Kun. Artūras KAZLAUSKAS
„Broli, sese, praktikuok svetingumą, žinodamas, kad Dievas ateina pas tave kaip keliautojas. Kiekvienas svečias, pasiekęs bendruomenę, tebūna priimtas kaip pats Kristus. Visus priimsi su pagarba ir paprastumu, tačiau taip pat ir jautriai, bei stengsiesi tikėti, kad juose yra Kristus. Svetingumas nėra atsitiktinė tarnystė, bet tarnavimas pasaulyje, atliekamas Kristaus vardu“, – rašoma Bozė (Italija) vienuolyno reguloje. Šioje bendruomenėje per metus apsilanko apie 15 tūkst. svečių. Ir čia traukia ne vien tikintys katalikai.
Įsivaizduoju, kaip gyvena ši gausi ekumeninė vyrų ir moterų vienuolių bendruomenė, įkurta 1963 m., su tokiais būriais svečių. Vienuoliai siekia gyventi pagal Kristaus mokymą. Taigi svetingumas čia suvokiamas kaip elementarus krikščioniškumas. Krikščionis ir svetingumas paprasčiausiai neatskiriami. Svetingumo kultūros reikia mokytis, joje augti. O pradėti turbūt reikėtų nuo kasvakarinėn sąžinės peržvalgon įtrauktino klausimo, ar atpažinau Kristų svetyje, kiekviename sutiktajame ir tame, su kuriuo bendravau (kad ir telefonu), kaip Jam patarnavau.
Kai popiežius Pranciškus pakvietė Bažnyčią atsiversti ir bažnyčias-muitines paversti bažnyčiomis-svetingais namais, prisiminiau savo buvusį studentą, zakristijoje valdiškai šaltai priiminėjantį parapijiečių pinigines aukas nepadėkojant, nepasiteiraujant, kaip gyvena, nepažvelgiant į atėjusįjį. Tada buvo nesmagu, o šiandien gėda. Gėda dėl nesvetingumo. Jo trūkumas pastebimas bažnyčiose, kuriose nepasirūpinama vietomis atsisėsti gausiems maldininkams (juk yra kėdės), kai šoninėse navose sėdintieji net per iškilmes nemato, kas vyksta prie altoriaus (jau išrasti televizoriai), kai nepasiūloma giesmių tekstų, kai prastai veikia įgarsinimas, kai kunigai ir skaitovai kalba tarsi sau, kai laukiama, kad nutiltų giesmininkai, o kunigas pagaliau pasakytų „Amen“.
Gal būtų galima pasvajoti apie svetingumo tarnystę mūsų bažnyčiose? Ar galėtų parapijos atstovas savanoris kiekvieną atėjusįjį pasitikti prie durų, maloniai pasveikinti, painformuoti, nurodyti, kur sėstis, o gal net palydėti į jam skirtą vietą? Ar galėtų kunigai, užbaigę Mišias, dar ir atsisveikinti su tikinčiaisiais prie durų ir juos pakalbinti? Esu matęs tokių stebuklų. Ar galėtų tikintieji jaustis bažnyčiose kaip namuose? Pasijusti ne svečiais, bet šeimininkais? Įsiklausykime: čia tikinčiųjų sambūrio namai. Ir Kristus pažadėjo būti drauge jiems susirinkus, tame pačiame jų susirinkime... Ar galėtų tikintieji neatsigręžti, kai sugirgžda durys, neapkalbėti netinkamai besielgiančio, bet mandagiai paaiškinti, pasiūlyti skarą pečiams ar kojoms prisidengti (kaip Maltoje), jaukiai priimti atsisėsti šalia, pasitraukiant gilyn į suolą, nors smagiau likti „iš krašto“? Neiškeikti jaunuolio, nežinančio, jog patalpose dera būti be kepurės? Piktai neišvadinti bedieviais, kai ne klūpima, o sėdima?
Dar kelios mintys iš regulos: „Šiandieninis vienuolis, kuris trokšta tobulintis dieviškojo artumo mene, turi sugebėti atpažinti Kristaus veidą svetyje. Didžiame susitikimo su kitu slėpinyje turim pamatyti Jį, pasislėpusį, bet tikrai esantį kiekviename žmoguje, net ir subjaurotame blogio ar sužalotame ydų. Svetingumo tarnystė apima priėmimą, išklausymą, kito kitoniškumo perėmimą ir jo pristatymą Viešpačiui per užtarimą, paguodą bandomiems, solidarumą su apleistaisiais.“
