Jolanta RAMONIENĖ, „Šeimos instituto“ vadovė
Šeimos politika Lietuvoje yra tapusi puikiu politikavimo įrankiu – svarbi visuomenei, bet jai neskiriama reikiamo dėmesio. Kandidatai prieš rinkimus žarsto gausybę pažadų, kaip gerinti šeimų padėtį, o tapę politikais – teikia patrauklių siūlymų, įstatymų pakeitimų. Pastarieji dažniau tinka tik politikų reitingams auginti ir pateiktų (TIK pateiktų!) teisės aktų projektų sąrašui ilginti. Tai natūralu, nes pavieniai politikai, netgi jų grupės nepajėgia įvertinti realaus lėšų poreikio savo pasiūlymams įgyvendinti, kokį poveikį pasiūlyta priemonė padarys šeimoms, kaip įsikomponuos į bendrą paramos, paslaugų ar įgalinimo sistemą ir pan. Tačiau politikams labai patogus nuolatinis dūzgesys šeimų tema.
Šiai padėčiai pakeisti parengtas Šeimos stiprinimo įstatymo projektas. Spalį net du kartus Seimo posėdžiuose buvo diskutuojama ir balsuojama dėl šio įstatymo ir abu kartus – palankiai. Taigi, įstatymas priimtas. Tikiuosi, Prezidentė įstatymą pasirašys ir prasidės intensyvus pasirengimas jo įgyvendinimui.
Kas konkrečiai bus daroma, kad pagerėtų šeimų gyvenimas. Atkreipiu dėmesį, kad šiame įstatyme nurodyti įpareigojimai institucijoms, ką ir kaip jos turi padaryti, kad šeimos stiprėtų.
Taigi, kas ir ką turi padaryti, kad įstatymas būtų pradėtas sėkmingai įgyvendinti? Šiais metais savivaldybės, pasitelkusios nevyriausybines organizacijas, pradeda teikti kompleksines paslaugas šeimoms. Tam yra naudojamos ES struktūrinių fondų lėšos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymu įstatyme numatyta, kad net pasibaigus europiniams pinigams būtiniausios paslaugos šeimoms ir toliau bus teikiamos. Vadinamasis bazinis paslaugų šeimai paketas bus skirtas stiprinti šeimų gebėjimams savarankiškai spręsti kylančias problemas. Kitais metais ministerija atliks paslaugų šeimoms poreikio tyrimą, padėsiantį nustatyti, kokios konkrečios bazinės paslaugos turės būti numatytos pakete.
Įstatymo projektas rengtas siekiant, kad šeimos politika taptų nuosekli, pastovi, ilgalaikė, todėl Vyriausybė įpareigota parengti ilgalaikę šeimos stiprinimo programą. Iki kitų metų rudens turės būti numatytos lėšos ir priemonės, skirtos šeimos stiprinimo kryptims įgyvendinti švietimo ir kultūros, materialinio saugumo užtikrinimo, apsirūpinimo būstu ir palankios šeimai gyvenamosios aplinkos kūrimo, socialinės paramos ir paslaugų šeimai, šeimos sveikatos bei vaiko saugumo šeimoje ir tėvų atsakomybės už vaiko teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimą stiprinimo srityse.
Formuojant ir įgyvendinant šeimos politiką svarbu tartis, nes vienpusiai veiksmai nepasiekia reikiamo rezultato. Todėl Seimas turės sudaryti Nacionalinę šeimos tarybą, kuri ne tik vertins vykdomą ar numatomą šeimos politiką, bet ir perduos žinią politikams, kuo gyvena šeimos, ką rodo moksliniai tyrimai ir statistika, kokie šeimų lūkesčiai. Pagaliau Seime kartą per metus bus pristatomas metinis pranešimas apie šalies šeimų būklę ir pateikiamas šeimos politikos vertinimas. Taip politikai turės galimybę susimąstyti, koks yra mūsų valstybės pamatas. Seimas jau artimiausiu metu turėtų apsispręsti dėl Nacionalinės šeimos tarybos nuostatų ir sudėties.
Savivaldybėms ir seniūnijoms ar seniūnaitijoms prievolės sudaryti šeimos tarybas nėra, tačiau įstatyme numatyta tokia galimybė, jei pačios šeimos per nevyriausybines organizacijas imsis iniciatyvos. Keletas veikiančių savivaldybių šeimos tarybų jau įrodė, kad ši veikla reikalinga. Tikėkimės, kad įstatyme numatytas šeimų ir su šeimomis dirbančių organizacijų stiprinimas savivaldos ir nacionaliniu lygiu paskatins šeimas imtis iniciatyvos, kad reikalingi pokyčiai vyktų joms artimiausioje aplinkoje.
Įvertinant vis besikartojančias mokslininkų pastabas, kad šeimos politika yra nekoordinuota, Vyriausybė įpareigota sudaryti Šeimos politikos komisiją. Ši komisija turės tapti bendradarbiavimo ir veiklos koordinavimo įrankiu valstybės ir savivaldybių institucijoms. Paprastai tariant, joje turėtų būti aptariami atskirų ministerijų atsakomybės srityse rengiami šeimoms svarbūs pasiūlymai, įvertinama, kaip jie dera tarpusavyje ir kaip jie, kartu taikomi, paveiktų šeimų padėtį. Kitų metų pradžioje Vyriausybė spręs dėl Šeimos politikos komisijos nuostatų ir sudėties. Šeimų organizacijų atstovai viliasi, kad ši komisija bus sudaryta prie Vyriausybės (o ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), deleguojant atsakingus ir sprendimo galią turinčius viceministrus (o ne specialistus, galinčius tik atstovauti iš anksto suformuluotai ministerijos nuomonei). Svarbi naujiena, kad Vyriausybė kasmet gaus šios komisijos parengtą šeimos politikos formavimo ir įgyvendinimo apžvalgą. Manau, jog nacionalinių šeimų organizacijų atstovams teks pasirūpinti, kad ši apžvalga netaptų užsidėtu formaliu „pliusu“, o būtų rengiama kritiškai įvertinant savo darbą, siekiant atrasti veiksmingiausių paramos būdų ir sudaromų sąlygų šeimoms stiprėti.
Parengiamųjų darbų daug ir nuo jų atlikimo kokybės labai priklausys tolesnis įstatymo įgyvendinimas. Įstatymo projektas rengtas ir tobulintas aktyviai dalyvaujant šeimų organizacijų atstovams. Tikėtina, kad dar daugiau jų pastangų pareikalaus parengiamieji darbai, todėl kviečiu Jus aktyviai įsitraukti į šeimų organizacijų veiklą arba ją paremti.
