Dalia LUKĖNIENĖ
Rengdami sužadėtinius Santuokos sakramentui dažnai girdime priekaištų, kad daug kalbame apie problemas. Sužadėtiniai neretai tikisi, jog problemos juos aplenks, kad jie gyvens ilgai ir laimingai. Gyvenantieji ilgus metus santuokoje prisimintų, jog ir jie panašiai mąstė. Visi jaunystėje tikimės lengvo ir šviesaus gyvenimo, kuriame nereikės keistis, augti ir tobulėti. Kaip tik dėl to Šventasis Tėvas savo posinodiniame apaštališkajame paraginime Amoris laetitia skatina ne tik nuoširdžiau rengtis santuokai, bet ir prašo patyrusių porų palydėti jaunesnes. Popiežius Pranciškus ragina nebijoti nusivilti, nes nusivylimas – mūsų augimo ir gyvenimo dalis. Mus visus, gyvenančius santuokoje, kada nors aplanko metas, kai sutuoktinis ima erzinti, atrodyti nereikalingas arba smarkiai nuvilia. O kartais neišpasakytai nusiviliame savimi... Apie tai, kaip visa tai pavyko išgyventi ir šiek tiek paaugti, kalbuosi su ilgamečiais sužadėtinių rengėjais Santuokos sakramentui Petru ir Marija (vardai pakeisti), kurių gyvenimiška patirtis panaši į daugelio iš mūsų patirtį.
Dalia: Popiežius Pranciškus paraginime rašo: „Turime pripažinti, labai vertingas supratimas, jog santuoka yra meilės dalykas, kai tuoktis gali tik tie, kurie laisvai tam apsisprendžia ir vienas kitą myli. Vis dėlto, kai meilė tampa vien patrauklumu ar miglotu jausmu, sutuoktiniai gali pasidaryti itin pažeidžiami tam jausmui išblėsus ar fiziniam patrauklumui sumenkus“ (217). Ar prisimenate tą metą, kai jus pirmąkart apėmė nusivylimas?
Marija: Pradžioje mano vyras man patiko viskuo, atrodė, jog neturi trūkumų – yra supratingas, mūsų nuomonės, požiūriai, skoniai visada sutampa. Vyras nori viską daryti kartu ir būti visada šalia, nesako nieko nemalonaus. Dėl daugybės dalykų prisiėmiau atsakomybę – kuo jis rengsis, ką valgys, kur eisim, kokį filmą žiūrėsim ir pan. Man tai labai patiko, jaučiausi gyvenanti tikrą gyvenimą.
Tos pačios savybės po kelerių santuokos metų kėlė nusivylimą. Tuomet jau atrodė, kad jis niekuo nesidomi, nerodo iniciatyvos, neturi savo nuomonės. Viską pati turiu sugalvoti, o jis nieko nesuorganizuoja. Atrodė, nieko nesugeba, nebuvo jokio įdomaus bendravimo. Kai nueidavome į kavinę, jausdavau nuobodulį, nes nebuvo apie ką kalbėtis. Norėjosi, kad pasiūlytų ką nors ypatingo, ką galėtume veikti kartu, kad nelauktų, kol aš sugalvosiu, o atspėtų, ką man patiktų veikti.
Petras: Santuokoje išgyvenę kokius septynerius metus ir įsivėlę į kasdienius darbus, nutolome. Tuo metu staiga pasirodė, jog mes labai skirtingi, nors įsimylėjimo etape atrodė, jog esame labai panašūs, mėgstame tuos pačius dalykus. Kas dieną atlikdavome savo pareigas, rūpinomės vaikais, bet viskas atrodė vis tas pats ir tas pats – darbas–namai, darbas–namai. Tuomet atrodė, jog nebėra kuo dalytis su žmona, nes ji vis tiek turi kitokį požiūrį, manęs tikrai nesupras, tad kam mėginti? Geriau darbe ilgiau pabūti, ko nors siekti. Vieną dieną išsigandau – ar aš nebemyliu savo žmonos?! Ką daryti? Atrodė, viena išeitis – turėsime skirtis, nes jausmai blėsta. Iš savo tėvų, senelių šeimų paveldėjau požiūrį, kad santuoka gali tęstis visą gyvenimą, tad pirmasis impulsas skirtis truko trumpai. Pamaniau, jog turiu pirma pats kažką padaryti. Ir šiandien, po 22 santuokos metų, manau, jog apsisprendimas gyventi santuokoje ir yra pats svarbiausias, nuo jo viskas prasideda – pagalbos ir patarimų paieškos, noras keistis.
Dalia: Mano patirtis labai panaši. Nusivylimas anksčiau ar vėliau užklumpa. Supranti, kad nepažinai kito žmogaus, gyvenai iliuzijomis, nes savybės, kurios atrodė tokios žavingos, pradeda erzinti. Galiu tik paantrinti, kad ir man svarbiausia buvo išankstinė nuostata, jog pažadus reikia tesėti, tęsti pasirinktą santuokos kelią, negali būti skyrybų – santuoka viena ir neišardoma. Kad ši nuostata nesusvyruotų, reikia tikėjimo. Tačiau vien nuostatos neužtenka, antraip gyventume kankinystėje. Santuokoje galima tapti laimingam, tačiau reikia ieškoti pagalbos ir atramos. „Reikia atsisakyti iliuzijų ir priimti žmogų tokį, koks jis yra: netobulas, pašauktas augti, esantis kelyje“, – rašo Šventasis Tėvas (AL 218). Kaip jautėtės, supratę savo ir kito netobulumus, ir kas padėjo priimti kitą kitokį?
Marija: Užtruko keletą metų, kol sugebėjau priimti savo vyro temperamentą ir būdą. Išgyvenau kelias stadijas – iš pradžių jaučiau didžiulį nepasitenkinimą ir pasipiktinimą, vėliau maištavau – pykau ir galvojau, kad jis turi pasikeisti ir išmokti būti iniciatyvus, iškalbingas. Dar vėliau išgyvenau nusivylimą, kad nieko nebus, taip ir nugyvensiu nuobodžiai ir pilkai, visada turėsiu būti tas variklis, stumiantis į priekį mūsų šeimos emocinį ir socialinį gyvenimą. Po to susitaikiau ir pradėjau nebekreipti į tai dėmesio. Ir tik daug vėliau įvertinau savo vyrą kaip ypatingą ir man geriausiai tinkantį žmogų. Supratau, kad jis nuolat rodo man savo meilę, tokią, kokios aš noriu. Kad jo tylus, ramus būdas, tai, kaip jis klausosi, kaip stengiasi būti man geras ir padėti, visada būti šalia, domėtis, kuo aš domiuosi, ir reiškia jo meilę. Nei dėl vieno žmogaus pasaulyje jis nedaro tų dalykų, kuriuos daro dėl manęs. Supratau, kad jis daro daugybę dalykų, kurių aš nedarau. Rūpinasi finansais, logistika, techniniais dalykais. Jis tai daro tyliai, nesiskųsdamas. Ir tai, kad mūsų namai funkcionuoja kažkokiu man nematomu būdu, yra didžiulis jo nuopelnas.
Man padėjo troškimas gyventi santuokoje laimingai, nejaučiant nuolatinio nepasitenkinimo ir nusivylimo. Skaičiau ugdomąsias knygas, ėjau į psichoterapijos grupę, pas psichologą, pas kunigą. Atradome bendruomenę „Sutuoktinių susitikimai“. Dalyvaujame jos veikloje. Klausydamasi kitų porų liudijimų, vis labiau supratau, kaip man pasisekė, kad gavau tokį nuostabų vyrą, nes nė vienas kitas vyras man neatrodė toks ypatingas, kaip manasis.
Petras: Neseniai prisiminiau, koks ėjau į santuoką, ir nusišypsojau – pamenu, susituokęs galvojau, jog esu toks geras žmogus ir viską šeimoje mokėsiu puikiai daryti. O jei kas nepavyks, bus sutuoktinės problema, nes, matyt, ji nenori santuokos. Draugystės pradžioje atrodė, kad jei mano būsimoji antra pusė mėgsta tą patį, ką ir aš, manimi žavisi, aš ja taip pat – puiku, daugiau nieko nereikia. Vėliau pradėjo aiškėti, jog žmona turi ir kitokią nuomonę, nei aš norėčiau, ir kažkokių reikalavimų santuokai. Pradėjus gilintis, kodėl taip yra, pasirodė, jog ir aš netobulas – tikras siaubas! Jaučiausi sumišęs. Bandžiau kelti sau didesnius reikalavimus, bet vis tiek dažnai nepavykdavo. Noras išgirsti save ir priimti savo netobulumą atsirado ne taip greitai ir ne taip lengvai. Tačiau kai pradėjau atleisti sau netinkamus poelgius, stengtis suprasti, kodėl taip elgiausi ir kaip tuomet jaučiausi, suvokiau, jog ir žmona normali, ir tai, jog ji nesutinka su manimi, manęs visai negąsdina ir mūsų neatskiria vieno nuo kito.
Dalia: „Viena iš priežasčių, dėl kurios žlunga santuokos, yra per dideli lūkesčiai, kurių tikimasi iš santuokinio gyvenimo. Kai atrandama tikrovė, ribotesnė ir problemiškesnė nei įsivaizduota, sprendimas turėtų būti ne staigiai ir neatsakingai galvoti apie skyrybas, bet priimti santuoką kaip brendimo kelią, kuriame kiekvienas iš sutuoktinių yra Dievo priemonė įgalinti augti kitą“ (AL 221). Kas Jums padeda augti ir bręsti?
Marija: Šiuo metu aš tiesiog džiaugiuosi savo santuoka ir savo vyru, atrodo, viskas vyksta savaime. Neabejoju, tai – Dievo malonės ženklai. Klysdama ir mokydamasi atradau, jog malonus elgesys ir dalijimasis meile daro stebuklus. Nebegalvoju apie vyro trūkumus, dažnai jų net nepastebiu. „Sutuoktinių susitikimų“ bendruomenėje klausomės seminarų, padedančių gyventi šeimoje ir stiprinti tarpusavio ryšį. Per tuos klaidžiojimų metus išsiugdžiau įprotį atidžiau save stebėti ir įvertinti savo elgesį. Labai padeda aplinkiniai – kolegės, bendruomenės nariai, savanorystės bendrakeleiviai. Knygos ugdo mano supratimą apie krikščionybę, žmogaus prigimtį, emocinį pasaulį.
Petras: Kai aptikome ir pradėjome tarpusavyje su žmona dalytis, jog tikrovė tikrai problemiškesnė, nei atrodo, mus pirmiausia pradėjo stiprinti bendruomenė, kurią atradome, ir žmonės, kuriuos joje sutikome. Tada nebebuvome užsidarę ir „verdantys savo sultyse“, atrodė, jog pagaliau atsidarė langas, per kurį atėjo ir naujų minčių, ir palaikymas sunkiomis akimirkomis, ir nauja veikla, kuri mus vienija ir teikia mudviem su žmona naujų pasidalijimų galimybę.
Dalia: Džiugu, jei iš savo tėvų šeimos į savo šeimą atsinešėme funkcionalios šeimos pavyzdį, matėme brandžius ir mylinčius tėvus, tačiau ir šiuo atveju mūsų laukia ilgas brendimo kelias. Neateiname į santuoką šventi ir tobuli. Pamenu, prieš kelerius metų dalijomės savo patirtimis su vienu užsieniečiu iš JAV, kurio pirmoji santuoka buvo pripažinta neįvykusi. Šis žmogus atviravo, kad santuoka neįvyko ne dėl tikėjimo ar žinių stokos, o dėl nebrandumo. O kas gi yra brandus žmogus? Brandus žmogus yra lankstus, gebantis įsipareigoti, patikimas ir galintis kurti intymumą. Jei tokie nesame, susiduriame su problemomis kurdami bendrystę santuokoje. Brandūs tikrai negimstame. Tokie netampame per minutę. Tai ilgas ir kantrybės reikalaujantis kelias. Čia tikrai galime vienas kitam padėti: brandesni mažiau brandžius paremti, patarti, palydėti. „Labai svarbu, kad tokioje pastoracijoje dalyvautų patyrusių sutuoktinių poros“, – rašo Šventasis Tėvas apie jaunavedžių palydėjimą (AL 223). Tam galėtų pasitarnauti šeimų maldos grupės, šeimų bendruomenės, šeimų judėjimai: Kanos bendruomenė, Josefo Kentenicho Šeimos pedagogikos akademija, Nazareto šeimos, „Sutuoktinių susitikimai“ ar DVD programa „Santuokos kursas“.
Net nugyvenus didžiausią dalį gyvenimo dviese, visada reikia kitų pagalbos – galimybės dalytis, pasiguosti, o kartais paklausti.
Straipsnis remiamas Lietuvos šeimos centro vykdomo projekto „Pagalba šeimai išgyvenant sunkumus bei ugdant santykių šeimoje kultūrą“, NVOŠG1-103, kurį iš dalies finansuoja LR SADM, lėšomis
