Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Prokuratūrai paskelbus apie naujas su kunigais siejamas seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius bylas, vienas pirmųjų viešai reagavo Santariškių ligoninės kapelionas kunigas Gabrielius Satkauskas. Iš pradžių jis pasisakė savo Facebook paskyroje, vėliau šią temą išsamiai aptarė tinklalaidėje Šventas reikalas. Autoriui sutikus, Artumos skaitytojams pateikiame iš esmės visą jo pasisakymą.
Kunigas Gabrielius Satkauskas
Šiandien kalbėsiu ne apie instituciją, esančią kažkur šalia manęs. Aš pats esu Vilniaus arkivyskupijos kunigas. Tai yra mano Bažnyčia, mano arkivyskupija. Mano broliai kunigai, kad ir kaip sunku kartais tą sakyti. Mano vyskupas. Todėl ir klausimai, kuriuos kelsiu šiandien, nėra skirti tik jiems. Jie skirti ir man. Pastarosiomis dienomis vėl kalbame apie kunigus, kuriems pareikšti kaltinimai bylose, susijusiose su seksualiniais nusikaltimais prieš nepilnamečius. Vienoje byloje prokuratūra kalba apie 34 galimas nusikalstamas veikas ir 11 nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų. Tiriamas laikotarpis apima daugiau kaip du dešimtmečius nuo 2002-ųjų iki 2025-ųjų metų. Kitoje byloje kunigas kaltinamas disponavimu pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojami vaikai. Abu kunigai nušalinti nuo pareigų. Kaltę nustatys teismas.
Tačiau yra klausimų, kuriems nereikia laukti teismo sprendimo. Tai klausimai apie mus, apie sistemą, apie tai, kaip mes saugome vaikus, kaip reaguojame į signalus, kaip mokame kalbėti, kai kalbėti būna sunku. Ir svarbiausia – ką darome tada, kai paaiškėja, kad gerų norų, mokymų ir taisyklių nepakanka.
Būtų lengva atsistoti ir sakyti: „Vyskupai turi, arkivyskupija turi, Bažnyčia turi.“ Bet aš pats priklausau šiai Bažnyčiai, todėl turiu sakyti „mes turime“. Tai nereiškia, kad kiekvienas kunigas turi prisiimti kaltę už dalykus, kurių nepadarė. Ne, individuali kaltė yra individuali, bet egzistuoja ir kitas dalykas – institucinė atsakomybė.
Jeigu priklausau Bažnyčiai, kuri turi didelę galią, įtaką, žmonių pasitikėjimą, autoritetą, tai man turi rūpėti, kaip ta institucija naudojosi jai suteiktu pasitikėjimu. Ir jeigu kas nors sistemoje neveikia, negaliu sakyti, kad čia ne mano reikalas. Nes tai yra mano reikalas.
Šioje situacijoje lengva nueiti į vieną iš dviejų kraštutinumų. Vieni sako, kad Bažnyčia yra visiškai supuvusi, kiti – čia tik keli kunigai, nejuodinkite visų. Abi reakcijos yra netinkamos. Nusikaltėlių gali atsirasti visur: šeimose, sporto būreliuose, stovyklose, Bažnyčioje. Institucijos moralinis testas nėra tai, ar joje atsiras nusikaltėlis. Tokios garantijos negali duoti niekas.
Tikrasis egzaminas prasideda tada, kai atsiranda pirmasis signalas. Kas jį išgirsta? Ar juo patikima? Ar žmogus žino, kur kreiptis? Ar tas signalas dokumentuojamas? Ar informacija pasiekia valstybės institucijas? Ar galimas pavojus sustabdomas?
Tyla
Šiomis dienomis man asmeniškai rūpi ir skauda dar viena tema – tyla. Vyskupų, brolių kunigų tyla. Arba toks kalbėjimas, kai žodžių daug, kalbama apie nemalonius jausmus, situacijas, nesureikšminimą, bet pasisakius neaišku, kas iš tiesų turima omeny. Arba apima dvejopi jausmai. Bet turiu būti sąžiningas. Ir mes visi turime būti sąžiningi.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas kreipėsi į tikinčiuosius, ragino nukentėjusiuosius kreiptis į teisėsaugą, kalbėjo apie išklausymą, dėkojo žmonėms, kurie išdrįsta netylėti. Tai svarbu, bet man, kaip šios arkivyskupijos kunigui, po tokių žodžių trūksta dar vieno sakinio, kurį norėtųsi išgirsti: „Mes nepriklausomai patikrinsime, kas mūsų sistemoje neveikia, ir visiems paskelbsime, ką radome.“
Malda reikalinga, atgaila reikalinga, užuojauta reikalinga. Bet kai kalbame apie vaikų apsaugą, turi atsirasti dar vienas žodis – atsakomybė. Kunigas Audrius Mikitiukas labai atvirai pasakė tai, ką, manau, šiandien jaučia daugelis kunigų: kad mes nežinome, kaip reaguoti, kad yra gėda, sumišimas, pasimetimas, kad sunku būti kunigu, kai visuomenėje staiga esi kaltinamas dėl to, ko nepadarei. Aš tą suprantu. Gėda yra žmogiška. Pasimetimas irgi yra žmogiškas. Skauda, kai žmonės visus kunigus suplaka į vieną krūvą. Tai neteisinga. Bet turime labai saugotis, kad mūsų pačių gėda nepakeistų svarbiausios temos. Nes labai greitai galime pradėti kalbėti, kaip kunigams sunku, kaip mus puola, kaip visuomenė apibendrina, kaip skaudu būti laikomu kaltu dėl to, ko nepadarei. Visa tai gali būti tiesa.
Tačiau šios krizės centre nėra mano kaip kunigo diskomfortas. Centre turi būti žmogus, kuris galėjo būti išnaudojamas būdamas vaikas. Todėl dabar ne laikas save guosti ir piktintis, kad mus visi puola. Mes žinome, kad ne visi kunigai nusikaltėliai, to įrodinėti nereikia. Kur kas svarbesnis klausimas – ką mes padarysime, kad žmogui, kuris patyrė seksualinį smurtą, būtų saugu prabilti? Ką mes padarysime dėl teisingumo?
Atsakomybė nėra kaltė
Svarbu atskirti du dalykus: kaltė ir atsakomybė nėra tas pats. Aš nesu kaltas dėl nusikaltimo, kurio nepadariau, bet galiu prisiimti atsakomybę už instituciją, už Bažnyčią, kuriai priklausau. Atsakomybė šiuo atveju reikštų, kad man rūpi, ar mūsų sistema veikia. Jeigu neveikia, noriu tai žinoti. Jeigu mano brolis kunigas nusikalto, nenoriu, kad Bažnyčia jį gintų. Jeigu mano vadovas suklydo, nenoriu, kad jo pareigos taptų apsauga nuo atsakomybės. Jeigu nukentėjusysis kalba, noriu, kad pirmiausia būtų girdimas jis, o ne mūsų institucijos reputacijos baimė. Štai tokios kunigų reakcijos šiandien reikia. Ne – „nepulkite mūsų“. O – „mes neleisime viso to užglaistyti“. Nesiguoskim, kad mums irgi sunku, bet parodykime, kas mūsų sistemoje nesuveikė. Ne susigūžti, bet atsitiesti. Ir pakelti galvą, bet pakelti ją ne iš puikybės, o iš atsakomybės.
Problema ne tik blogi žmonės
Verta prisiminti Hansą Zollnerį, vokiečių jėzuitą, psichologą, psichoterapeutą ir vieną žinomiausių Katalikų Bažnyčios ekspertų seksualinio išnaudojimo prevencijos srityje. Jis buvo vienas iš Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos steigėjų, daug metų jai vadovavo ir 2023 m. pasitraukė, keldamas abejones dėl komisijos skaidrumo, atsakomybės ir veikimo principų. Man ši detalė labai iškalbinga, nes kartais suprantame ištikimybę Bažnyčiai kaip pareigą ją ginti, o Zollneris parodė kitą ištikimybės formą – reikalauti, kad Bažnyčia gyventų pagal standartus, kuriuos pati skelbia. (Beje, jis lankėsi Lietuvoje ir jo mintis galite rasti Artumoje, 2016 m., nr. 7/8.)
Tai Zollnerio pateikiami trys principai:
Pirmasis principas – auka pirmoje vietoje. Pirmas klausimas negali būti „Kaip dabar atrodys Bažnyčia, kaip tai paveiks kunigus ar ką parašys žiniasklaida?“. Pirmas klausimas turi būti „Ko reikia nukentėjusiam žmogui?“. Saugaus išklausymo, profesionalios psichologinės ir medicininės pagalbos, teisinės konsultacijos, aiškios informacijos, kas vyksta, bei garantijos, kad jo skundas nebus vertinamas pagal tai, kiek gali padaryti žalos institucijai.
Antrasis principas – nulinė tolerancija. Zollneris ragina Katalikų Bažnyčią visuotinai įtvirtinti šį principą, kol kas jis galioja tik JAV. Man jis atrodo pagrįstas. Žinoma, turi būti laikomasi tinkamo proceso, nekaltumo prezumpcijos ir teisės gintis. Bet kai seksualinis nepilnamečio išnaudojimas yra įrodytas – jokio grįžimo į kunigišką tarnystę. Ne kitoje parapijoje, ne po penkerių metų, ne kitame mieste, ne ten, kur žmonės kunigo nežino. Vaiko saugumas šiuo atveju turi būti aukščiau už galimybę suteikti kunigui dar vieną šansą.
Trečiasis principas – klerikalizmas ir piktnaudžiavimas galia. Zollneris nuolat kalba apie galios problemą. Manau, turime būti labai sąžiningi patys sau. Kunigas turi autoritetą, kartais labai didelį. Vaikui kunigas gali būti ne tiesiog suaugęs žmogus, bet tas, kuris kalba Dievo vardu, kurio klauso tėvai, kuriuo pasitiki visa bendruomenė ir kurį visi laiko geru žmogumi. Taip atsiranda didžiulė atsakomybės ir galios asimetrija. Tokios frazės kaip „Jis to negalėtų padaryti“, „Jis nuostabus kunigas“, „Nekelk skandalo“, „Nejuodink Bažnyčios“ gali būti pavojingos, nes siunčia žinią, kad kunigo autoritetas yra svarbesnis už tavo patirtį.
Štai kodėl vaikų apsauga nėra vien tik seksualinės moralės klausimas. Tai ir galios kultūros klausimas.
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Lietuvoje taisyklės jau yra
2022-ųjų rugsėjo 1-ąją Lietuvoje įsigaliojo Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK) paskelbtos nepilnamečių ir pažeidžiamų suaugusių apsaugos gairės. Jose yra daug konkrečių nuostatų ir reikalavimų dėl susitikimų su nepilnamečiais, gyvenamųjų patalpų, nakvynių, kelionių, stovyklų, fotografavimo ir mokymų.
Labai svarbi nuostata – gavus bent tikėtiną žinią apie nepilnamečio seksualinį išnaudojimą turi būti informuojamos valstybės institucijos ir lygiagrečiai pradedamas kanoninis tyrimas. Negalime sakyti, kad neturime taisyklių. Turime, bet ar jos veikia?
Kas vyko su sistema 2022–2025 m.? Prokuratūros nurodomas galimų veikų laikotarpis tęsiasi iki 2025 metų, apsaugos gairės galioja nuo 2022-ųjų. Čia reikia būti atsargiems: kol nėra teismo sprendimo, negalima kategoriškai teigti, kad 2022-aisiais ir 2025-aisiais sistema nesuveikė. Bet jeigu teismas nustatytų, kad seksualinis išnaudojimas vyko ir įsigaliojus gairėms, tuomet turėtume teigti, kad šiuo konkrečiu atveju prevencijos sistema nesuveikė.
Man kaip kunigui svarbus ne tik klausimas, kas kaltas. Svarbu klausti ir kodėl taisyklės neapsaugojo. Ar jų nesilaikyta? Ar jos nepakankamos? Ar niekas nežinojo? Jeigu niekas nežinojo, tai kodėl žmonės nepranešė? Ar nežinojo, kur kreiptis? Ar nepasitikėjo? Ar bijojo? Ar sistema yra pernelyg arti vadovybės, kuriai reikia pranešti? Tai klausimai, kuriuos vertėtų ištirti.
Mokymai yra, bet ar jie veikia? Vilniaus arkivyskupija yra rengusi daugybę saugios aplinkos kursų, juose dalyvavo šimtai žmonių, ir tai yra gerai, tą reikia tęsti. Bet jeigu po dabartinės situacijos pats nepilnamečių apsaugos koordinatorius teigia, kad mokymai konkrečiu atveju nesuveikė, mums reikia ne gintis, o labai rimtai įsiklausyti į tą sakinį ir klausti, kodėl nesuveikė. Atsiranda žodis, kurio man šioje situacijoje labai norėtųsi, – „auditas“. Ne dar vieni mokymai, prieš suprantant, kas nepavyko. Pirmiausiai diagnozė ir tada gydymas.
Kur auditas? Man atrodo, kad šiandien vienas pagrindinių Vilniaus arkivyskupijos sprendimų turėtų būti nepriklausomas išorinis auditas. Ne tam, kad pakeistų prokuratūrą ar kad auditoriai nustatytų kaltininkus. Jie turi tirti kitą klausimą – kaip veikia mūsų sistema? Kada arkivyskupija pirmą kartą sužinojo apie įtarimus? Ar anksčiau buvo signalų, ar archyvuose yra kokios nors informacijos, neformalių perspėjimų? Ar buvo su elgesiu susijusių kokių nors problemų? Ar buvo laikytasi Nepilnamečių apsaugos taisyklių? Kodėl esami pranešimų kanalai nepasiekė nukentėjusiųjų? Ar mūsų mokymai realiai keičia elgesį? Ar sistema sukurta taip, kad žmogus ja pasitikėtų? Aš nežinau atsakymų ir būtent todėl siūlau auditą.
Kas prižiūri prižiūrėtoją? Lietuvos Bažnyčia jau turi nepilnamečių ir pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugos tarnybą, tačiau kas prižiūri prižiūrėtoją? Jeigu mes patys parašome taisykles, patys paskiriame priežiūros organus, patys gauname jų ataskaitą, o po to patys sakome visuomenei, kad sistema veikia, tai visuomenėje belieka pasitikėti mūsų žodžiu ir gera valia. Bet šiandien tą pasitikėjimą prarandame. Gal kas pasakys, kad sistema tikrai veikia? Puiku. Tuomet nepriklausomas vertinimas ją tik sustiprins. Manau, kad Bažnyčia neturėtų bijoti nepriklausomo audito. Jeigu neturime ko slėpti, tai turėsime ko išmokti.
Komunikacija ir apsauga: ar tai turėtų būti tas pats vaidmuo? Vilniaus arkivyskupijoje tas pats kunigas eina ir komunikacijos koordinatoriaus, ir nepilnamečių apsaugos bei pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugos reikalų koordinatoriaus pareigas. Noriu labai aiškiai pasakyti: nekeliu jokio asmeninio kaltinimo. Kalbu apie struktūrą. Komunikacijos žmogaus funkcijos yra užtikrinti tikslų ir atsakingą komunikavimą, o už apsaugą atsakingo asmens absoliutus prioritetas turėtų būti nukentėjusiojo apsauga ir rizikos valdymas. Daugeliu atvejų tai dera, bet gali atsirasti įtampa tarp institucijos reputacijos valdymo ir visiškai nepriklausomo apsaugos vertinimo. Todėl verta klausti, ar šios dvi funkcijos neturėtų būti atskirtos.
Ir dar – ar nepilnamečių apsaugos funkciją ilgainiui neturėtų atlikti patikimas, kompetentingas pasaulietis ar ekspertų grupė? Tai nėra nepasitikėjimas kunigais. Tai normali gero valdymo praktika. Gera sistema kuriama taip, kad jos patikimumas nepriklausytų nuo vieno žmogaus geros valios.
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Ką siūlau daryti?
Jeigu pats keliu klausimus, turiu pasakyti ir ką siūlau.
Pirma – atlikti nepriklausomą išorinį auditą ir ištirti dabartinių bylų kontekste ne kaltę, bet mūsų sistemos spragas: kur ji neveikia, kas buvo žinoma, kada, kokie sprendimai buvo priimti, ko nežinojome, kodėl nežinojome, kokios procedūros veikė ir kaip 2013-aisiais, keičiantis Vilniaus vyskupams, buvo perduota informacija.
Antra, retrospektyvus ankstesnių signalų patikrinimas. Ne apsiriboti tik dabartine byla, bet peržiūrėti ankstesnius seksualinio išnaudojimo pranešimus ir jų nagrinėjimą. Ar jie buvo perduoti teisėsaugai? Kaip reagavo vyskupijos? Ar buvo sisteminių klaidų? Ar iš jų pasimokėme?
Trečia, paskelbti audito išvadas, bet ne aukų vardus ar konfidencialią baudžiamųjų bylų medžiagą. Visuomenė ir ypač tikinčiųjų bendruomenė turi teisę žinoti, kas neveikia, kokios rekomendacijos pateiktos, kas bus pakeista, kas už tai atsakingas ir kada.
Ketvirta – nacionalinis pagalbos nukentėjusiesiems fondas. Jeigu sakome, kad nukentėjusysis mums yra pirmoje vietoje, tai turi reikšti daugiau nei gerą pokalbį ar atsiprašymą. Seksualinio išnaudojimo padariniai žmogų gali lydėti dešimtmečius: psichologinės traumos, santykių sunkumai, nerimas, depresija, problemos dėl pasitikėjimo, kartais būtinas net ilgalaikis gydymas. Todėl siūlyčiau steigti nacionalinį pagalbos nukentėjusiems nuo seksualinių nusikaltimų Bažnyčioje žmonėms fondą, kuris galėtų finansuoti profesionalią psichoterapiją bei psichologų ir psichiatrų paslaugas, prireikus – medicininę pagalbą, nepriklausomą teisinę pagalbą, krizių įveikimo pagalbą ir ilgalaikę pagalbą žmonėms, kuriems jos reikia.
Čia svarbus dar vienas principas – pagalba negali priklausyti nuo pavienio vyskupo geranoriškumo. Žmogui neturėtų tekti eiti pas institucijos vadovą ir prašyti apmokėti jo terapiją. Sistema turi būti aiški, profesionali, orumą sauganti ir pakankamai nepriklausoma nuo konkrečios vyskupijos, kurioje galimai įvyko nusikaltimas. Dar svarbiau – pagalba negali būti mainai į tylą. Negali būti taip, kad mes apmokėtume, o jūs turėtumėte pasirašyti, kad daugiau viešai nekalbėsite. Pagalba nukentėjusiesiems nėra viešųjų ryšių priemonė. Ji nėra kompensacija už lojalumą institucijai. Tai yra mūsų pareiga žmogui, kuriam padaryta žala mūsų Bažnyčioje. Ir jeigu tikrai sakome, kad auka yra pirmoje vietoje, būtent taip galime patikrinti, ar tikrai tuo vadovaujamės. Patikrinti ne pareiškimais, ne žodžiais, bet biudžetu, finansais.
Penkta – nepriklausomas pranešimo kanalas. Žmogui, norinčiam pranešti apie nusikaltimą, neturėtų būti vienintelė galimybė kreiptis į tos institucijos vadovus ar darbuotojus. Reikia profesionalaus nacionalinio kanalo, telefono, saugios elektroninės formos, specialistų, kurie nėra tiesiogiai pavaldūs konkrečiam vyskupui. Ir reikia labai aiškiai pabrėžti, kad įtarus nusikaltimą rekomenduojama ir primygtinai siūloma kreiptis į valstybės institucijas.
Šešta, kiekvienas rimtas signalas privalo būti užfiksuotas: kas pranešta, kada, kam, koks sprendimas, kas jį priėmė, kada informuota teisėsauga, kokios apsaugos priemonės taikytos. Negalime turėti sistemos, kurios atmintis tokia: lyg tai kažkas, kažkada, kažkur ir kažką sakė.
Septinta – svarbiausia saugumas. Laikinas nušalinimas tyrimo metu nėra kaltės paskelbimas, tai apsaugos priemonė. Jeigu gautas įtarimas yra patikimas, žmogus negali likti toje situacijoje, kur ir toliau galės pasiekti kitus žmones, ypač nepilnamečius.
Aštunta – nulinė tolerancija įrodžius kaltę. Čia pritariu Zollneriui: jeigu pagal tinkamą procesą įrodyta, kad kunigas seksualiai išnaudojo nepilnametį – daugiau niekada, jokio grįžimo į kunigišką tarnystę.
Devinta – vadovo atsakomybė. Jeigu nustatoma, kad vadovas gavo informaciją apie realų pavojų, bet sąmoningai nieko nedarė, gal net slėpė ar trukdė tyrimui, turi būti vertinama ir jo atsakomybė. Nemanau, kad sistema turėtų veikti taip, kad kunigas atsako už savo kaltę, o vadovas – tik už savo gerą valią ir ketinimus.
Dešimta – vieša metinė apsaugos ataskaita. Kasmet viešai, išsamiai paskelbti, kiek gauta pranešimų, kiek jų perduota valstybės institucijoms, kiek pradėta kanoninių tyrimų, kiek žmonių laikinai nušalinta nuo tarnystės, kiek atvejų nepasitvirtino, kiek parapijų patikrinta, kokie trūkumai atrasti, ką pakeitėme. Kitaip tariant, turime byloti ne tai, kad „pasitikėkite mumis“, bet „štai duomenys, patikrinkite“.
Vienuolikta – nepriklausomi parapijų auditai. Neužtenka pasirašyti, kad perskaitei taisykles. Reikia patikrinti, kaip jos veikia realybėje: visose stovyklose, kelionėse, per individualius pokalbius su nepilnamečiais. Kaip vyksta bendravimas gyvenamosiose ir bendrosiose parapijų patalpose? Kokie yra pranešimų kanalai ir ar jie veiksmingi? Koks yra mokymų turinys? Ar jis pasiteisina?
Dvylikta – skaitmeninė apsauga. Šiandien klebonijos durys nėra vienintelė rizika. Yra Messenger, WhatsApp, Instagram, Signal, dingstančios žinutės, nuotraukos, asmeniniai pokalbiai, emocinė priklausomybė, kuri gali būti kuriama ir telefonu. Todėl reikia dar aiškesnių taisyklių, kaip bendrauti su nepilnamečiais internetinėje erdvėje.
Paskutinis, tryliktasis, pasiūlymas – reikia išgirsti ir nukentėjusiųjų balsą. Mes nesukursime puikiai veikiančios apsaugos sistemos tik savo kabinetuose, joje turi dalyvauti žmonės, kurie supranta seksualinės traumos tikrovę. Tai – psichologai, vaiko teisių specialistai, teisininkai ir nukentėjusiųjų atstovai, turintys galimybę ne tik patarti, bet ir, pasitelkę savo kompetencijas, realiai padėti.
Ką turime daryti mes, kunigai?
Dabar labai lengva visą atsakomybę permesti vyskupams. Taip aš irgi likčiau patogioje pozicijoje: juk aš nieko nepadariau... Bet ką galiu padaryti aš ir kiekvienas iš mūsų? Net ir tikintieji. Pirmiausia – netylėti, bet ir neplatinti gandų, neužsiimti viešu žmonių teisimu. Turime kalbėti konstruktyviai apie sistemos problemas. Antra – neįsižeisti iš karto, kai žmonės užduoda nepatogų klausimą. Ne kiekviena kritika Bažnyčiai yra neapykanta. Kartais klausimą kelia žmogus, kuriam būtent ir rūpi Bažnyčia. Trečia, jei išgirdau, kad kažkas nederamo nutiko, neklausti „Ar tikrai? Gal tu ne taip supratai? Ar žinai, kokią žalą tai padarys?“ Verčiau pradėti nuo žodžių „Aš tave girdžiu“. Ir jau tada veikti pagal procedūras. Ketvirta – nekurti kunigiško solidarumo, kuris reiškia ginti kitą kunigą bet kokia kaina. Tikras kunigiškas solidarumas turi būti solidarumas su tiesa.
Klausimai mano arkivyskupui ir vyskupams
Šiuos klausimus užduodu ne kaip žurnalistas iš šalies, bet kaip kunigas. Todėl ir jų forma kita. Neklausiu, ką jūs padarysite, bet klausiu, ką mes padarysime?
- Ar mes sutinkame užsakyti nepriklausomą išorinį auditą, kuris dabartinių bylų kontekste tirtų, kaip veikia mūsų sistema?
- Ar mes esame pasirengę dabar įsteigti nacionalinį pagalbos žmonėms, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto Bažnyčioje, fondą ir iš jo finansuoti medicininę, psichologinę, teisinę pagalbą? Jeigu taip, kas tokį fondą administruos, kaip bus užtikrintas jo nepriklausomumas ir kada jis pradės veikti? Nes jei sakome, kad mūsų prioritetas yra auka, tai turime būti pasirengę tai parodyti ne tik žodžiais, bet ir savo finansais.
- Ar iki teisėsaugos tyrimų mūsų institucijos buvo gavusios formalių ar neformalių signalų? Jei taip, tai ką mes su jais darėme? Jeigu ne, kodėl jie nepasiekė mūsų sistemos?
- Ar atversime ankstesnių bylų archyvus nepriklausomam, retrospektyviam tyrimui?
- Ar galėsime žinoti, kas sudaro Nepilnamečių ir pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugos tarybą prie LVK ir kokia yra jos veikla bei rezultatai?
- Ar metinės Tarybos veiklos ataskaitos bus aiškios ir viešos?
- Ar atskirsime nepilnamečių apsaugos ir komunikacijos funkcijas?
- Ar įrodžius dvasininko seksualinį nusikaltimą prieš nepilnamečius, galutinai užkirsime jam kelią grįžti į kunigišką tarnystę?
- Kokia bus reali vadovo atsakomybė, jei jis, turėdamas informaciją apie galimą nusikaltimą, tam neužkirto kelio?
- Ar galėtume sukurti nepriklausomą pranešimų liniją nukentėjusiesiems nuo seksualinių nusikaltimų Bažnyčioje, kuri neturėtų jokių ryšių su Lietuvos vyskupijomis?
- Ką konkrečiai pakeisime ir iki kada? Ne tik sakyti, kad stiprinsime, stengsimės, sieksime, skirsime daugiau dėmesio. Koks veiksmas? Kas už jį atsakingas? Koks terminas? Kaip žmonės galės patikrinti, kad taip padaryta? Jeigu visa tai reikėtų vienu sakiniu paaiškinti žmogui, atliekančiam pareigas Bažnyčioje – vyskupui, klebonui ar vienuolijos vyresniajam – viską apibendrinčiau taip: problema ne ta, kad mūsų Bažnyčioje gali atsirasti blogas žmogus; ji kyla tada, kai mūsų sistema jo nesustabdo. Ir nuo tos akimirkos kiekvienas turime pasirinkimą: ginti sistemą arba ją taisyti. Aš nuoširdžiai renkuosi ją taisyti.
Pabaigai
Bažnyčiai šiandien labai lengva pasijusti puolamai. Ir kai kurie puolimai tikrai yra neteisingi. Kai visi kunigai vadinami vienodai – žinoma, tai neteisinga. Kai žmogui priskiriama kaltė vien dėl to, kad jis kunigas, irgi neteisinga. Bet būtų labai pavojinga, jei mūsų reakcija į tuos puolimus būtų gynybinė ir mes nebegirdėtume tų tikrųjų klausimų, kuriuos kelia žmonės.
Šiandien nenoriu nuleisti galvos vien dėl to, kad esu kunigas, bet nenoriu ir išdidžiai jos pakelti apsimesdamas, kad ši problema visiškai su manimi nesusijusi. Noriu pakelti galvą kitaip, prisiimdamas atsakomybę už Bažnyčią, kuriai priklausau. Ne kaltę už svetimą nusikaltimą, bet atsakomybę už tai, kokia mūsų Bažnyčia bus rytoj. Ar joje žmogus galės prabilti? Ar kunigo autoritetas nebus svarbesnis už vaiko žodį? Ar vadovas leis ištirti kunigo veiksmus? Ar klaida bus pripažinta? Ar taisyklės bus tikrinamos? Ar aukos interesas iš tikrųjų bus pirmoje vietoje? Štai kas šiandien man svarbu. Ir todėl aš savo broliams kunigams norėčiau pasakyti: taip, gali būti gėda, pikta, skaudu, bet nesusigūžkime, nevirkaukime, kaip mums sunku. Ir nebandykime kuo greičiau sulaukti, kol šis skandalas praeis.
Atsitieskime, pakelkime galvas ir parodykime, kad kunigiška atsakomybė yra ne savo luomą ginti bet kokia kaina, o kiekvieną žmogų, ypač silpniausią, taip, kaip darė Kristus. Jeigu kažkas mūsų sistemoje neveikia – patikrinkime. Jeigu suklydome – pripažinkime. Jeigu reikia nepriklausomų žmonių – pakvieskime juos. Jeigu taisyklės nepakankamos – pakeiskime, tobulinkime jas. Jeigu reikia atsakomybės – pasistenkime nebijoti jos.
Skaidrumas nėra Bažnyčios pažeminimas. Skaidrumas gali būti jos apsivalymas ir atsinaujinimas. O Bažnyčia, kuri skelbia Tiesą, negali būti ta, kuri bijo tiesos. Aš pats esu šios Bažnyčios kunigas, todėl neklausiu, ką jie padarys, klausiu, ką mes dabar padarysime? Institucijos moralinis egzaminas prasideda ne tada, kai pasirodo viešas skandalas. Jis prasideda tada, kai pirmasis žmogus pasako, kad čia kažkas negerai. Ar mes pasirengę jį išgirsti?
Projektą iš dalies finansuoja
