Kunigas Artūras KAZLAUSKAS
Kasmet keturioms savaitėms likus iki Viešpaties Gimimo iškilmės, prasideda Adventas – liturginis laikas rengiant mus Kalėdoms. Pirmąjį Advento sekmadienį prasideda ir nauji liturginiai metai. Romos apeigose Adventą sudaro keturi sekmadieniai, o štai Šv. Ambraziejaus apeigose (Milano vyskupijoje) Adventas dviem sekmadieniais ilgesnis. Tai laikas, kviečiantis pakelti akis ir atverti širdis Kristui priimti.
Liturgija. Adventas prasideda Pirmąja Valandų liturgijos sekmadienio Vakarine, švenčiama šeštadienio vakarą, o baigiasi Kūčių vakare švenčiama Pirmąja Viešpaties Gimimo iškilmės Vakarine. Liturginiai drabužiai nuo Tridento Susirinkimo liturginės reformos (XVI a.) yra violetiniai. Violetinė spalva gamtoje retesnė už kitas. Tad ji – nuoroda į santykius su dieviškumu. Liaudies tradicijoje ji išreiškia paslaptį, transcendenciją, dvasingumą ir magiją. Spalvų terapijoje ji siejama su meditacija. Tai kyla ir iš spalvinės sudėties – raudonos ir mėlynos. Raudona spalva yra jėgos, gyvybingumo, drąsos, dinamiškumo, o mėlyna – meditacijos, ramumos, apsivalymo, švelnumo simbolis. Šių dviejų spalvų mišinys kalba apie to, kas dieviška ir kas žmogiška, susivienijimą. Seniau dėl sudėtingumo išgauti buvusi karališkosios galybės ir turtingumo spalva ilgainiui tapo atgailos, atsivertimo, atsilyginimo simboliu. Krikščionys atmena Jėzaus patirtas patyčias kančioje, Jo aprengimą purpurine skraiste ir sveikinimą kaip Žydų Karaliui. Šio apsiausto violetas krikščionims primena kančią ir skausmą, lydėjusius Jėzų į Kalvariją. Bažnyčios tradicijoje violetas buvo laikomas juodos variacija. Juoda išreiškiant gedulą ir atgailą, kartu ir violetinė įgavo tas pačias prasmes. Trečiąjį Advento sekmadienį gali būti (nebūtinai) naudojama rožinė spalva (išgaunama į violetą įmaišius baltos), taip išreiškiant greito Viešpaties pasirodymo džiaugsmą. Mišiose neatliekamas Garbės himnas: laukiame jo giedojimo Kalėdų iškilmėse.
Tradiciniai sekmadienių pavadinimai kyla iš Mišių įžangos priegiesmių pirmųjų žodžių: pirmasis vadinamas Ad te levavi („Į tave keliu“, Ps 25), antrasis – Populus Sion („Siono liaudis“, Iz 30, 19.30), trečiasis – Gaudete („Džiaukitės“, Fil 4, 4.5), ketvirtasis – Rorate („Rasokite“, Iz 45, 8).
Kilmė. Terminas adventus nurodo į atėjimą ir gali būti suprantamas kaip buvimas, atėjimas, atvykimas. Senovėje šiuo žodžiu buvo nurodoma į kurio nors didiko, pvz., karaliaus ar imperatoriaus, atvykimą į provinciją. Jis buvo vartojamas ir kurios nors dievybės apsilankymui išreikšti. Dievybė iškyla iš slaptumos ir pasirodo su galybe ar yra švenčiama kaip esanti kulto apeigose. Krikščionys šiuo terminu išreiškia savo santykį su Karaliumi Jėzumi, atvykusiu į vargingą provinciją, vadinamą Žeme, ir pasirodžiusiu visiems. Jo pasirodymo šventėje gali dalyvauti visi į Jį tikintys. Šiuo terminu pasakoma: Dievas yra čia, nedingo iš pasaulio, mūsų vienų nepaliko. Net jei negalime Jo matyti ar paliesti kaip kitos realybės, Jis mus lanko įvairiausiais būdais.
Prasmė. Adventas yra „laukimo, atsivertimo ir vilties laikas“, rašoma Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos dokumente (96 sk.) apie liaudiškąjį pamaldumą ir liturgiją. Dievo atėjimo laukimas yra išreiškiamas dviem momentais: pirmoji Advento dalis (iki gruodžio 16 d. imtinai) kviečia atgaivinti Kristaus garbingojo sugrįžimo laukimą, antroji – nuo gruodžio 17 d. – nukelia mūsų mintis į Įsikūnijimo slėpinį ir kviečia priimti Žodį, tapusį Kūnu ir gimusį iš Mergelės. Adventas – atsivertimo laikas, klausantis pranašų, o ypač Jono Krikštytojo balso: „Atsiverskite, nes Dangaus karalystė čia pat“ (plg. Mt 3, 2). Pagaliau tai laikas džiaugsmingos vilties, kad jau įvykęs išgelbėjimas tuoj apims visą pasaulį, pasiekdamas pilnatvę, ir pažadai taps išsipildymu, tikėjimas – regėjimu, o mes tapsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra (plg. 1 Jn 3, 2).
Ikona. Adventas – ypatingas Marijos laikas. Liturgijos dvasia persiimantys tikintieji laukia Viešpaties su ta pačia meile, su kuria Marija laukė savo Sūnaus gimimo. Marija yra Bažnyčios adventinio laiko modelis. Popiežius Pranciškus sakė, kad Marija yra kelias, kurį nutiesė pats Dievas savo atėjimui į pasaulį. Marija – žmogus, savo nuolankiu ir drąsiu taip padaręs įmanomą Dievo Sūnaus Įsikūnijimą ir prieš amžius nutylėtos paslapties apreiškimą visiems (plg. Rom 16, 25). Advento metu švenčiama ir viena didžiausių Marijos iškilmių – Nekaltasis Prasidėjimas (gruodžio 8-ąją). Marija – atpirktos žmonijos prototipas, gražiausias Kristaus gelbinčio atėjimo vaisius.
Nežinia, ar šiais metais Adventas galės būti pilnutinai išgyvenamas bažnytiniuose sambūriuose, ar tik namuose. Linkėčiau pirmosios galimybės. Tačiau Šventojo Rašto skaitymas, Marijos valandų meditavimas, deganti žvakė, perrišta baltu ar žydru kaspinu (nuoroda į besilaukiančią Mergelę), vieni kitų pakvietimas į bendrą maldą ir gyvenimo keitimas – visa tai gali Adventą padaryti tikrą.
