Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2024 sausis 1
Sinodinės Bažnyčios link

Kad Dievo žodis neskęstų pasaulio jūroje: grimztu ar uždegu vilties švyturį?

2024-01-05 |
artuma202401_rs_27-1.jpg

Į taip pavadintą diskusiją Kauno arkivyskupijos Caritas pakvietė praėjusių metų pabaigoje. „Pats žmogus yra žinia. Kuo toliau, tuo labiau įsitikiname: svarbiau ne tai, ką darau ar kalbu, o kas esu“, – taip laikyseną skleidžiant Carito žinią apibūdino arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Pasak Artumos redaktoriaus diakono Dariaus Chmieliausko, Caritas sėdi ant auksinių kiaušinių – autentiškų mirties ir prisikėlimo istorijų, kurios paliestų kiekvieną.

Bet ar pasiekia?.. „Būti vargstančiųjų balsu ar atsisakyti šios Carito misijos, nes „geri darbai daromi tyliai“? Kas padeda ir trukdo skleisti Carito žinią?“ Apie tai diskusijoje taip pat kalbėjo Lietuvos Carito komunikacijos koordinatorė Ieva Urbonaitė. Pokalbį moderavusi Milita Žičkutė-Lindžienė, Kauno Carito vadovo pavaduotoja, pirmiausia kvietė aptarti – kaip mes patys komunikuojame ir kodėl svarbu tai daryti; o tada – kaip atsirinkti patikimas žinias iš didelio informacijos srauto? Kaip priimti prieštaringą informaciją ir kaip elgtis toliau? Artumos skaitytojų dėmesiui – įžvalgos iš pirmosios diskusijos dalies.

Pradėdama diskusiją, norėčiau kreiptis į arkivyskupą Kęstutį klausimu, kurį neretai girdžiu ir iš Carito savanorių parapijose, kalbantis apie tai, kaip veikiame, – kad geri darbai daromi tyliai. Kodėl mes, Caritas, turime kalbėti apie tai, ką darome?

Arkivyskupas Kęstutis: Įdomus dalykas ta žmogaus pasaulėžiūra. Žmogus, kuris šitą pasaulį mato kaip dangaus Tėvo namus, jame visai kitaip jaučiasi, nei tas, kuris galvoja, jog pasaulis yra atsitiktinis įvykis. Nuo to priklauso, kokią žinią nešu: kad pasaulis – Dievo namai ir vis dėlto turi meilės misiją arba kad nieko gero nebus...

Taigi, pats žmogus yra žinia. Šiandien kuo toliau, tuo labiau įsitikiname, kad ne tai, ką darau ar kalbu, yra svarbiausia, o tai, kas aš esu. Jeigu rimtai priimu misiją kreiptis į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją, maža to – gydyti ligonius, guosti nuliūdusius ir pan., aš tampu neįtikėtino kūrybos nuotykio dalyviu. Nuotykio, kurį pradėjo Tėvas, kviesdamas apvaldyti pasaulį – apvaldyti širdį, skleisti meilės nuotaiką, o ne vien tvarkyti raistus, klampojant per mūsų pelkes.

Pirmos svarbos dalykas prisidedant prie meilės darbų – tikrinti širdį. Ar pats neskęstu rūpesčiuose, problemose? Gal mano veidas spinduliuoja nebe meilės žinią, o tik rūpestį, nerimą ir pasiutimą dėl meilės, kad čia niekas nieko nemyli!.. Mano varomoji jėga gali būti piktumas, bet jeigu esu krikščionis, turiu žiūrėti, kokia širdimi darau darbą. Tai turbūt svarbiausia Viešpaties mums patikėtoje misijoje kurti pasaulį, tampant meilės ženklu broliams ir seserims.

Darius: Esame išmokyti – gerus darbus daryti tyliai, nesigirti, kad kairė nežinotų, ką daro dešinė... Tačiau kalbėti apie gerą darbą – tai kalbėti ne apie save, o apie žmogų, kuris galbūt išgyveno stebuklą – buvo miręs ir prisikėlė. Tai – gerosios naujienos skelbimas, kad Dievo meilė padarė šitokių dalykų. Taip, per žmones – konkrečius karitiečius, rėmėjus, socialinius darbuotojus. Bet Jis daro stebuklus, žmonės gyja, prisikelia!

Jei ši žinia svarbiausia, tai argumentas, kad gerus darbus turime daryti tyliai, nebegalioja. Maža to, komunikuojant apie gerus darbus žmonės sužino, kam pasitarnauja jų parama ar bet koks prisidėjimas prie Carito misijos.

 

artuma202401_rs_27-2.jpg

Diakone Dariau, noriu klausti Paties, kaip ilgamečio Bažnyčios komunikacijos atstovo. Girdėjome arkivyskupo mintį, kad tuo, ką darome, pasakome, ir kas esame. Tačiau ar Carito žinia apie gailestingumo darbus, požiūrį į žmogų, tarnystes nepaskęsta informacijos jūroje?

Darius: O kaip jums, karitiečiai, atrodo – ar Caritas pakankamai plačiai girdimas ir ar Bažnyčioje suvokta, jog Caritas visuomenėje iš esmės yra tai, kas mes visi turėtume būti kaip krikščionys, vieni kitiems plaudami kojas? Gi mes dažnai manome: „Ačiū Dievui, yra Caritas, jie tai padarys.“ Bet Carito vaidmuo parapijoje ir apskritai Bažnyčios gyvenime nėra „padaryti už kitus“. Carito vaidmuo – būti ženklu ir priminimu, kad priimti kiekvieną ir plauti vieni kitiems kojas turime visi, taip paliudydami, jog esame Jėzaus mokiniai. Šitai ne tik per mažai iškomunikuota karitiečių, bet ir per menkai išgyvenama mūsų visų kaip Bažnyčios narių.

Man nepaprastas grožis matyti šį Bažnyčios veidą, prisimenant Carito atsikūrimą Lietuvoje prieš beveik 35 metus. Caritas į Lietuvą sugrįžo gražiausiu būdu: susibūrus kelioms moterims, vienuolėms ir pasaulietėms, ir stebint, ko labiausiai žmonėms reikia – ir maisto, ir vaistų, bet ir Žodžio, katechezės, šeimų palaikymo, kad reikia žmones šviesti. Tai – tikroji diakonija, tarnystė atpažįstant vargą ir bandant padėti jame žmonėms.

Mums, kaip šių dienų karitiečiams, išlieka uždavinys padėti bendruomenei, parapijai, aplinkai suprasti, kad artimo meilės darbai – kiekvieno krikščionio pareiga, na ir, aišku, šią žinią skleisti.

Ieva, šiandien esi atsakinga už Carito komunikaciją Lietuvoje. Kokie džiaugsmai ir iššūkiai bandant iškomunikuoti, ką veikiame, kalbėti apie žmones, kuriuos susitinkame, ir tai, ką patiriame?

Ieva: Atėjusi čia tęsiu komunikacijos darbus, kuriuos prieš tai darė daug žmonių. Didelis palengvinimas – Carito reputacija ir pasitikėjimas ja visuomenėje. Didžiausias džiaugsmas – tiesioginę komunikaciją įvaldę kolegos karitiečiai. Žinios perdavimas iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį ne tik buvo, bet ir išliks svarbus, taip pat pasitarnauja komunikacijai išorėje.

Ko nori iš mūsų žiniasklaida, jei ne autentiškumo ir tikro gyvenimo liudijimo viskuo? Ir Caritas čia – be konkurencijos. Jeigu norime, kad Žodis nepaskęstų pasaulio jūroje, liudijame, ką, kodėl ir kaip darome dėl žmonių ar konkretaus žmogaus varge. Pati sau vis pasikartoju Carito misiją, kuri yra atsakymas, reikia ar nereikia komunikuoti. Jeigu Carito misija – padėti vargstantiesiems ir būti jų balsu, tuomet atsisakymas komunikuoti reikštų iš beveidžio / bebalsio atimti galimybę būti pamatytam / išgirstam.

Kalbant apie iššūkius, pagrindinis, mano manymu. yra karitiečių ambasadorystės stygius. Ateityje tai bus viena esminių komunikacijos sėkmės dedamųjų be kasdienio nuoseklaus ir kūrybiško veikimo komunikuojant, bendradarbiaujant ir periodiškai pasimatuojant rezultatus, t. y. ar ne vien su savais kalbame. Ir jau visai ne kas būtų – jei tik su savimi.

Vieni kitų palaikymas gyvenime, darbe, socialiniuose tinkluose, paskatinimas liudyti tai, ką darome, taip pat dar nepakankamai išnaudotas išteklius. Gal ir minėtasis kuklumas neleidžia mums tapti Carito vėliavnešiais. Stebėtoju likti saugiau, tačiau vėliavnešio esmė – vėliava, o ne jis pats. Norėčiau ir linkėčiau, kad veiklaus gailestingumo vėliavą keltume aukštai ir nestokotume įsipareigojusių bendražygių, palaikytojų, rėmėjų.

Arkivyskupe Kęstuti, tad su kokia laikysena ir kokiu būdu turėtume komunikuoti?

Arkivyskupas Kęstutis: Žinome, kad gerą darbą galima padaryti gerai ir gerą darbą galima padaryti blogai. Iš gero darbo tai atimtų kokybę. Kaip minėjau, pats žmogus yra žinia. Ir jeigu krikščionis nedaro artimo meilės darbų – čia jau labai griežtai skamba, – jis nėra krikščionis.

Naujajame Testamente labai aiškiai pasakyta, kad krikščionys atpažįstami iš to, kaip jie myli vienas kitą. Tai – apie laikyseną vieni kitų atžvilgiu. Sakome, kad Dievo žodis sustiprina, įkvepia, Eucharistija – pamaitina. Bet tai turi kažkaip pasireikšti ir vaisiais. Jeigu ne – pasilieku mokiniu, kuris visą gyvenimą ruošėsi profesijai, darbui, bet taip ir neišėjo iš mokyklos.

Lietuvoje turime labai gerą pavyzdį – Katalikų Bažnyčios kroniką. Matėme, kaip informacija apie tikėjimo ir žodžio laisvės pažeidimus darė poveikį visuomenei. Tai buvo labai paprastos žinios, kas vyksta, bet jų poveikis neįtikėtinas pirmiausia dėl to, kad padrąsino kitus. Antra – tai parengė žmonių širdis prisidėti ir jiems patiems kažką daryti dėl tikėjimo ir žodžio laisvės. Trečia – Kronikos žodis pasklido po visą pasaulį.

Atsakydamas, kaip mums kalbėti, tiesiog priminčiau, kad registruoti gerą darbą irgi yra geras darbas. Dėl to, kad jis tarnauja kaip padrąsinimas ir įkvėpimas kitam: žiūrėk, dar nėra taip blogai;įsivaizduok, yra žmonių, kurie eina ir daro kitiems gera už dyką! Vadinasi, pasaulis dar ne taip nusivažiavęs, dar gal išliko nepaskendęs audroj švyturys.

Kukli žinia – įvyko, atsitiko, nuvažiavo, susitiko – gali padrąsinti prisidėti prie gerumo darbų. Ir priešingai – neigiama žinia gali užkrėsti nevilties virusu, kad viskas blogai ir nebus nieko gero... Turbūt esate girdėję pokalbių, kur žmonės tiesiog konkuruoja, kas ką baisiau pasakys.

Visiškai kitaip pradedi jaustis matydamas žmogų, kuris toks pat, kaip aš, tokioje pačioje banguotoje jūroje, tačiau ne tik neskęsta, bet dar ir kitam gera daro! Tokia komunikacija sako, kad iš esmės šis pasaulis yra gražus, nes jis – Tėvo namai. Jo vaikai – banguojančioje jūroje, kaip ir mes visi, bet neskęsta, daro gerus darbus. Tai ne juokas! Gal ir aš toks galėčiau būti?!

 

artuma202401_rs_27-3.jpg

 

Dariau, manau, tikrai per savo praktiką esate išbandęs įvairių būdų, kaip tas žinutes galima skleisti. Kas pasiteisina ir kas geriausiai pasiekia žmones?

Darius: Taip, išbandėme ir tebebandome tą paprastą būdą – surinkti pačias mažiausias žinutes iš jūsų ir dėti ne tik į Carito, arkivyskupijos svetaines, feisbuko paskyras, bet paskui pakleisti plačiau per naujienlaiškius, Marijos radiją, kitus kanalus. Šitie mažieji komunikacijos būdai tikrai svarbūs, kaip ir minėjo arkivyskupas; tai ir mūsų prisidėjimas, solidarumas, o ne šiaip, kad savo kolegą noriu pagirti už gerą darbą. Nuo to prasideda mūsų krikščioniška bendrystė, mūsų komunija.

Šių dienų pasaulis – informacijos okeanai, cunamiai žinių. Kita vertus, nepaisant visų socialinių tinklų, akivaizdu, kaip šiame informacijos pasaulyje alkstama turinio – istorijos, žinios. Mums, kaip žiniasklaidininkams, tai ir yra iššūkis – „ištraukti“ žinią ir ją įdomiai pateikti. To nei Ieva, nei aš nepadarysime be jūsų. Nes jūs, Caritas , sėdite ant aukso puodo, auksinių kiaušinių – autentiškų istorijų lobio. Nes jūs matote žmones, kurie buvo mirę ir prisikėlė!

Tikrų istorijų prašome ne projektų grafoms „sėkmės istorijos, geri pavyzdžiai“ užpildyti. To gal irgi reikia, tačiau svarbiausia – dalytis, su kuo susitinkate savo kasdienybėje. Tikrų istorijų reikia ne tik Artumai , feisbukui, bet ir visiems sklaidos kanalams. Kai kurie pasiima „kraujuotas“ istorijas, kur daug „mėsos“, nes daug kas „perka“ tokias žinias. Bet ir gerą, autentišką istoriją pirks, jeigu bus tinkamai pateikta. Kaip jūs mokate nuprausti ar pavalgydinti žmogų, taip kažkas kitas turi perpasakoti iš jūsų gautas istorijas, kad jos būtų plačiai išgirstos. Taigi, visiškai nejuokauju sakydamas, kad sėdite ant gerosios naujienos aukso puodo.

Ieva, kaip mes galime veiksmingiau prisidėti prie komunikacijos apie Carito pagalbą?

Ieva: Solidarumu, bendradarbiaudami, dalydamiesi žiniomis ir vaizdais. Galite paskambinti, parašyti apie istoriją, net jei nesate tikri, ar bus įdomu. Aš irgi ne visada iškart atpažįstu. Pajutusi, kad gal turiu istoriją, einu kam nors papasakoti ir žiūriu, ar jai / jam įdomu.

Man labai suskambėjo Dariaus žodžiai apie auksinius kiaušinius. Taip, istorijos yra Carito stiprybė, todėl žiniasklaida nori su mumis bendradarbiauti. Mums patiems rūpi saugoti žmonių privatumą, ir tai tikrai svarbu. Bet nebijokime. Net nuasmenintos istorijos taip pat yra istorijos. Todėl kviečiu eksperimentuoti, ieškoti būdų, kaip būti vargstančiųjų balsu. Liudyti nedarant skirties tarp katalikiškos ar pasaulietinės žiniasklaidos kanalų, skaitys garsūs ar paprasti žmonės.

O gal istorija apie bandymą prisikelti kažkam važiuojančiam prabangiu automobiliu padės legalizuoti jo šeimos „gėdą“? Net „pačių sėkmingiausiųjų“ gyvenime yra skaudulių, tad pakviesti jie prisidėtų prie pagalbos. Jei ne savanoryste, tai ryšiais, žiniomis, lėšomis.

Kad sutelktume daugiau rėmėjų, savanorių, kad Caritas stiprėtų kaip organizacija, mes liudijame, ką sutinkame, patiriame savo darbe. Ir jeigu to negalime patys padaryti, naudojamės organizacijos komunikacijos ištekliais, išeidami į platesnius vandenis.

Kalbant apie vizualinę komunikaciją, nesame šitoje srityje stiprūs, tačiau tai atveria plačių perspektyvų jauniems. Jeigu atėjusių pasavanoriauti mokinių, studentų paprašysime pagalbos pafilmuoti, pamontuoti, sukurti vieną kitą vaizdinį įrankį ar videosiužetą, tikiu, jie bus nepranokstami, o mums kaip organizacijai – didelė pagalba stiprinant Carito žinią vaizdais.

Drįsčiau daryti išvadą, kad mes vis dėlto galime uždegti vilties švyturį informacijos jūroje. Ir pokalbio dalyviai mus drąsina tai daryti. Informacijos turime labai daug, tad belieka kuo plačiau, atvira širdimi dalytis istorijomis, naujienomis.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 liepa–rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma202407-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22