2024 m. spalio 6 dieną, sekmadienio vidudienio maldos susitikime, popiežius Pranciškus paskelbė, jog skiria 21 naują kardinolą. Tarp jų – arkivyskupas Rolandas Makrickas, Švč. M. Marijos Didžiosios Bazilikos arkikunigas koadjutorius. Sveikiname naujai paskirtąjį kardinolą, o Artumos skaitytojams primename 2023-ųjų gegužės numeryje publikuotą pokalbį su tada dar naujai paskirtu arkivyskupu.
Neseniai Lietuvą pradžiugino nuostabi žinia: popiežius Pranciškus paskyrė net du naujus vyskupus lietuvius. Vyskupą Saulių Bužauską pristatėme balandžio Artumoje.Tiesa, antrąjį, jeigu taip galima sakyti, Lietuva padovanojo Visuotinei Bažnyčiai – monsinjoras Rolandas Makrickas balandžio 15-ąją buvo įšventintas Romoje, Švč. Mergelės Marijos didžiojoje bazilikoje, ir tarnauti į tėvynę negrįš. Tačiau prieš pat vyskupystės šventimus jis mielai sutiko mintimis pasidalyti su Artumos skaitytojais.
Vyskupo šventimai yra ilgo kunigystės kelio vaisius. Tad pirmiausia – kaip tapote kunigu? Kaip pajautėte pašaukimą? Kaip apsisprendėte, kas paskatino?
– Prieš metus švenčiau savo kunigystės 25-erių metų jubiliejų gimtojoje Biržų parapijoje. Tad į seminariją stojau Atgimimo laikais, 1990 m., bet prieš tai nuo pat 9-erių ten buvau patarnautoju. Mačiau kunigų pavyzdį, o ir pats patarnavimas Mišiose man davė labai daug. Iš arti matydamas liturgiją, klausiau savęs ir domėjausi, ką reiškia visi tie ženklai, maldos, liturginės dalys. O pradėjus gilintis bažnytinis pasaulis visai kitaip atsivėrė. Ir perėjimas nuo maldaknygės prie gyvos maldos brandino norą tarnauti prie altoriaus. Jaučiausi savo vietoje. Atrodė, kad pašaukimas paprastai, be kažkokių didelių stebuklų manyje augo. Kai atėjo laikas po mokyklos apsispręsti, kur tęsti mokslus, tvirtai jaučiau, kad mano vieta Bažnyčioje. Būtent tokioje tarnystėje, kurios žmonėms reikia, nes Atgimimo laikais matėsi, kaip jie naujai atranda Bažnyčią. Ir kad padėti žmonėms atrasti ar sustiprinti tikėjimą yra svarbu. Tais laikais daug žmonių linko prie materialių dalykų, o padėti atrasti dvasinius dalykus yra daug svarbiau, negu visa kita. Tokį įkvėpimą turėjau nuo vaikystės, jis natūraliai brendo, o galutinį impulsą apsisprendimui stoti į seminariją davė Atgimimas.
Ar rengiantis kunigystei, ar pačioje kunigiško kelio eigoje buvo dalykų, su kuriais teko grumtis, kovoti – kliūčių, kurias teko įveikti, gundymų pasirinkti kitą gyvenimo alternatyvą?
– Asmeniškai labai didelių nusivylimų neturėjau. Lietuvoje dirbau kūrybingą ir gražų darbą Vyskupų Konferencijos sekretoriate, talkinau rengiantis bei švenčiant 2000 m. krikščionybės jubiliejų. Paskui Romoje studijavau Bažnyčios istoriją, kuri man visada patikdavo. Po tų studijų buvau pakviestas į diplomatijos akademiją, po to pradėjau tarnybą, kuri kas 3–4 metus keičiasi vis naujoje šalyje, naujoje realybėje. Tad neteko nuobodžiauti ir nebuvo kada labai galvoti apie save, nes turėjau daug darbų. Aišku, kaip ir kiekvienam žmogui, kažkuriuo laikotarpiu pradedant vertinti dalykus, gal ir būdavo momentų, kai pagalvodavau, ar neturėjau daugiau padaryti, kodėl taip padariau, kodėl vieną ar kitą žmogų ne taip vertinau... Tokių minčių yra, bet niekada neabejojau pašaukimu, kuriuo gyvenau.
Kunigavimas buvo pats gražiausias laikas, nes pareigos šiek tiek mažesnės negu vyskupo. Dabar reikės dar tobuliau atspindėti idealą – sekimą Kristumi. Kunigas ar vyskupas vis tik atspindi savo pašaukimą tiek, kiek atspindi patį Kristaus gyvenimą, Jo tiesos skelbimą ir žmonių vedimą prie tikrųjų vertybių. Titulai visada gražiai atrodo, bet gyvenimas parodo, kad už kiekvieno titulo yra nauji darbai, įpareigojimai, ir tai nėra garbės dalykai. Visada paskirtas aukštesnes pareigas vertindavau realiai – tai nauji darbai, kuriuos reikės atlikti. O dabartinės situacijos pasikeitimą, suteikiant vyskupystės šventimus, vertinu kaip dar didesnį įpareigojimą ir Šventojo Tėvo įvertinimą.
Dar stabtelėkime prie Jūsų kunigystės kelio, atvedusio į Romą studijoms, o paskui į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą. Kas lėmė šį posūkį?
– Kunigystei ruošiausi Kauno kunigų seminarijoje. Buvome antroji karta, kai galėjome stoti į seminariją be jokių Saugumo patikrų ir leidimų. Tai buvo pirmieji metai po Nepriklausomybės atgavimo, daug stojančiųjų, o aš – vienas iš jų. Pradėjau filosofijos studijas Kaune. Po metų JAV vyskupai norėjo paremti Bažnyčią Lietuvoje, ugdant naujų kunigų grupę Romoje, todėl kiekviena vyskupija išsiuntė po du seminaristus. Aš buvau vienas iš dviejų, kuriuos išrinko Panevėžio vyskupas. Filosofijos ir teologijos studijas baigiau Romoje ir 1996 m. buvau įšventintas kunigu. Po to 5 metus dirbau Vilniuje LVK sekretoriate ir Jubiliejinių metų komitete. Paskui grįžau tęsti Bažnyčios istorijos studijų.
Bažnyčios diplomatinės akademijos prezidentas tuo metu buvo pirmasis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Justos Mullor Garcia, ir tai lėmė, kad į ją patekau. Lietuvių buvimas diplomatinėje tarnyboje atsinaujino po ilgo laikotarpio. Buvome dviese – aš ir dabartinis apaštalinis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Visvaldas Kulbokas.
Kokia yra Šventojo Sosto diplomatijos esmė ir kuo ji skiriasi nuo valstybių diplomatijos? Yra manančių, kad popiežiai per apaštalinius nuncijus galbūt stengiasi paveikti tų šalių politiką.
– Bažnyčios diplomatija šiek tiek kitokia. Valstybės diplomatai, dirbantys kitose šalyse, turi ginti savo valstybės, jų piliečių interesus. Šventojo Sosto diplomatinė tarnyba kitokia, nes Vatikano piliečių kitose šalyse nėra. Šventasis Sostas šalyse nori padėti vietinei Bažnyčiai palaikyti gyvą ryšį su popiežiumi, Romos kurija, padėti įvairiais teologiniais ir Bažnyčios valdymo klausimais. Taip pat nunciatūros didžioji darbo dalis yra ir naujų vyskupų skyrimas tose šalyse, atrenkant kunigus, kurie būtų tinkami ir verti eiti šias pareigas.
Didžiausias skirtumas tai, kad dirbama dėl tos šalies žmonių, ne dėl savo atstovaujamos valstybės interesų ar piliečių, kurių šiuo atveju net nėra šalyse. Gyvas to pavyzdys – Ukraina, kur vyksta karas. Apaštalinis nuncijus yra su tos šalies žmonėmis, nes nepalieka tų, kuriems tarnauja. Man teko dirbti nunciatūroje Gruzijoje būtent per 2008 m. karą. Buvome vienintelė pilnai veikianti atstovybė. Aišku, karo sąlygomis darbas kitoks.
Popiežius Pranciškus visus pakvietė eiti Sinodiniu keliu, o tai reiškia ir Dievo tautos didesnį įtraukimą į įvairius bažnytinio gyvenimo procesus. Kaip Jums atrodo, ar kandidatų į vyskupus atrankoje irgi galėtų būti didesnis Dievo tautos įsitraukimas?
– Dabartinėje procedūroje jau numatyta, kad yra apklausiami ne tik dvasininkai, pašvęstojo gyvenimo žmonės, bet prašoma ir pasauliečių liudijimų apie galimą kandidatą, kad įvertintų, jų manymu, ar šis tikrai galėtų būti paskirtas tokioms pareigoms. Tik gal ne visada patys žmonės supranta, kad tai labai svarbus dalykas, jų žodis lemia tai, jog vienas ar kitas žmogus gali būti paskirtas vyskupu. Čia reikėtų turėti gilesnį Bažnyčios supratimą. Tobulų žmonių nėra, ir pats kandidatų atrinkimo procesas – tai nėra šventųjų atrinkimas. Tačiau reikia atskirti ir pamatyti žmoguje savybes, kurios tiktų vyskupo tarnystei. Žinoma, su kiekviena nauja misija ir tarnyste žmogus išmoksta naujų dalykų ir pasiruošia. Vertinant kandidatą reikia pamatyti, ar jis turi potencialą. Pasauliečiai, vertinantys kunigą, neturėtų žvelgti per vieną ar kitą pasakytą pamokslą, nes vyskupo tarnystė taip pat yra ir vadovavimas, mokymas. Tad, kaip minėjau, dabartinė procedūra numato pasauliečių dalyvavimą, bet, aišku, galėtų vienais ar kitais atvejais ir daugiau įtraukti.
O ar paprasti tikintieji gali perduoti žinią popiežiui per nuncijų?
– Žinoma, apaštalinė nunciatūra bet kokį kreipimąsi, dvasininkų ar pasauliečių, gali perduoti, įvertinusi situaciją: ar dalykas tikrai yra svarbus, ar žmogus, kuris kreipiasi, patikimas, ar informacija yra tikra, ar nuoširdus sveikinimas popiežiui bei kitai Vatikano institucijai. Nunciatūros yra būtent tam, kad palaikytų ryšį tarp tos šalies ne tik dvasininkų, bet ir pasauliečių, institucijų su Šventuoju Sostu ir pačiu popiežiumi.
Viena iš Jūsų diplomatinių stotelių buvo JAV. Ten tarnavote, kai atvyko popiežius Pranciškus, bet ir tuomet, kai kardinolas McCarrickas buvo nušalintas dėl seksualinių nusikaltimų. Po to įvairių kraštų Bažnyčios užsakė nepriklausomus tyrimus, kad sužinotų realią situaciją. Kaip manote, ar tokio tyrimo reikėtų Lietuvoje?
– Paskata tyrimams buvo ir iš Šventojo Sosto. Ypač popiežius Benediktas XVI pradėjo šiuo keliu eiti, ir popiežius Pranciškus tęsia šį kelią, jis prašė, kad Bažnyčia įvertintų situacijas, kurios išsivystė per daugelį metų. Mat Bažnyčia atsidūrė tokioje situacijoje, kai į kunigų ar vyskupų nusižengimus šioje moralinėje srityje buvo per mažai žiūrima ir teisingai vertinama. Kaip vyksta kitose šalyse, taip ir Lietuvoje taikomos tos pačios taisyklės, nes normos išleistos visam pasauliui. Kiekviena vyskupų konferencija apsisprendžia, ar turi daryti visuotinį tyrimą, ar tik paskelbti tikintiesiems, kad yra tokios institucijos, į kurias reikia kreiptis dėl išnaudojimo atvejų tyrimo. Tikriausiai vyskupai apsisprendžia pagal besikreipiančiųjų skaičių kiekvienoje šalyje, ar pradėti tokį globalų tyrimą, ar užtenka įvertinti tuos atvejus, kurie yra paskelbiami ir dėl kurių kreipiasi tikintieji ar kiti kunigai.
Po tarnystės Europoje, Azijoje, Amerikoje, Afrikoje grįžote į Romą ir pradėjote tarnauti labiau administracinėse pareigose. Naujas posūkis Jūsų kelyje – iš diplomatijos žengėte į administracinę tarnybą. Čia nemažai dirbote ir su finansiniais klausimais. Ką pasakytumėte apie Bažnyčią ir finansinę atsakomybę, atskaitomybę, ir galbūt iš sukauptos patirties galėtumėte pritaikyti Bažnyčiai Lietuvoje?
– Tuo laiku, kai paskyrė iš nunciatūros Afrikoje į Vatikano valstybės sekretoriatą administracijos vadovu, pareigos vis tiek liko susijusios su diplomatine tarnyba, nes reikėjo rūpintis viso pasaulio nunciatūrų administracijos klausimais – jų pastatų, personalo išlaikymu ir pan.
Paties valstybės sekretoriato visi finansiniai klausimai buvo susiję su Bažnyčios visuotine veikla. Ir finansinė dalis Bažnyčioje yra svarbi. Kaip elgiamės su dovanotais pinigais, su aukomis? Visi aukojami pinigai yra skirti Bažnyčios misijai, ne praturtėjimui, kaupimui ir pan. Kaip ir nurodo Kanonų teisės kodeksas. Aišku, klausimas, kaip aukas panaudoti, kad jų būtų ir dabar, ir ateičiai...
Per pastaruosius metus popiežius Pranciškus pertvarko Bažnyčios finansinę sistemą, didžiosios reformos jau įvykusios. Bažnyčia Lietuvoje galėtų pritaikyti tuos pačius principus – reikia daugiau skaidrumo naudojant lėšas, didesnės kontrolės, iš kur jos ateina ir kur panaudojamos. Ir visada visada prisiminti tą principą, kad gautos lėšos yra Bažnyčios misijai, o ne kitiems dalykams. Formos kiekvienoje šalyje gali kisti, tačiau svarbu, kad nebūtų vien institucijos, kurios naudoja pinigus, bet yra ir institucijos ar asmenys, kurie tai kontroliuoja. Kuo labiau veikia kontrolė, tuo visiems lengviau, nes kartais institucijos nuo amžių naudoja vieną principą, bet paskui nesupranta, ar čia gerai, ar ne. Esant kontrolės institucijoms daugiau dalijamasi informacija, o ir pačioms institucijoms saugiau, nes žino, kada vienos ar kitos lėšos, iš vienų ar kitų fondų ar organizacijų yra priimtinos, nepriimtinos ir kaip jas galima panaudoti geriau.
Tie principai buvo įdiegti Šventojo Sosto pastaraisiais metais Romos kurijai. Tikrai jie gali būti pritaikyti kitose šalyse. Tik tiek, kad didesnės kontrolės sukūrimas ar papildomas paskyrimas taip pat turi savo kainą, tai nelengva.
Po administracinių pareigų Šventajame Soste atsidūrėte vienoje iš keturių didžiųjų Romos bazilikų – esate nepaprastuoju komisaru. Ką reiškia šios pareigos?
– Pandemijos laikais, kai nebuvo piligrimų, uždarytas muziejus ir visa kita, bazilika atsidūrė labai sudėtingoje, net kritiškoje finansinėje situacijoje. Ir ne vien, dėl lėšų trūkumo, bet ir pati struktūra nebefunkcionavo. Ir popiežiaus įžvalga buvo skirti nepaprastąjį komisarą gelbėti situacijos. Turėjau patirties valstybės sekretoriate ir administracijoje, tad Šventasis Tėvas, matyt, pagalvojo apie mane. Dieną prieš paskirdamas, jis paklausė manęs, ar sutikčiau eiti šias pareigas. O kai popiežius klausia ir prašo – nėra kaip atsisakyti, priėmiau.
Per pusantrų metų bazilika ir visos veiklos atsinaujino. Tiek istorinis muziejus, tiek įvairios lankomos vietos pačioje bazilikoje. Norėjome piligrimams ir turistams pateikti ne vien istorinę informaciją apie meną, žmones, kūrusius šioje bazilikoje nuo V a. iki mūsų laikų, bet ir tų kūrinių dvasinę, teologinę mintį. Ir ypač apie bazilikos esmę, kad ji – pirmoji Europoje ir Vakarų pasaulyje bažnyčia, pastatyta Marijos garbei. Iš čia kilo Mergelės Marijos kultas Rytų ir Vakarų Bažnyčioje. Ji saugo iš Betliejaus atvežtus keletą Jėzaus gimimo ėdžių medžio gabalų. Tai mūsų tikėjimo, jo šaknų liudijimai. Dėl to bazilika ilgus metus tebevadinama Didžiąja Marijos ir Prakartėlės bazilika.
Bazilika tampa ir Jūsų gyvenimo dalimi, nes bus visada paminėta po šių Jūsų šventimų. Kiek žinoma, tai antrieji lietuvio vyskupo šventimai šioje bazilikoje.
– 1965 m. čia vyskupu įšventintas Pranas Brazys, marijonas, kunigas lietuvis, kuris per Antrąjį pasaulinį karą buvo pasitraukęs į Vakarus ir vadovavęs Marijonų kongregacijai. Paskui buvo paskirtas vyskupu, atsakingu už lietuvių sielovadą išeivijoje. Jis, kaip marijonas, įšventinimui natūraliai pasirinko Marijos Didžiąją baziliką, ir būtent Salos Populi Romani koplyčią. Taigi istoriškai būsiu antras lietuvis vyskupas, įšventintas šioje bazilikoje.
Ir pabaigoje – prašytume Jūsų sveikinimo žodžio ir palaiminimo Artumos skaitytojams.
– Esame Velykų laikotarpyje ir džiaugiuosi, kad šventimai vyks šeštadienį prieš Dievo Gailestingumo sekmadienį.Tai primena mums apie Kristaus Prisikėlimą ir gyvenimą, apie džiaugsmą, su kuriuo kiekvienas krikščionis turi gyventi ir liudyti Prisikėlusį. Noriu visiems palinkėti, kad gyva viltis ir Kristaus Prisikėlimo džiaugsmas visada būtų gyvas mūsų širdyse.
Tegul jus visus laimina Visagalis Dievas – Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Tegul lydi Prisikėlusio Kristaus malonė ir ramybė. Ir kad kuo greičiau ateitų daugiau taikos ir ramybės mūsų pasaulyje, kad Salus Populi Romani Marija visus globotų ir vestų prie Kristaus, kuris yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas.
