Kai po gimdymo vaikelis gulasi ant krūtinės, mums atrodo: štai aš mama, štai aš tėtis, mes šeima. O jeigu neteko vaikelio pagimdyti? Jei neteko glausti naujagimio prie krūtinės? Jei įvyko savaiminis persileidimas? Negimdinis nėštumas? Priešlaikinis gimdymas? Saugome sukurtus užšaldytus embrionus? Ar tuomet mes nesame tėvai? Kalbuosi su keliomis NaPro (Natūrali prokreacinė technologija – mokslas apie moters sveikatą, skirtas stebėti ir palaikyti moters prokreacinę bei ginekologinę sveikatą, paremtas Kreitono modelio sistemos pagrindu) poromis, tėvystę pradėjusiomis praradimo skausmu.
Lauros (34 m.) ir Skirmanto (34 m.) istorija prasidėjo prieš devynerius metus – pora susipažino, po pusmečio susižadėjo, dar po poros mėnesių – atšoko vestuves. Iš karto pradėjo planuoti šeimos pagausėjimą. Metus nepastojusi, pora kreipėsi į gydytojus. Atlikus kelis tyrimus ir neradus priežasčių, diagnozuotas neaiškios kilmės nevaisingumas, pasiūlytos intrauterininės inseminacijos procedūros (specialiai paruoštos vyro spermos sušvirkštimas į moters gimdą ovuliacijos metu). Tačiau dvi atliktos procedūros nedavė laukto rezultato.
Laura: Po poros metų netikėtai pavyko pastoti natūraliai. Deja, 26 nėštumo savaitę vaisius mirė. Priežastis – virkštelės patologija.
Dar po poros metų, kadangi abu jau buvome vyresni kaip 30 metų, nusprendėme imtis, kaip mums atrodė, veiksmingiausio metodo – pastoti pasitelkiant IVF (apvaisinimą mėgintuvėlyje). Po antros procedūros skaičiavome nėštumo dienas. Viskas atrodė gana gerai iki 12 nėštumo savaitės, kai prasidėjo kraujavimas. Du mėnesius praleidau ligoninėse, ir nėštumą pavyko išsaugoti tik iki 20 savaičių. Po šio įvykio suvokiau, kad jei ir toliau eisime tokiu keliu, niekas nesikeis.
Netikėtai laikraštyje pamačiau straipsnį apie NaProTechnologiją ir Kreitono metodą. Užsiregistravome. Nors vyras pradžioje buvo skeptiškas šiuo klausimu, šiek tiek pakeitė nuomonę, kai paskaitė atsiliepimų apie gydytoją lenkiškose interneto svetainėse.
Dar prieš apsilankydami Lenkijoje, pildėme Kreitono lentelę, laikėmės pasiūlytos dietos. Po vizito pas gydytoją Tadeuszą Wasilewskį Lenkijoje, toliau tęsėme dietą ir vartojome paskirtus papildus bei vaistus. Praėjus nepilniems dviem mėnesiams, sužinojome puikią naujieną – laukiamės. Mūsų mergytė rudenį švęs pirmąjį gimtadienį.
Edita (35 m.) ir Tomas (35 m.) mini santuokos dešimtmetį. Pradžioje pora mėgavosi vienas kito draugija ir nesuko galvos, kad nėra vaikų. Susimąstė ketvirtais santuokinio gyvenimo metais, kai pradėjo lauktis Editos sesuo. „Tada ir prasidėjo didžioji šeimos kelionė“, – sako Edita. Po kiekvieno vizito pas vaisingumo specialistus vilties susilaukti vaikų buvo vis mažiau...
Edita: Pamenu, iš klinikos grįždavau su ašaromis akyse, nes viltys seko, nusivylimo daugėjo. Mums pasiūlė dirbtinį apvaisinimą, dėl kurio su vyru labai išgyvenome. Esame katalikai, žinojome, kad Bažnyčia tam nepritaria.
Tomas: Pasidavėme panikai ir nusprendėme atlikti IVF. Šis procesas truko ilgai, man pasirodė, kad tai traumuojanti žmonos kūną procedūra. Užšaldė tris embrionus, tiksliau, mūsų vaikus. Nepamiršiu jausmo, kai važiuodamas į darbą kasdien galvodavau, kad kažkur laukia mano vaikai. Šis jausmas vėrė širdį. Po dviejų embrionų perkėlimo į moters gimdą procedūrų nei vienas neįsitvirtino. Sapnavau juos, man buvo sunku susitaikyti. Nekalbu apie žmonos savijautą. IVF klaidžiojimas užėmė gerus dvejus metus ir daugiau. Po to reikėjo laiko atsigauti.
Edita: Gyvename Londone, aktyviai dalyvaujame Šv. Kazimiero bažnyčios bendruomenėje. Vieną sekmadienį bažnyčioje pastebėjau skelbimą apie Kreitono modelį. Girdėjau apie moters vaisingumo pažinimą ir natūralų šeimos planavimą, tad žinią apie Kreitono metodą priėmiau su dideliu entuziazmu. Ilgai nelaukę jau buvome Lietuvoje, pirmoje įvadinėje paskaitoje. Prisimenu, po pirmos paskaitos, išėjus visoms poroms, mes dar ilgai kalbėjomės su Kreitono modelio mokytoja. Mūsų širdyse buvo tiek daug visko susikaupę, labai norėjome su kuo nors pasidalyti. Nevaisingumas buvo tarsi mūsų šeimos tabu, kuris mus graužė iš vidaus, ir niekam negalėjome, o gal nenorėjome papasakoti.
Tomas: Nebuvo lengva suprasti lentelės žymėjimų, bet konsultavomės skaipu, ir reikalai pajudėjo į priekį. Šios kelionės niekada nepamiršiu.
Edita: Nuo pirmosios paskaitos prasidėjo mūsų su Tomu geresnis vienas kito pažinimas, supratimas, įsiklausymas. Po to buvo vizitas į Liubliną, pas NaPro gydytoją Maciejų Barczentewiczių. Po daugelio metų vėl jautėmės laimingi, sugrįžo ramybė į šeimą. Nedėjome didelių vilčių, bet buvo gera pažinti savo vaisingumą, bendrauti su gydytoju, nedaryti nieko netinkamo, kas galėtų pakenkti naujai gyvybei. Lenkijoje buvo atlikta laparoskopijos operacija ir rasta endometriozė. Antrą mėnesį po operacijos mano mėnesinės vėlavo. Ir... Pirmą kartą po devynerių metų pamačiau du brūkšnelius – negalėjau tuo patikėti!
Su Agne (29 m.) ir Raimondu (29 m.) pradėjome bendrauti 2016 m. birželį. Pora santuokoje gyveno jau šešerius metus, laukėsi tris kartus, tačiau namuose vaikai nekrykštavo; lankydamiesi NaProTechnologijos klinikoje Lenkijoje sužinojo, kad dėl nepakankamo hormono progesterono kiekio ištikdavo ankstyvi (6–9 sav.) persileidimai.
Agnė: Kai 2013 m. pradėjome galvoti apie vaikelius, nemanėme, kad galime turėti kažkokių bėdų. Todėl po pirmojo persileidimo neieškojome pagalbos.
Raimondas: Po antrojo konsultavomės su skirtingais ginekologais Klaipėdoje ir Vilniuje, darėmės tyrimus. Hipotezės buvo įvairios – problema dėl kraujo krešėjimo, Agnės skydliaukė. Gydėmės, bet kai įvyko trečiasis persileidimas, atrodė, vilties nebeliko.
Agnė: Nuleidau rankas; kad nukreipčiau mintis ir kažkaip išgyvenčiau, pasinėriau į darbus. Sukaustė netekties skausmas ir baimė. Tikrai nebegalvojau, kad galėsiu pati išnešioti ir pagimdyti sveiką vaikelį. Esu be galo dėkinga Raimondui, kad jis nenuleido rankų, ir sunkiausiu laikotarpiu ieškojo ir atrado NaPro.
Raimondas: Po trečio persileidimo atrodė, kad NaPro – paskutinė viltis, nes daugiau nebebuvo man žinomų kelių susilaukti vaikų. Kai tai nusprendėme, pusmetį stebėjome save pagal Kreitono metodą, o nuo apsilankymo pas daktarą Lenkijoje iki nėštumo pradžios praėjo tik du mėnesiai. Tada susilaukėme sūnaus Jono.
Agnė: Visų vaikelių labai laukėme ir planavome, todėl kai tik pamatydavau dvi juosteles nėštumo testuose, lengvai įsijausdavau į vaikelio laukimo ir motinystės nuotaiką, glostydavau plokščią pilvą, kalbindavau mažutėlius, pasakodavau, kaip mes jų laukiame ir į kokį nuostabų pasaulį jie ateina.
Praradimai buvo supurtantys iš esmės, pasaulis išslysdavo iš po kojų ilgam. Likdavo tik begalinis skausmas ir pyktis ant Kūrėjo, kodėl Jis taip pasielgė su mumis ir mūsų vaikeliais. Tik po trejų metų, atradus NaPro ir susipažinus su daktaru Lenkijoje, pajutus vidinę ramybę, sugrįžo pasitikėjimas Dievu, o vėliau ir dėkingumas už visą kelią, kurį turėjome praeiti. Dabar su šypsena kartais pavadinu mūsų šeimą daugiavaike, nes taip yra iš tikrųjų. Mūsų Jonas yra ketvirtas vaikelis, tik pirmasis, kurį galime apkabinti, glostyti, myluoti. Dar trys visuomet yra širdyje, ir žinau, kad jie šypsosi mums iš viršaus. Maldoje prašau Dievo Motinos Marijos, kad apkabintų juos už mane. Juk kas gali tai padaryti geriau, nei Ji?!
Visa ši vaisingumo kelionė buvo mano su Dievu asmeninio santykio audimas – gija po gijos, sunkiai, lėtai audėsi tikras ryšys. Nuo pykčio ir nusigręžimo iki didžiulio dėkingumo bei visiško pasitikėjimo Dievu.
Raimondas: Man buvo labai naudingas dvasios tėvo palaikymas, kuris neleido prarasti vilties, padėjo nepasiduoti ir išgyventi netektis asmeniškai ir kaip porai. Visą šį laiką jis sakydavo: „Būsime išklausyti.“ Dabar šie žodžiai skamba kaip ištesėtas Dievo pažadas.
Šiandien, stebint besisukančius skaičius nevaisingumo statistikos kreivėje, vis labiau suprantu, kad kelias į tėvystę tampa painus ir keblus vis daugiau žmonių. Džiugu, kad NaPro gydytojų jau turime ir Lietuvoje – Kaune dirba gydytoja akušerė ginekologė Akvilė Esmantienė, NaPro gydytojų gretas netrukus papildys dar dvi rugpjūtį baigiančios NaPro studijas medikės.
