Kun. Artūras KAZLAUSKAS
Per Paskutinę vakarienę Jėzus meldėsi: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Bažnyčios visada meldėsi už Kristaus mokinių vienybę. Bet atskirai.
O šiemet sukanka 110 metų, kai niujorkietis episkopalų kunigas Paulas Wattsonas (vėliau perėjęs į katalikybę) pasiūlė ypatingos aštuonių dienų maldos laiką, prasidedantį Šv. Petro Sosto dieną ir pasibaigiantį Šv. apaštalo Pauliaus Atsivertimo švente (sausio 18–24 d.). Simboliška. Būtent šios maldos dienos prigijo šiauriniame pusrutulyje, o Pietų, kur sausis – atostogų metas, Bažnyčios už krikščionių vienybę meldžiasi savaitę prieš Sekmines. Taip pat simboliška. Ši maldos meto įvairovė simbolizuoja svarbų visų krikščionių Bažnyčių ir bendrijų uždavinį – melstis už savo vienybę nuolat, visus metus.
Nuo 1968 m. kasmet pasiūloma medžiaga šiam ekumeniniam šventimui. Nustatomos Maldos už krikščionių vienybę savaitės bendros temos ir parengiami tekstai. Kiekvienai aštuondienio dienai parenkama iš Biblijos teksto kylanti tema, pateikiamas Šventraščio komentaras bei maldos tekstai. Bažnyčios ir bendrijos šiuos tekstus gali naudoti ir savose aštuondienio liturgijose. Ši medžiaga yra gera asmeninės maldos pagalba prisimenant, kad visi esame susieti su kitose pasaulio vietose ir kitokiomis tradicijomis besimeldžiančiais ir į tą patį Kristų tikinčiais žmonėmis.
Kadangi medžiagą bendrai maldai krikščionys jau turi, Naujųjų metų pradžia būtų tinkamiausias metas susitikti mieste ar kaime gyvenančių krikščionių atstovams drauge su savo dvasiniais lyderiais pasitarti, kaip bendrai išgyventi sausio antrosios pusės maldos laiką. Tai būtų ir gera proga užmegzti dar neužmegztus ryšius ar sustiprinti esamus, susipažinti su skirtingų bendrijų nūdiena. Juk gyvename drauge, tik meldžiamės atskirai… Tokiuose susitikimuose galbūt kiltų ir netikėtų idėjų, pavyzdžiui, bendro karitatyvinio užmojaus iniciatyvų. Būtų sveika tomis dienomis rinktis į specialią bendrą ekumeninę maldą tai vienos, tai kitos konfesijos maldos namuose ir ten melstis vadovaujant konfesijos dvasiniam vadovui.
Mūsų, Romos katalikų, liturgija šiomis dienomis gali būti net sekmadienį švenčiama imant tekstus, skirtus melsti vienybės. Būtinas toks maldavimas yra ir visuotinėje arba bendruomeninėje maldoje. Nepamirština ši intencija ir maldos grupių susirinkimuose. Ji svarbi ir asmeninėse mūsų maldos praktikose adoruojant Švenčiausiąjį Sakramentą, užsakant šia intencija Mišias, kalbant Gailestingumo vainikėlį ar Švč. Mergelės Marijos Rožinį, pasninkaujant. Krikščionių vienybės troškulys auginamas, o prie jo vis labiau artėjama maldoje.
Negalime negerbti vieni kitų tradicijų ir pažiūrų. Kai kada pasigirsta skirtumus niveliuojančiųjų balsai. Mes tikime tą pačią Kristaus tiesą, tik ją skirtingai išgyvename. Dėl šių skirtumų dabar negalime (visiškai, priimdami Komuniją) dalyvauti ne savo konfesijos Eucharistijose, ar Viešpaties Vakarienės šventime, ar jose atlikti išpažintį. Susivienijama ir susitaikoma ne vien su Dievu Kristuje, bet tame pačiame Kristuje ir su Bendrija. O krikščionių Bažnyčių ir bendrijų vienybė – dar ne savastis. Mes tik pakeliui.
Santykių su nekrikščioniškomis religijomis plėtotė vadinama tarpreliginiu dialogu. O ekumenizmas – procesas, siekiantis vėl sujungti visas krikščionių Bažnyčias, dėl įvairiausių priežasčių susiskaldžiusias įvairiais istorijos tarpsniais.
Šiandien ekumenizmas išgyvena sudėtingą pereinamąjį laikotarpį, kartkartėmis atvedantį į užsisklendimą, įtarumą ar nelauktą atsivėrimą. Kasmet Maldos už krikščionių vienybę savaitė mums primena, kad ėjimo į vienybę lėtumas ir dužlumas kenkia krikščionybės pasiuntinybei ir jos prasmei XXI amžiaus pasaulyje.
