Dr. Nijolė Liobikienė
Redakcijos raginama, tęsiu aktualią, nors ir nemalonią, smurto temą. Praeituose Artumos numeriuose kalbėjome apie smurto dinamiką šeimoje, o šį kartą verta prabilti ir apie seksualinį išnaudojimą Bažnyčioje.
Kaip ir kitos smurto formos, seksualinė prievarta prieš vaikus gali būti įvairiuose socialiniuose sluoksniuose, šeimose, organizacijose ir bendruomenėse. Smurtautojai, kaip ir jų aukos, priklauso įvairiems socialiniams sluoksniams, gali būti įvairaus išsilavinimo ir amžiaus. Seksualiniam smurtui priskiriami ne tik lytiniai santykiai su vaikais, bet ir vaikų tvirkinimas žodžiais ir veiksmais, fotografavimas, filmavimas siekiant paskleisti vaizdus pornografiniuose filmuose, vaikų pardavimas į viešnamius, vaikų pornografijos platinimas ir pan.
Dvasininkų nusižengimų būta visais laikais. Jie yra iš to paties molio, todėl ir viskas, kas žmogiška, jiems nesvetima, įskaitant nuodėmes, kartu – ir smurtą. Neseniai paskelbta JAV buvusio kardinolo McCarriko byla apie jo lytinius nusikaltimus seksualiai išnaudojant nepilnamečius, klierikus ir jaunus kunigus. Šis išnaudojimas truko ilgus metus, pradžioje buvo nepastebėtas, vėliau dangstomas, tikriausiai siekiant išvengti papiktinimo. Tačiau šioje byloje reikia daug ką apmąstyti ir daug ko išmokti.
Iš kartos į kartą
Seksualinis smurtas dažniausiai plinta iš kartos į kartą, jei laiku nesustabdomas. Dažniausiai jis prasideda šeimoje. Skaitant šio žmogaus biografiją pastebima, kad McCarrikas anksti liko našlaitis, po tėvo mirties augo giminaičių šeimoje. Nenuostabu, jei vaikystėje ar paauglystėje taip pat būtų patyręs seksualinį išnaudojimą.
Pasak popiežiaus emerito Benedikto XVI, seksualinių nusikaltimų išplitimo šaknys susijusios su individo laisvės suabsoliutinimu, visuomenės sekuliarizacija. Seksualinė revoliucija palietė visus visuomenės sluoksnius. Tai, kas buvo laikoma nuodėme, tapo laisvo pasirinkimo reikalu. Sekuliarizacija įsiveržė į Bažnyčią. Dvasininkai pradėjo save traktuoti „paslaugų teikėjais“. Pradėjo įsigalėti reliatyvioji terapinė kultūra ir jos požiūris, kad moralė yra reliatyvi, apibrėžiama remiantis vien tik žmogaus veiksmo tikslais. Pasaulyje be Dievo nėra vietos tokioms dorybėms, kaip susivaldymas, skaistybė, atsakomybė ir ištikimybė. „Skink dieną – tai šūkis, kuriuo vadovaujasi sekuliariosios kultūros visuomenė. Svarbu malonumas. Smunkant tikėjimui žlugo ir moralinė teologija, – teigia Benediktas XVI. – Neištikimybė yra ne tik santuokoje gyvenančių – tai neištikimybė savo vaikams, įsipareigojimams Bažnyčiai, bendruomenei, valstybei. Kaip šeimoje gyvenantieji neištikimi savo sutuoktiniams, taip ir kunigas ar vienuolis gali būti neištikimas savo įžadams. Jis gali klysti.“1
Sąlygos nusikaltimams plisti
Išryškėjus dvasininkų nusikaltimams, visuomenėje kilo pasipiktinimų audra. Reakcija būtina, tačiau akmenis mėtantieji be sąžinės graužimo skatina nusikalsti celibatui, yra pasirengę suvilioti jauną kunigėlį, arba smerkiantieji yra meilužis ar meilužė, tuo pasigirdami net viešai. Taip ir nuskamba Evangelijos žodžiai „kas be nuodėmės, tegul pirmas meta į juos akmenį“ (Jn 8, 7). „Visuomenė, kurioje įžadų atsisakoma, pažadai laužomi, į priesaikas abejingai žiūrima ir sutartys grubiai pažeidžiamos, negali ilgai gyventi“, – teigia J. Haughey2, o sociologė ir filosofė Hanna Arendt nurodo du veiksnius, būtinus apsisaugoti visuomenėje nuo chaoso. Pirmasis – atleidimas, reikalingas praeities klaidoms panaikinti, antrasis – sugebėjimas duoti ir išlaikyti pažadus.
Analizuojant šiuos nusikaltimus, galima pastebėti bendruomeninius veiksnius, kurie sudarė sąlygas šiems nusikaltimams plisti.
Silpni bendruomeniniai ryšiai ir nuoširdaus bendravimo su kunigu stoka. Kunigui svarbu parapijos narių meilė, palaikymas, parama. Atvira ir aktyvi bendruomenė gali greitai pastebėti tam tikrą įtartiną elgesį ir jį atskleisti. Pavyzdžiui, pastebima, kad kunigas ar kitas dvasininkas vengia atviro bendravimo, pasirenka išskirtinai vaikus ar jaunuolius, jo veikla su jaunimu neskaidri ir pan. Kartais vaikai gali būti skatinami neatsiverti savo tėvams apie tai, ką jie veikia pasilikdami dviese uždaroje erdvėje su dvasininku.
Kunigo sudievinimas. Klaidingai įsitikinama, kad kunigas negali nusidėti, kad jo visi veiksmai yra girtini ir nekritikuojami. Jam priskiriama garbė ir atsakomybė. Jo veiksmai vertinami besąlygiškai teigiamai, o pastebėti trūkumai laikomi apkalbomis ir šmeižtu. Iškylant kai kuriems faktams, mūru stojama jo pusėn, nepasivarginant blaiviai įvertinti faktų ir įtarimų.
Nepasitikėjimas ir baimė atskleisti nusikaltimą. Analizuojant minėto kardinolo bylą pastebima, kad baimė atskleisti faktus neužkirto kelio nusikaltimui plisti. Net pastebėję ar patyrę priekabiavimą rašė labiau anoniminius skundus, o ne motyvuotus, faktais grįstus pranešimus aukštesnėms instancijoms.
Dvasinės paramos kunigams stygius bendruomenėje. Jei kunigas nusikalto, paklauskime savęs, kiek meldėmės ir aukojomės, kad jis gerai atliktų savo pašaukimo pareigas ir siektų šventumo, kiek nuoširdžiai padėkojome už tarnystę ir išsakėme susirūpinimą dėl pastebėtų trūkumų.
Tikinčiosios bendruomenės autentiško tikėjimo, jautrios sąžinės ugdymo stoka. Tik šių dalykų trūkumu galima paaiškinti nusikaltimus, įvykusius tarp vienuolių ir kunigų, kurie ignoravo ar savaip interpretavo Dekalogo šeštąjį ir devintąjį įsakymus.
Prevencija
Seksualinių nusikaltimų prevencija prasideda šeimoje. Išmintingi ir mylintys tėvai kreipia dėmesį į savo vaiko nuotaiką, elgesio pasikeitimus, draugus ir bičiulius. Kelios nuorodos tėvams galėtų pasitarnauti vaiko apsaugai nuo seksualinio išnaudojimo.
Ugdykime vaiko atvirumą tėvams. Vaiko ugdymas meile ir kantrumu, dėmesio parodymas, laiko vaikams skyrimas, pokalbiai padeda išugdyti pasitikėjimą tėvais ir atvirumą jiems. Tėvai turėtų nepamiršti pasakyti, kad visais klausimais vaikas gali kreiptis į juos ir visada gaus pagalbą, paramą ir supratimą.
Domėjimasis vaiko aplinka, draugais ir laisvalaikiu.Tėvai turėtų žinoti, kada, kur ir su kuo jų vaikas būna, kai jo nėra namuose. Taisyklė, kad norėdamas aplankyti draugus ar kitus asmenis vaikas turi gauti tėvų leidimą, yra nebloga priemonė, galinti jį apsaugoti. Išmintinga pastebėti iš susitikimo grįžusio vaiko nuotaiką, pasidomėti, ką veikė, kaip jautėsi ir kaip patiko.
Vaiko privatumo ugdymas yra viena svarbiausių prevencijos priemonių. Jau būdamas trejų, vaikutis supranta, kad kai kurių jo kūno vietų niekas negali liesti, išskyrus tėvus ir gydytoją, jei reikia, tėvams esant. Vaikutis greitai įsisavina šias nuostatas. Taip pat svarbu pamokyti vaiką pasakyti „ne“, jei kas nors kėsintųsi į jo privatumą.
Atsargumo mokymas.Tėvai paaiškina vaikui, kad ne visi žmonės yra verti pasitikėjimo. Jie paaiškina, kad nereikia priimti jokių dovanų iš nepažįstamo asmens, be tėvų leidimo vaikas negali eiti kur nors, kur nepažįstamasis jį kviestų; jis neturėtų be tėvų žinios įsileisti nepažįstamojo į savo namus.
Išmintingas religinis auklėjimas.Tėvai padeda vaikui suprasti, kad nusikalsti, padaryti nuodėmę gali visi žmonės, įskaitant kunigus, vyskupus ir net popiežius. Todėl reikia melstis ir budėti, stengiantis nenusidėti, taip pat žinoti, kad niekas neapsaugotas nuo nupuolimo. Svarbu žinoti, koks elgesys leistinas, koks neleistinas, ką nurodo Dekalogas, kurio turime laikytis, nepaisydami visuomenėje vyraujančių klaidingų elgesio modelių. Pasikalbėjimai turėtų būti pagarbūs, skatinantys vaiką pasakyti tai, ką pastebi ar kas neaišku.
Vaiko padrąsinimas kalbėti jam nemaloniomis temomis.Išnaudojantieji vaiką dažnai gąsdina jį šantažu arba menkina jo pasitikėjimą teigdami, kad geri draugai neišduoda paslapties, kad jų ryšys ypatingas ir labai svarbus, tad jo negalima niekam išduoti. Smurtautojas gali gąsdinti vaiką, sakydamas, kad šis bus nubaustas už tai, kas įvyko. Paprastai vaiko elgesys, nuotaika tuomet pasikeičia, jis tampa baikštus, paslaptingas. Ypač svarbu kantrus, meilingas pokalbis užtikrinant vaiką, kad jūs, tėvai, jį suprasite ir padėsite jam, kai jis išgyvens sunkumų.
Neatidėliotina pagalba. būtina iš karto, kai įtariamas vaiko seksualinis išnaudojimas. Būtina kreiptis į valstybines institucijas – vaiko apsaugos tarnybas, konsultantus, kurie nustato išnaudojimo faktą; jei tai įvykdė dvasininkas ar vienuolis, kreiptis į vyskupijos kuriją, kuriai pavaldūs pagalbą teikiantys specialistai.
Smurto temą tęsime. Dar turime aptarti moterų smurtą prieš vyrus, smurtą prieš neįgaliuosius ir vadinamąjį tylų smurtą, kuris kartais laikomas žmogaus teise.
