Tėvystės žinios ir gebėjimai perduodami iš kartos į kartą. Ryškiausiai įsimename išskirtinius – skausmingus arba džiaugsmingus – įvykius. Bausmes, jų priežastis, pobūdį, trukmę ir pasekmes dažniausiai atsimename kaip vienus skausmingiausių vaikystės patyrimų, deja, linkusius pasikartoti ir kitoje kartoje.
Už ką baudžiame?
Skirdami vaikui bausmes, tėvai siekia, kad jų vaikų elgesys būtų geras. Tačiau dažnai bausmės ir drausminimo būdai pasirodo esantys neveiksmingi, todėl tėvai nusivilia savimi ir vaikais. Atliktuose tyrimuose apie bausmes vaikystėje nustatyta, kad dažniausiai baudžiama už smulkius prasižengimus – iniciatyvumą žaidimuose ar bandymą padaryti kažką, kas būtų naudinga tėvams, kai vaikai įsitraukia į įdomų žaidimą su draugais, neatlieka tam tikrų užduočių, nesilaiko tėvų nurodymų, demonstruoja savarankiškumą bandydami atlikti kokius nors darbus, kurie baigiasi nesėkmėmis. Tiriamieji prisimena, už ką buvo baudžiami: „Išbėgau pas draugę ir žaidžiau ten visą dieną, o mama ieškojo...“; „Išėjau maudytis nepaklaususi...“; „Norėjau iškepti blynų, nežinojau, kaip, sugadinau“; „Vėlai grįžau iš šokių...“; „Turėjau grįžti iki 22 val., pavėlavau, bandžiau įslinkti nepastebėta...“
Tyrimo dalyviai atkreipė dėmesį, kad dažniausiai jiems nebuvo nustatytos nuoseklios ir aiškios elgesio taisyklės. Viena vertus, jiems leisdavo žaisti su draugais, antra vertus, kai jie smagiai praleidę laiką grįždavo namo, juos bardavo. Beje, grupės dalyviai neprisiminė, kad juos būtų gyrę už gerą elgesį.
Vaikų auginimas ir auklėjimas gali būti nuoseklus arba nenuoseklus. Nuosekliam procesui būdingos aiškios, suprantamos taisyklės ir nuorodos, kaip tų taisyklių vaikas turėtų laikytis, teigiamas vaiko elgesio įvertinimas ir galimybė išmokti tinkamo elgesio. Juk bausmės skiriamos tam, kad vaikas patirtų blogo elgesio pasekmes ir išmoktų tinkamai elgtis. Kad būtų pasiektas šis tikslas, tėvai turėtų aiškiai pasakyti, kokio elgesio jie iš vaiko tikėjosi, ir sudaryti sąlygas pasitaisyti. Jei vaikas pakartotinai nereaguoja į tėvų nurodymus, tuomet galima galvoti apie nuobaudą, atitinkančią amžių ir prasižengimo dydį.
Bausmių rūšys
Bausmių pobūdis gali būti įvairus. Remiantis tyrimo duomenimis, skiriamos keturios bausmių rūšys:
1. emocinės bausmės: grasinimas bausme, moralizavimas, barimas, lyginimas su kitais, pabrėžiant vaiko klaidas ir gerąsias kitų vaikų savybes. Šitokios bausmės ypač giliai žeidžia vaiko savigarbą, ugdo nepasitikėjimą savimi, menkavertiškumo jausmą, bendravimo su kitais baimę, kartais vergišką paklusnumą. Dažnai tėvai lygina savo vaikus su kitais, siekdami gero jų elgesio. Tokį metodą popiežius Pranciškus vadina „subtilia smurto forma“ (Gaudete et exsultate 117);
2. fizinės bausmės: mušimas diržu, rykšte, skuduru ir pan.;
3. bausmės su emocinio smurto elementais: atstūmimas, viešas pažeminimas, neįleidimas naktį į namus (miegojimas šuns būdoje), nuolatinis priminimas apie buvusį prasižengimą, gąsdinimas, bauginimas būsima fizine bausme;
4. bausmės su fizinio smurto elementais: stiprus mušimas diržu, lydimas atstūmimo.
Visi tyrimo dalyviai pažymėjo, kad tėvai juos bausdavo supykę. Kai kuriems tėvų emocinė reakcija buvo skaudesnė už pačią bausmę. Ypač skausmingai jie išgyveno neteisingą bausmę, kai buvo baudžiami už tai, ko nepadarė. Tiriamieji sakė, kad tėvai nesiaiškindavo ir nepaklausdavo vaikų apie prasižengimo priežastis. „Mama labai supyko, o tėtis tiesiog įsiuto...“; „Mama buvo liūdna, tai man skaudėjo širdį...“; „Ir šiandien labai pykstu, kodėl mane įskundė ir kodėl taip stipriai baudė. Juk visai netyčia taip padariau – šokiuose buvo smagu, ir pamiršau laiką...“
Natūralu, kad vaikų drausminimas ir bausmės būna lydimi pykčio, baimės, nusivylimo emocijų. Todėl svarbu žinoti, kad baudimas turi baigtis pokalbiu su vaiku pasidalijant skausmingais išgyvenimais, įvertinant ir pagiriant jį už tai, kad atliko bausmę. Bausmė turi būti baigtinė – atliekama čia ir dabar. Nuolatinis vaiko gąsdinimas ir nuolatinis priminimas jam apie padarytus nusižengimus yra ne kas kita, kaip emocinis smurtas.
Kai kurie tyrimo dalyviai teigė, kad patirta bausmė išmokė išvengti jos manipuliuojant ar meluojant, bet neišmokė jų teigiamo elgesio – nesuprasdami, už ką baudžiami, jie negalėjo pakeisti savo elgesio: „Nieko neišmokau, tiesiog nesupratau, už ką mane tada baudė, mama buvo labai supykusi.“
Kaip drausminti vaiką, kad jis išmoktų gero elgesio?
Tinkami būdai drausminti:
1. bausmė turi būti skiriama tada, kai kiti auklėjimo metodai – aiškios nuorodos, ribos ir taisyklės, mokymai – yra išeikvoti ir neduoda gerų rezultatų;
2. skiriama bausmė turi atitikti vaiko amžių ir nusikaltimo dydį. Ji turi būti gerai apgalvota, todėl niekada nebauskite vaiko būdami labai supykę, tačiau ir neatidėliokite bausmės kelioms dienoms. Leiskite sau nusiraminti;
3. skirdami bausmę, paaiškinkite, ką blogo vaikas padarė, kaip jis gali blogį ištaisyti. Būkite nuoseklūs – jei bausmę paskiriate, vaikas turėtų ją įvykdyti. Tėvų paskirtos bausmės kiti šeimos nariai negali atšaukti. Klaidinga praktika, kai vienas tėvas baudžia, o kitas – gina ir kritikuoja. Tėvai turi būti lojalūs vienas kitam. Galima aptarti tarpusavyje bausmės pobūdį ir tikslingumą negirdint vaikams;
4. net ir skirdami bausmę, turite pasakyti, kad tai darote mylėdami vaiką, siekiate, kad jis išmoktų tinkamai elgtis;
5. kartais bausmė gali būti efektyvi, kai leidžiama vaikui pajusti netinkamo elgesio pasekmes, pavyzdžiui, kai jis turi atlyginti žalą iš savo kišenpinigių;
6. vaikui atlikus bausmę, pasikalbėkite, įvertinkite jo pastangas, pasidalykite jausmais: „Džiaugiuosi, kad atlikai bausmę. Ką išmokai, ką supratai? Man buvo labai skaudu, kai reikėjo tave bausti. Tikiuosi, kad daugiau to nereikės daryti.“
Netinkami būdai:
1. grasinimas, bauginimas, emocinis atstūmimas. Kartais bausdami vaiką tėvai su juo nesikalba ištisas savaites. Tai – emocinis smurtas;
2. vaiko žeminimas – viešos bausmės, ypač svetimų žmonių ar draugų akivaizdoje, pasakojimas kitiems (šeimos nariams, giminėms, draugams, kaimynams) apie vaiko nusikaltimus;
3. kontroliavimas fiziniu skausmu. Vaikui perduodama žinia, kad agresija galima kažką pasiekti.
Kaip auklėti nenaudojant smurto?
Tikroji smurto prevencija yra tinkamas vaiko emocinių poreikių tenkinimas.
Svarbiausias iš šių poreikių – besąlygiškos meilės troškimas. Tėvai turi vaiką mylėti be jokių sąlygų, tiesiog už tai, kad jis yra. Kartais siekdami paskatinti vaiko motyvaciją, tėvai sako: „Mylėsiu tave, jei (gerai mokysiesi, gerai elgsiesi, būsi mandagus ir pan.).“ Tai sąlygiška tėvų meilė. Kai vaikui nesiseka mokytis ar gerai elgtis, jis jaučiasi nemylimas ir nereikalingas. Kyla nusivylimo, pykčio jausmai, prarandama motyvacija.
Besąlygiška meilė pasireiškia vaiko asmeniui reiškiama pagarba, t. y. ne tik privatumu skiriant bausmes ar koreguojant vaiko elgesį, bet ir kasdien jį išklausant, atjaučiant jo jausmus, pastebint gerą elgesį, pastangas ir elgesio motyvus.
Mylintys tėvai geba patenkinti dar vieną svarbų vaiko poreikį praleisdami su juo daugiau laiko nei kelias minutes per dieną. Laikas su suaugusiuoju vaikui nepaprastai svarbus. Jis mokosi bendrauti su suaugusiuoju, gali papasakoti rūpesčius ir džiaugsmus, būti įvertintas, išmokti darbinių, namų ruošos įgūdžių ir pan.
Tėvai turėtų užtikrinti vaiko saugumą, suteikdami jam pastovumo (stabilumo). Vaikas jaučiasi saugus, kai namuose tėvai laikosi rutinos: pastovaus miego–kėlimosi laiko, darbų pasiskirstymo, namų darbų rengimo ir pan. Be to, vaikui svarbu žinoti, kad tėvai yra atsakingi už jį – jie rūpinasi, padeda jam, apsaugo nuo pavojų. Stabilumas apsaugo ar sumažina nerimą ir baimę, taip formuojami gyvenimo įgūdžiai.
Svarbu vengti ne tik tiesioginio smurto, bet ir smurto, sklindančio per masines informacijos priemones. Jei labiau džiaugsimės tuo, kas gera, nei liūdėsime dėl nesėkmių, gebėsime pasijuokti iš savo silpnybių, labiau nagrinėsime savo, ne kitų elgesį ir silpnybes, tai perduosime savo vaikams vertybes, sudarančias pagrindus jų vidiniam tobulėjimui.
