Gintautas Vaitoška
Birželio 15-ąją Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija paskelbė dokumentą Santuokinio gyvenimo katechumeninio kelio gairės. Užsienio spaudoje mirga ir pozityvūs, ir kritiški šių rengimo santuokai gairių vertinimai. Juos reziumuoja italų teologo tėvo Alberto Maggi nuomonė, kad atmesdamas ikisantuokinius intymius santykius šis Bažnyčios dokumentas „žengia atgal“. Reikalinga labiau įsiklausyti į dabartinę „jaunų žmonių gyvenimo realybę“.
Kelio gairių apžvalga
Kol kas atidėdami mintis apie žengimo „atgal“ prasmę, pamėginsime kad ir trumpai perteikti šio išsamaus 99 puslapių apimties dokumento mintis. Pratarmėje popiežius Pranciškus sako, kad jei kunigystei ar pašvęstajam gyvenimui kandidatai rengiami keletą metų, pasirengimas santuokai užtrunka tik vieną kitą savaitgalį. Tačiau „kaip ir kunigai bei pašvęstojo gyvenimo asmenys, taip pat ir sutuoktiniai yra Motinos Bažnyčios vaikai, ir toks didelis taktikos skirtumas neteisingas“, rašo Šventasis Tėvas. Kokybiškam pasirengimui santuokai popiežius skiria „priešnuodžio“ prieš negaliojančių santuokų sudarymą vaidmenį.
Pasirengimas santuokai dokumente lyginamas su suaugusiųjų katechumenato praktika ankstyvojoje krikščionybėje. „Bendra Bažnyčios tėvų nuomone, ankstyvojoje Bažnyčioje vyravo supratimas, jog prieš Krikšto sakramento šventimą jau turėjo egzistuoti aiškiai krikščioniška gyvenimo orientacija,“ rašoma dokumento 5 skyrelyje. Cituojamas šv. Bazilijus, kuris teigia, jog krikštui priimti „reikalinga jau būti tapus Viešpaties mokiniu“. Panašiai ir katechumeninei kelionei į santuoką keliamas uždavinys įvesti mylimuosius į gyvą krikščioniško gyvenimo praktiką.
Dokumente remiamasi šv. Jono Pauliaus II apaštališkajame paraginimeFamiliaris consortio įvardytais pasirengimo santuokai etapais: tolimuoju, artimu ir betarpišku. Tolimasis rengimas santuokai dokumente pavadintas „prekatechumenatu“, vyksta vaikystės ir paauglystės metais šeimoje bei kitose vietose, kur ugdomas vaikų ir jaunuolių tikėjimas.
Išskiriami keturi uždaviniai: „a) ugdyti vaikų pagarbą sau ir kitam <...>; b) perteikti vaikams krikščioniškosios antropologijos principus ir Krikšto sakramente įrašytą būsimąjį pašaukimą, kuris ves į santuoką arba pašvęstąjį gyvenimą; c) ugdyti paauglių [brandų] afektyvumą ( it. affettività) ir seksualumą būsimo pašaukimo mylėti dosnia, išskirtine ir ištikima meile perspektyvoje (santuokoje ar pašvęstajame gyvenime); d) parodyti (proporre) jaunuoliams žmogiškojo ir dvasinio augimo kelią, padedant įveikti nebrandumą, baimes ir negalėjimą atsiverti draugystės ir meilės santykiams – ne savininkiškiems ( possessive) ar narcisistiniams, tačiau laisviems, dosniems ir pasiaukojantiems“ (36). (Atkreipiame dėmesį, jog terminas „afektyvumas“ lietuvių kalboje dažniau yra vartojamas neigiama prasme – pavyzdžiui, „patologinio afekto“ terminas teismo psichiatrijoje, aprašantis žmogaus negebėjimą suprasti savo veiksmų dėl kraštutinio stiprumo emocijų; tačiau italų kalboje terminas „afektyvumas“ reiškia gilesnius jausmus, tad anksčiau verstoje pastraipoje aiškumo dėlei įterpėme „afektyvumo“ patikslinimą „brandus“.)
Artimas ir betarpiškas pasirengimas
Tai – anksčiau minėtas „katechumenatas“ auginant būsimų sutuoktinių krikščioniškąją tapatybę. Siūloma santūri įvedimo į katechumenatą apeiga, kartu įspėjant, kad tapimas santuokos katechumenais dar nereiškia tvirto sprendimo tuoktis. Pats katechumenato laikotarpis, šalia jau įprasto artimo ir betarpiško pasirengimo santuokai, apima ir sutuoktinių palydėjimą pirmaisiais dvejais–trejais santuokos metais. Tai – trečiasis katechumenato periodas, o pirmasis – t. y. artimas rengimas santuokai – turėtų trukti apie vienerius metus ir pasibaigti sužadėtuvių liturgine apeiga bei trumpomis rekolekcijomis. Rekomenduojama antrojo katechumenato etapo – betarpiško pasirengimo santuokai – trukmė yra keletas mėnesių ir taip pat baigti rekolekcijomis – šįkart jau pasirengiant Santuokos sakramento šventimui (plg. 24).
Skaitant apie tokį ilgą ir gilų rengimą santuokai natūraliai kyla klausimas, kas galėtų šią užduotį įvykdyti? Akivaizdu, kad vien vyskupijų Šeimos centrų pastangomis tai atlikti vargu ar įmanoma. Juolab, kaip pabrėžiama 20 skyriuje, šis katechumenatas nereiškia tik teorinių žinių apie tikėjimą perteikimo tarsi kokiam „egzaminui išlaikyti“. Svarbesnė katechumenato dimensija yra „nukreipimas, pagalba ir buvimas arti jaunosios poros bendrame tikėjimo kelyje“. Tokie gali būti „presbiteriai, sutuoktiniai bei pastoracijos darbuotojai“ – kunigai ir diakonai, pašvęstojo gyvenimo vyrai ir moterys, sutuoktiniai bei profesionaliai šeimos ir santuokos sielovadoje dirbantys asmenys. Suprantama, kad tõkios katechumeninės kelio gairės brėžia idealaus rengimo santuokai viziją, kurios sėkmingas įgyvendinimas reikalauja laiko ir išminties. Tačiau apie katechumeninio pobūdžio sutuoktinių rengimo ir palydėjimo į santuoką praktiką kai kuriose Lietuvos vienuolijose galima išgirsti jau ir dabar. Kauno arkivyskupijos Suaugusiųjų katechezės tarnyba taip dirba su tais sužadėtiniais, kurie nėra priėmę Sutvirtinimo sakramento.
Kaip būdinga šio pontifikato dvasiai, Kelio gairėse pabrėžiama kultūrinio jautrumo svarba. Tarkime, sužadėtuvių liturgija rekomenduojama ten, kur ji neprieštarauja vietiniams papročiams, atidžiai nagrinėjamas jau gyvenančių kartu civilinėje santuokoje ir galimai turinčių vaikų katechumenato specifiškumas (25). Kartu – ir tai, kaip anksčiau minėjome, daug ką nustebino – dokumente kalbama apie skaistumo vertę. Ir bendrąja prasme, ir toms poroms, kurios jau kartu vienokia ar kitokia forma gyvena. Cituojamas Amoris laetitia (307) tekstas, kuriame Pranciškus pasisako prieš evangelinių idealų pernelyg „uolų“ priderinimą prie kultūrinės situacijos, kai jie praranda iššūkio galią. „Nėra gerai Bažnyčiai stokoti drąsos skelbti (proporre) brangią skaistumo dorybės vertę dėl to, kad ji šiuo metu tiesiogiai prieštarauja bendram mentalitetui“, rašoma 57 skyriuje. Šiame skyriuje skaistumo vertė atskleidžiama glaustai, tačiau ir labai tiksliai bei išsamiai.
Vatican media asociatyvi nuotrauka
Laisvė nuo pasinaudojimo kitu
Dokumentas cituoja Pranciškaus mintį apaštaliniame laiške apie šv. Juozapą Patris corde: „Skaistumas yra laisvė nesisavinti [kito žmogaus] visose gyvenimo srityse. Tik tuomet, kai meilė yra skaisti, ji yra tikra meilė. Meilė, kuri nori savintis, galiausiai visuomet tampa pavojinga, ji varžo, slopina, daro žmogų nelaimingą.“
Skaistumas yra ne meilės atsisakymas, tęsiama Kelio gairėse, tačiau jos pagalbininkas (alleata dell‘amore). Logika čia paprasta: ji grindžiama susivaldymu kaip savęs dovanojimo sąlyga. Cituojamas 1996 metų Popiežiškosios šeimos tarybos dokumentas Pasiruošimas Santuokos sakramentui, kuriame šv. Jonui Pauliui II būdingu mąstymo stiliumi sakoma, kad susivaldymas yra meilės esmė. Jei lietuviškai yra šiek tiek sunkiau paaiškinti šį principą, kitose kalbose tai paprasčiau: žodis „susivaldyti“ italų kalboje skamba possedere sé stesso, angliškai to possess oneself, kas pažodžiui reiškia „turėti save“ – o tik kažką turintis gali tai padovanoti kitam. Kitaip sakant, skaistumo stoka stumia žmogų „imti“, o ne teikti ar dovanoti; nors meilė yra abipusis dovanojimasis vienas kitam – taigi ir dovanos priėmimas, vis dėlto gebėjimas daugiau teikti, o ne imti yra ir asmens psichologinės brandos ženklas, ir svarbiausia klasikinio meilės supratimo dalis.
Tad skaistumas nereiškia tik susilaikymo, „atitinkančio kiekvieną gyvenimo padėtį, nuo neteisingos seksualumo raiškos,“ tęsiama Kelio gairėse , „tačiau apima taip pat pozityvią, ypač svarbią laisvės nuo pasinaudojimo kitu – kūniško, ar moralinio, ar dvasinio – dimensiją. Kalbant apie pašaukimą į santuoką ji yra fundamentaliai svarbi meilės auginimui ir teisingai krypčiai, apsaugant ją nuo [sutuoktinio] manipuliavimo“. Skaistumas moko „ištikimybės tikros meilės tiesai. Sužadėtiniams tai reikš išgyventi skaistumą susilaikymu, o intymumą jau susituokus – su moraliniu teisumu“.
Skaistumas padeda pažinti
Ši skaistumo paskirtis geruose šaltiniuose yra giliai suprasta, tačiau ne taip dažnai suvokiama jaunų porų. Dokumente cituojamas popiežiaus Pranciškaus nusistebėjimas, išsakytas vienoje audiencijoje 2015 metais: „Taip, daug porų yra drauge visą laiką, galbūt net intymiai, ir kartais gyvena kartu, tačiau vienas kito tikrai nepažįsta. Tai atrodo keista, tačiau patirtis rodo, kad taip yra. Todėl susižadėjimas turi būti iš naujo suvoktas kaip vienas kito pažinimo ir bendro projekto kūrimo laikas.“ „Skaistume išgyvenamas susilaikymas leidžia santykiams augti palaipsniui ir giliai“, rašoma Kelio gairėse. „Kada, kaip dažnai atsitinka, seksualinė-genitalinė dimensija tampa pagrindiniu ar net vieninteliu elementu, visi kiti aspektai neišvengiamai pasitraukia į antrą planą arba tampa užtemdyti ir santykiai neauga.“ Priešingai, susilaikymu išgyvenamas skaistumas palengvina sužadėtiniams vienas kito pažinimą: išvengiant „užsifiksavimo“ vienas kito instrumentalizavime kūniškuose santykiuose, susilaikymas padeda gilesniam dialogui ir kitų asmenybės dimensijų – intelektinės, dvasinės ir emocinės – raiškai tarpusavio santykiuose. Visa tai leidžia santykiams gilėti, atrandant sužadėtinio asmenybės „turtus ir ribas – kas ir yra tikrasis susižadėjimo tikslas“.
Toliau dokumente rašoma, jog apie skaistumo dorybės svarbą verta kalbėti ir jau prieš santuoką kartu gyvenančioms poroms. Tai tikslinga ne tik dėl ką tik minėtos galimybės geriau vienam kitą pažinti, tačiau ir ta prasme, koks vertingas skaistumas yra ir jau santuokoje. Jis moko „pagarbos sutuoktiniui, rūpesčio neversti jo ar jos paklusti savo norams, kantrumo ir delikatumo materialiu ar dvasiniu požiūriu sunkesnėse situacijose, tvirtumo ir susivaldymo sutuoktiniui išvykus ar ligos metu“. Priduriama, kad šiems dalykams suprasti bus svarbus patyrusių krikščionių sutuoktinių paliudijimas.
Ar sužadėtinių paraginimas skaisčiai bendrauti yra, kaip buvo išsakyta anksčiau minėtame priekaište, „žengimas atgal“? Toks jis tikrai būtų, jei dokumentas skaistumo prasmę susiaurintų iki susilaikymo nuo intymių santykių. Tačiau, kaip matėme, giliai atskleidžiamas poros meilę praturtinantis šios dorybės pobūdis. Šia prasme toks „žengimas atgal“ atitinka Jono Pauliaus II Kūno teologijos katechezėse išsakytą pašaukimą į „pirmapradį tyrumą“ – žingsnį, kurį mus įgalina žengti ant kryžiaus išlietas Viešpaties Kristaus kraujas.
Garstyčios grūdas
Dokumento išvadose atsakoma į galimas abejones dėl tokio išsamaus sužadėtinių katechumenato realių galimybių: reikalinga pradėti panaudojant tai, kas galima, tikint ir pasitikint Dievo galia didelius dalykus išauginti iš mažo grūdelio. Kelio gairėse gausu išmintingų patarimų šio augalo „sodininkams“: stebėtinai išsamiai išvardijami iššūkiai, su kuriais susiduria jaunieji sutuoktiniai, kviečiant apie juos reguliariai kalbėtis su poros palydėtojais (78); išryškinama centrinė Kristaus vieta sutuoktinių meilėje teigiant, kad atitolimas nuo Dievo kelia didesnes problemas net už tas, kurios yra susijusios su „psichologiniais trūkumais ar tarpasmeninės dinamikos netobulumu“; pabrėžiama Sutaikinimo sakramento svarba, kai Viešpats „dovanoja savo meilę, stipresnę už bet kokią nuodėmę“ (66). Atidžiai kalbama apie krizes, taip pat ir apie tuos skaudžius atvejus, kai sutuoktiniams nepavyko jų įveikti, ir pagalbą, jiems reikalingą jau gyvenant atskirai. Kelio gairėse kviečiama kalbėti jaunoms poroms suprantama kalba, tačiau pasakyti taip pat ir tai, kas šiandienos sociokultūrinėje situacijoje nelengvai suprantama: apie autentišką augimą meilėje, gilesnėje nei „trapūs emociniai patyrimai“, apie sutuoktinius praturtinantį savo, kaip vyro ir moters, papildomumą, „brandaus afektyvumo“ bei seksualumo augimą...
Katechumeninių gairių pabaigoje joms įgyvendinti prašoma Jėzaus, Šventojo Juozapo ir Motinos Bažnyčios globos. Išties klaidinga būtų manyti, kad drąsą sekti Jėzumi galime „išgauti“ vien iš savęs.
