Kunigas Artūras KAZLAUSKAS

Popiežius Pranciškus ragina mus būti įžvalgius, nuolat budėti ir kovoti. „Ši kova yra labai graži, nes leidžia mums švęsti kaskart, kai mūsų gyvenimuose nugali Viešpats“, – įkvepia jis ir dar priduria: „Pats Jėzus švenčia mūsų pergales“ (GE 158, 159). Tačiau norėdami kovoti ir budėti, turime būti sąmoningi. Kaip išlaikyti sąmoningumą, kai gyvenimas bėga visu greitumu? Kaip pamatyti, kur tą dieną mano gyvenime buvo Dievas ir ką Jis veikė? Nėra geresnio būdo mūsų įžvalgumui ugdyti nei sąžinės tyrimas.

Lotyniškąjį examen conscientiae lietuviškai dažnai vadiname sąžinės sąskaita, tarsi tai būtų susiję su ekonomika. Siūloma vadinti „patikrinimu, peržvalga, analize“... Kas yra sąžinės peržvalga? Didžiausia klaida būtų laikyti ją atsisėdimu į „teisiamųjų suolą“. Klaida suvokti kaip dienos poelgių analizę. Klaida būtų ir paprasčiausiai sugrupuoti konkretaus laikotarpio veiksmus į gerus ir blogus.

Didžiausia mūsų klaida – centru laikyti save pačius, ne Dievą. Sąžinės patikrinimo centre turi būti Dievas ir santykiai su Juo. Svarbiausia čia – begalinė Dievo meilė man ir visiems žmonėms, Jo tėviškumas ir gailestingumas. Sąžinės patikros tikslas – santykių su Dievu glaudumas. Leiskite pasiūlyti keletą jos etapų, kurie leistų pamatyti tikrą mūsų santykių su Dievu padėtį.

1

 Atverkite savo širdį Dievo artumui. Susiraskite ramią vietą (tai galėtų būti mūsų kambarys, koplyčia ar bažnyčia). Prieš akis tebūna šventas atvaizdas. Prie jo galite uždegti žvakę. Keletą minučių leiskite sau nurimti, „atgauti kvapą“ ir pradėkite Kryžiaus ženklu. Kai mažas vaikas žaidžia, kaskart atsisuka pasižiūrėti, ar jo mama arba tėtis jį mato. Taip jis padrąsinamas ir nuraminamas. Pirmasis sąžinės patikros etapas yra susijęs su atsistojimu Dievo akivaizdoje iš naujo atrandant meilę, kurią Jis puoselėja kiekvienam iš mūsų. Tam gali pasitarnauti ir skaitoma Šventojo Rašto ištrauka.

2

 Leiskite, kad Dievas parodytų savo „fotoalbumą“. Turbūt esate sėdėję su seneliu, kai jis rodė savo fotografijas. Kokia šiluma, intymumu jis dalijosi su jumis. Dabar leiskite Dievui padaryti tą patį. Prieš dienos peržvalgą būtina prisiminti, kad esame Dievo numylėtiniai. Prisiminkite kurią nors Šventojo Rašto (tarsi fotoalbumo) vietą. Leiskite Jam papasakoti, kaip Jis išpirko Izraelį, kaip iš bėdų išvadavo Juozapą ar atleido Dovydui. Įsižiūrėkite į kantrybę ir pasitikėjimą, kuriuos Jis rodė savo tautai. Prisiminkite visus tuos atvejus, kai atrodė, kad laimės žmogiškasis silpnumas, bet Dievas vis rasdavo būdų įrodyti, kad Jis yra istorijos (taip pat ir mūsiškės) Viešpats. Prisiminkite visus tuos žmones, kuriuos Jėzus mylėjo, visas širdis, kurias palietė, visas žaizdas, kurias išgydė. Mąstykite, kaip Jis kalbėjo jiems, ir supraskite, kad lygiai taip, kaip mąstė apie juos, mąsto ir apie jus. 

3

 Papasakokite Jėzui apie savo dieną. Tik nepamirškite pasakoti kalbėdamiesi. Susitelkite į svarbiausius įvykius: kas jus sujaudino, kas buvo gražiausia, bjauriausia, sunku, neaišku. Nereikia būti griežtiems. Duokite savo atminčiai laiko ir erdvės, kad dalykai patys išeitų aikštėn. Kai baigsite, pabūkite tyloje. Įsiklausykite širdimi į tylą. Nepamirškite, kad čia – pokalbis, ne monologas. Prieš pereidami prie detalių, stenkitės apmąstyti, ką jums sako Viešpats, ar kryptis, kurias rodo dienos patirtys, susitikimai, pagundos, bandymai, pergalės, nesėkmės. Tada klauskite: kur mane kreipi, Viešpatie, visu tuo? Ką matai žiūrėdamas į mane? Kur esi? Kuriuo būdu prie tavęs artėju? Kaip tolstu? Kas mano gyvenimo centre?

4

 Pripažinkite savo klaidas. Nuoširdžiai dėkokite Dievui už būdus, kuriais veikia mūsų gyvenime, už nenusivylimą mumis, už nepasitraukimą nuo mūsų. Juk natūralu, kad atpažinote faktų, kurie nebuvo gerų sūnų ir dukterų poelgiai. Suklupote, neigdamas savo prigimtį. Atstūmėte Dievo ir kitų žvilgsnį ir priėmėte savo. Kaip kitą kartą galėčiau pasielgti? Ši dalis gali būti sunki, bet pasitikėkite Dievo ištikimybe ir gailestingumu. Kai pamatysite savo klaidą, nesislėpkite kaip Adomas ir Ieva. Prisiimkite klaidas ir atsakomybę už jas. Be atsakomybės susitaikymas neįmanomas. Kartais sugebame gerai pasiteisinti ar sumenkinti nuodėmių svorį. Nors Dievas be ribų gailestingas, bet kartu Jis ir teisingas. Stenkitės suvokti, kur būta nuodėmės, o kur tik gundymo.

5

 Atnaujinkite savo krikštą; iš mirties pereikite į gyvenimą. Nuodėmes ištaisyti galime, bet tik ne savo jėgomis. Nuodėmė turi būti atleista. Nuodėmė palieka žaizdų, o žaizdos turi būti gydomos. Kitaip jos gali užkrėsti. Pasiekus šį sąžinės patikrinimo etapą, ateina laikas pasinerti į Jordaną. Vieną kartą visiems laikams esame pakrikštyti, bet dažnai tai pamirštame. Krikštas yra pirmas ir esminis nuodėmių atleidimo sakramentas. Autentiško gailesčio metu leidžiama Šventajai Dvasiai perkeisti mūsų mirties realybę į gyvybės realybę, mūsų neklusnumą Ji padaro klusnumu. Gimė kai kas naujo, gero, gražaus. Sūnaus Dvasia leidžia šaknis į mūsų širdį. Nepamirština, kad tokia kasdienė sąžinės peržvalga tiesia kelius į išpažintį. Jei pastebėjau, kad padariau sunkią nuodėmę, tai yra sąmoningai apsisprendžiau nebūti Šventosios Dvasios vedamas, privalau kuo skubiau atlikti išpažintį.

6

 Sudėliokite veiksmų planą. Peržiūrėję dieną, paskirkite laiko apsvarstyti, ką galėtumėte patobulinti ateityje. Jau rytoj. Nereikia būti naiviems ir manyti, kad įmanoma pakeisti viską iš karto. Bet jei neinama į priekį, ritamasi atgal. Šv. Benediktas savo broliams buvo nurodęs vienu metu keisti vieną ar du dalykus, ne daugiau.

7

 Dėkokite. Sąžinės peržvalga yra ne tam, kad pasijustumėte blogai. Ji turi atnešti išganymo džiaugsmą. Dievo akivaizdoje pasidžiaukite tuo, ką išgyvenote. Kažkas yra pasakęs, kad peržvalga moko solidaus realizmo atskleisdama mūsų tobulumo moralines ar psichologines iliuzijas, nes joje patiriame nesibaigiantį malonės perkeitimą.

Sąžinės peržvalga dovanoja mums svarbiausia – jaustis laisviems santykiuose su Dievu. Jaustis laisvais Jo vaikais. Tik laisvi sūnūs ir dukterys gali perteikti autentišką Tėvo Veidą.