurtas kaip Studentų ateitininkų sąjungos vienetas, tad kartu su federacija šiemet švenčia Ateitininkų metus.
Visai nekeista, kad daugeliu klausimų pašnekovai sutaria. Visi jie gana aktyviai domisi politiniais įvykiais – tai politikos mokslų studentų kasdienė duona ir kryžius. Visiems trims renkantis, už ką balsuoti, svarbiausi yra vertybiniai ir bioetiniai klausimai. Visi trys teigiamai, bet šiek tiek atsargiai žvelgia į Europos Sąjungą, o Rusiją mato kaip grėsmę. Visi gan kritiški dabartinės valdančiųjų daugumos vykdomos politikos atžvilgiu. Nei vienas nesiruošia balsuoti už „Nacionalinį susivienijimą“, bet nei vienas nesijaučia ir smarkiai priešiškas šiai politinei partijai; pvz., Lauryno nuomone, šiai partijai radikalų etiketė klijuojama be reikalo. Visi linksta į TS-LKD, bet gan skeptiškai pasisako apie Gabrieliaus Landsbergio lyderystę.
Daugiau skirtumų išryškėja kalbant apie tai, kaip jie domisi politika. Nemažai naujienų sužino iš feisbuko, tačiau socialiniais tinklais naudojasi pagal skirtingas strategijas. Teresė stengiasi atsirinkti ir sekti tas paskyras bei puslapius, kurie jai atrodo įdomiausi; feisbuke, anot jos, yra daug geros informacijos, tik reikia pasistengti, kad ji tave pasiektų. Emilija, atvirkščiai, mano, jog politiką sekant feisbuke kyla pavojus užsidaryti burbule, kuriame girdi tik panašiai kaip tu mąstančių žmonių balsus. Skaitydama didžiuosius portalus, Emilija renkasi lrt.lt, o 15min.lt laiko patikimesniu nei delfi.lt kuriam pirmenybę teikia Laurynas: „Anksčiau skaitydavau tik 15min.lt, bet kai per LGBT surengtą paradą 15min.lt nuspalvino savo logotipą vaivorykštės spalvomis, nuo tada perėjau prie delfi,“ – juokiasi jis. Visi trys, kaip ir daugelis bendraamžių, televizorių žiūri tik grįžę pas tėvus.
Emilija labiau nei kiti pašnekovai akcentuoja socialinio teisingumo ir atskirties bėdą. „Ar manai, kad yra dviejų Lietuvų problema?“ – klausiu jos. „Iš socialinės pusės, manau, kad taip,“ – atsako, ir jos paaiškinimas itin gyvenimiškas. „Pirmus metus atvykusi į Vilnių gyvenau Naujininkuose. Keliaujant į paskaitas reikėdavo eiti pro Stoties rajoną, tada nusileisdavau į Vokiečių gatvę. Gyvas kontrastas močiutės su kruopų maišeliais, čeburekus perkantys darbininkai ar „Sugarmour“ desertams eurų negailintys ir „sėkmingo“ jaunimo įvaizdį kuriantys studenčiokai Vokiečių gatvėje. Nemanau, kad tai tik mažų algų klausimas. Man regis, kad problema – požiūris į dirbantį žmogų, jo padėtį visuomenėje ir šeimoje, orumo užtikrinimas. Atrodo, kad dešinieji lengva ranka atiduoda šį klausimą kairiųjų darbotvarkei“, – sako Emilija.
Laurynas
Kalbėjomės ir apie bendravimo kultūrą politikoje. Visi pašnekovai atsako „taip“ į klausimą, ar jų pažiūros labai skiriasi nuo bendraamžių. Jiems tenka diskutuoti su liberaliau ir gerokai liberaliau į daugelį su politika ir morale susijusių klausimų žvelgiančiais bičiuliais. „Aš bandau suderinti „stuburo“, savo pozicijos, turėjimą su tuo, kad priimi kitus“, – sako Teresė. To tikimasi ir iš politikų. „Man yra labai svarbus derybų, dialogo kelias, negaliu pasitikėti žmonėmis, kurių metodai siekti tikslų nebus tokie, kokius laikau tinkamais“, – dalijasi Emilija.
Socialiniuose tinkluose tarp katalikų intelektualų seniai išryškėjo, o per paskutinius prezidento rinkimus ypač paaštrėjo skirtis, turbūt pažįstama daugeliui feisbuko lankytojų. Tačiau ją sunku apibūdinti vienu sakiniu: viena pusė, atvirtai palaikanti TS-LKD ir ypač liberalesnį partijos flangą, į sekuliarųjį humanizmą žvelgia kaip į iš esmės katalikybės sąjungininką, net jei ir sutinka, kad jis turi šiokių tokių trūkumų; jie skeptiškai žiūri į nacionalistinę retoriką. O kita pusė palaiko bet ką, tik ne TS-LKD, į sekuliarųjį humanizmą žvelgia kaip į katalikybės varžovą, o nacionalizmo anaiptol nelaiko istorine klaida, tik kartais bodisi šovinizmu.Visi trys neigiamai atsiliepė apie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdymą. Visų pirma, dėl skaidrumo ir skandalų, bet, kaip sako Laurynas, ir dėl skubos tvarka, iki galo neišdiskutuotų įstatymų pakeitimų ir profesionalumo trūkumo „profesionalų vyriausybėje“. „Atrodo, kad bandoma didinti valstybės kontrolę žiniasklaidai ir kitiems dalykams“, – įžvelgia Laurynas. Tiesa, dėl alkoholio draudimų nuomonės šiek tiek išsiskyrė. Visiškai nevartojantis alkoholio Laurynas sakė, kad jam draudimai anaiptol neatrodo kažkoks demoniškas dalykas. Emilijai draudimai nepatinka, ji nepalaikė jų įvedimo, bet jei jie tikrai veikia – nepalaikytų ir panaikinimo. Teresė, kuri pagal dabartinius įstatymus dar per jauna Lietuvoje įsigyti alkoholinių gėrimų, sutiko, kad su alkoholizmu kovoti reikia net ir draudimais, bet padidinti amžiaus ribą iki 20 metų vis tiek laiko neapgalvotu sprendimu.
Mūsų pašnekovai, atrodo, užima vidurio poziciją. Jiems itin svarbu, ką Bažnyčia moko dėl gyvybės apsaugos ar šeimos sampratos, tačiau nepriimtina radikali pozicija partijų atžvilgiu. Šiek tiek skiriasi jų politinės simpatijos: vienam patinka Ingrida Šimonytė, kitam – Laurynas Kasčiūnas. Gabrielius Landsbergis – jaunimo masalas su hipsteriška šukuosena ir kostiumu, FB transliacijomis ir svarstymais apie homoseksualų partnerystes – šitų jaunų žmonių neįtikina. „Manau, viskas susitvarkytų, jei TS-LKD partija savyje rastų vienybę – ji tikrai yra dviejų sparnų partija. Jei partija nusibrėžtų aiškesnį veidą, būtų aiškiau. Jei jos veidas yra Gabrielius Landsbergis – negaliu entuziastingai į tai žvelgti“, – sako Emilija. Iš kitos pusės – nei Rimanto J. Dagio, nei Vytauto Radžvilo politiniai projektai jiems neatrodo patrauklūs. „Jų idėjos turi vertę, svorį, bet jei idėjos lieka tik idėjomis, tai kas iš to?“ – nepasitikėjimą reiškė Teresė. Demokratija, anot jos, reiškia, kad laimi dauguma, ir, norėdamas pasiekti kokių nors tikslų, esi priverstas bendradarbiauti su dauguma.
Teresė
Visi trys kalbinti jauni katalikai jaučia, kad yra mažuma. Visi linksi ir sako „taip“ – politinėmis ir vertybinėmis pažiūromis jie smarkiai skiriasi nuo savo bendraamžių. Jų karta yra interneto karta, labiau kosmopolitiška ir liberali nei ankstesnės. Jiems tai kasdienė aplinka, jų bendramoksliai, bendradarbiai, galų gale – bičiuliai. Pašnekovai savo politines ir vertybines pozicijas įprato reikšti atsargiai – nė vienas nepasakė „aš prieš abortus“ arba „aš prieš homoseksualias santuokas“, bet „man svarbi bioetika“, arba „man svarbus šeimos klausimas“. Matyt, šitaip kalbėti yra vienintelė galimybė būti suprastam sekuliarioje aplinkoje.
Galų gale, religija ir politika – dvi visais laikais žmonėms kraują ypač kaitinančios temos, tad gebėjimas ramiai atsakyti į provokaciją – „kaip tavo tikėjimas veikia tavo politinius pasirinkimus?“ – atrodo visai neblogai.
Galiausiai – visi trys buvo geri pašnekovai. Su jais smagu kalbėtis. Jie drąsiai svarsto, ar partijos kaip politiniai dariniai turi ateitį, kritikuoja politines madas, pastebi, jog politiniai klausimai yra daugiamačiai; pvz., Astravo atominė jėgainė yra ir energetinis, ir diplomatinis, ir saugumo, ir ekologijos iššūkis. Šie jaunieji politologai, būdami kuklūs, seka naujienas ir aktualijas, turi teorinių žinių bei sveiko kritiškumo.
