Gintautas VAITOŠKA
Negailestinga statistika (teigianti, jog pusė santuokų išyra) ir tikrovė šalia bemaž kiekvieno iš mūsų (kai vis išgirstame pribloškiančią žinią apie dar vienas skyrybas – galbūt giminių, draugų, bendradarbių), o labiausiai žmonių patiriamas skausmas, deja, kai kada ir antros laimės iliuzijos skatina ieškoti atsakymų. Jų ieškome kartu su mūsų skaitytojams jau gerai pažįstamu psichoterapeutu, šeimų konsultantu, vadovaujančiu Santuokos ir šeimos studijų programai Tarptautiniame teologijos institute Trumau (Austrijoje), Gintautu VAITOŠKA.
Ar gali būti „laimingų“ skyrybų?
Šiame klausime, regis, girdisi mito „geros skyrybos geriau negu bloga santuoka“ aidas. Dažnai tokia nuomonė yra sutuoktinių – ar vieno iš jų – pasiteisinimas ieškant sau pačiam malonesnio gyvenimo. Ir, dažniausiai, su „malonesniu“ žmogumi... Labiausiai nukenčia vaikai: tokios skyrybos giliai traumuoja jų asmenybę, palikdamos pasekmes ilgai ateičiai. Kaip rodo JAV psichologės Judithos Wallerstein 25 metus trukęs vaikų, patyrusių tėvų skyrybas, tyrimas, apibendrintas knygoje „The Unexpected Legacy of Divorce: The 25 Year Landmark Study“, jie yra silpnesnės sveikatos, dažniau serga priklausomybėmis, vaikystėje ir suaugę blogiau mokosi, mažiau uždirba ir rečiau sugeba sukurti laimingas santuokas. Kai „malonesnį“ žmogų susiranda tik vienas iš sutuoktinių, giliai traumuojamas ir paliktasis sutuoktinis.
Dėl ko dažniausiai pasiekiama skyrybų riba šeimose? Trečiasis asmuo – tik paspartina griuvimą ar kaip tik yra tas, kuris sugriauna?
Vaizdžiai kalbant, skyrybų priežastis galima suskirstyti į filosofines ir psichologines. „Filosofijos“ klaida – tai paviršutiniška meilės samprata. Pabrėžiami jausmai ir užmirštama arba net nesuvokiama, kad giliausia meilės dimensija yra buvimas savo sutuoktiniui draugu. Jei vyras ir žmona yra geri draugai vienas kitam, jausmai neužgęsta. Draugavimo reikšmės nesuprantant, karščiausia meilė neretai virsta ne ką mažesne neapykanta. Tačiau pasitaiko žmonių – ypač turinčių tam tikrą dvasinio gyvenimo lygmenį – kurie meilės esmę supranta teisingai, bet sutarti, susitarti ir draugauti su sutuoktiniu nepajėgia dėl psichologinio sužeistumo. Tarkime, kas nors negali suvaldyti irzlumo, nekantrumo, pykčio. Tokiu atveju reikėtų ieškoti pagalbos: pirma dvasios vadovo, o kartais ir psichologo – žinoma, geriau tikinčio.
Trečiasis asmuo gali ir pagreitinti, ir sukelti skyrybas. Šiluma tokiam „objektui“ imama jausti, kai santuokoje darosi šalta. Nesuvokiama arba nenorima suvokti, kad tą šaltį visada sukuria abu sutuoktiniai. Tokia yra santuokos psichologijos aksioma: konfliktą visada kuria abudu.
Toliau skaitykite žurnale.
