Kunigas Artūras Kazlauskas
Pasak profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus, į Lietuvą krikščionybė atėjo iš dviejų pusių: iš Rytų – nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų – nuo Romos, per germanus ir vakarinius slavus. Abi krikščionybės bangos susitiko ties etninėmis lietuvių žemėmis. Manoma, kad jau iki XI a. iš Rytų buvo gauti svarbiausi terminai, tokie kaip Kalėdos, Kūčios, Velykos. Žodžiui „Kalėdos“ pradžią davė rytų slavų коляда, kilęs iš bažnytinės slavų kalbos kolęda, gauto per Bizantijos graikus iš lotynų kalbos ( calendae). Žodžiui „Kūčios“pradžią davė rytų slavų кутя (ukr. кутя, sen. rus. кутья). Žodžio „Kūčios“ kelionė į Lietuvą buvo trumpesnė negu „Kalėdų“. Jo gimtinė – Bizantija, o ne Roma.
Remiantis seniausiu, 354 m. chronografu, kurį 353 m. sudarė romėnų kaligrafas Furijus Dionizijus Filokalas, žinoma, kad tuo metu Romoje Kalėdos jau buvo švenčiamos gruodžio 25 d. Ši maždaug sutapo su žiemos saulėgrįžos šventėmis bei romėnų Saturnalijomis – švente, skirta mitiniam Romos karaliui Saturnui (gruodžio 17–23 d.) ir Dies Natalis Solis Invicti – Saulės (Mitros) gimimo švente. Ji Romoje buvo įvesta Heliogabalo (valdžiusio nuo 218 iki 222 m.), oficialiai paskelbta Aureliano 274 m., nustačiusio šventę gruodžio 25 d. Akivaizdu, kad krikščionys čia elgėsi kaip įprasta: senai šventei davė naują prasmę: gimė Jėzus – vienintelė tikroji Saulė. Kita vertus, Rytuose Jėzaus gimimas kurį laiką dar buvo švenčiamas sausio 6 d., o nuo 376 m. Antiochijoje ir nuo 380 m. Konstantinopolyje pradėta švęsti gruodžio 25 d., tuo metu Romoje sausio 6 d. pradėta švęsti Epifanijos – Viešpaties Apsireiškimo iškilmė.
Tradicinis Kristaus gimimo datavimas 1 m. pr. Kr. tikriausiai atsirado dėl klaidos, kurią VI a. padarė vienuolis Dionizas Mažasis, laikomas istorinės chronologijos pradininku. Jėzaus gimimą jis nustatė 753 metais nuo Romos įkūrimo bei nuo tos datos įvedė metų skaičiavimą (anno Domini – „Viešpaties metai“). Jo sukurta chronologinė sistema kartu su Grigaliaus kalendoriumi (nuo 1582 m.) yra bene plačiausiai naudojami žemėje. Tačiau dauguma tyrinėtojų šią datą laiko netikslia ir Jėzaus gimimą datuoja 7–6 m. pr. Kr., tai yra, po Augusto surašymo (8 m. pr. Kr.) ir prieš Erodo mirtį (4 m. pr. Kr.). Nuo pirmųjų amžių krikščionys turėjo skirtingas tradicijas, grįstas teologiniais argumentais. Filosofas Klemensas Aleksandrietis (150–215 m.) užrašė: „Jiems neužtenka žinoti Viešpaties gimimo metų; su pernelyg dideliu smalsumu jie ieško ir dienos“ (Stromata, I, 21, 146).
Jėzaus gimimas yra aprašytas Evangelijose pagal Matą ir Luką, taip pat Jokūbo protoevangelijoje. Du pagrindiniai įvykiai čia patvirtina dvi Senojo Testamento pranašystes: Jėzaus gimimą Betliejuje (Mch 5, 1) iš mergelės (Iz 7, 14). Evangelisto Mato tekste Kristaus gimimas datuojamas „karaliaus Erodo laikais“, o Luko istorijoje minimas Jono Krikštytojo pradėjimo proga (maždaug šeši mėnesiai prieš Jėzų). Abu pasakojimai skiriasi daugeliu detalių, tad dauguma mokslininkų teigia, kad abi Evangelijos rašytos atskirai, naudojantis dviem šaltiniais, šiandien manant, kad Lukas žinojo evangelisto Mato tekstą ir savo raštuose daugiausia dėmesio skyrė Mato tekstui papildyti ar paaiškinti.
Po pasirengimo laikotarpio, kurį sudaro keturi Advento sekmadieniai (ne savaitės!), švenčiame Dievo įsikūnijimo Kūdikyje Jėzuje slėpinį – Kalėdų iškilmę, prasidedančią išvakarėse Valandų liturgijos Vakarine ir besibaigiančią Viešpaties Krikšto šventės Vakarine. Bažnyčia per Kalėdas iškilmingai švenčia Dievo Žodžio apsireiškimą žmonijai ir pasakoja visą išgelbėjimo istoriją: apie Kristaus žmogiškąją ir dieviškąją prigimtis vigilijos Mišiose, apie amžinąjį Žodžio gimimą Tėvo spindesy (pirmosios – nakties – Mišios), laikinąjį pasirodymą kūno nuolankume (antrosios – ryto – Mišios), galutinį sugrįžimą per paskutinįjį teismą (trečiosios – dienos – Mišios). Įdomu, kad vienintelę dieną metuose kunigai, kaip Kalėdų dovaną, gali gauti tris Mišių stipendijas.
Kalėdų didingumas – ne vien kūdikio gimime. Čia švenčiamas tarpininko tarp Dievo ir žmonijos atėjimas. Žmogiškos ir dieviškos prigimčių Kristus – tiltas tarp Dangaus ir žemės, per savo auką atpirko žmoniją. Tai – didžiausia įmanoma Dievo dovana žmogui. Įdomu pažymėti, kad ikikrikščioniškoje Romoje Saturno šventės metu vergai iš savo šeimininkų gaudavo dovanų ir buvo kviečiami sėsti prie vieno stalo kaip laisvi piliečiai.
Kristus perkeičia mūsų prigimtį, išlaisvina iš vergystės. Tai – didžiausia dovana, kurią primena ir leidžia patirti Eucharistinis atpirktųjų sambūris aplink altorių, ir susėdimas prie šventinio brolystės stalo namuose, ir laužoma nerauginta duona – kalėdaitis, ir kalėdinės dovanos.
