Ses. Judita STANKŪNAITĖ SJE
Nors savo kalbėsenos mes nelaikome smurtine, žodžiai dažnai žeidžia ir skaudina kitus arba mus pačius. Išmokti bendrauti be smurto – tai norėti gyventi tiesoje (atpažinti, kas iš tikrųjų vyksta mano širdyje) ir kasdien mokytis naujos bendravimo kalbos.
Išmokti bendrauti pagarbiai
Amerikiečių psichologas Marshallas B. Rosenbergas (1934–2015) yra taikos ir nesmurtinio bendravimo puoselėtojas bei palaikytojas. Užaugęs neramiame Detroito rajone, jis ieškojo naujų bendravimo būdų, galinčių būti taikia smurto, su kuriuo susidūrė, alternatyva. Dirbdamas klinikinį darbą, suprato jau išmokto psichologijos taikymo ribotumą. Gyvenimo patirtys ir mokslinis darbas paskatino jį sukurti nesmurtinio bendravimo procesą, padedantį likti mylinčiam ir duoti iš širdies. Rankose laikydamas gitarą ir lėles („žirafą“ ir „šakalą“), jis keliavo į smurtingiausius pasaulio kampelius, karo zonas, kalėjimus, mokyklas, tarpininkavimo centrus ir, taikydamas nesmurtinio bendravimo principus, padėjo giliau pažvelgti ir atrasti, kas žmonėse gyva ir gyvybiškai svarbu, prisikasti prie smurto ir skausmo šaknų, prisiliesti prie savo širdies ir įgalinti žmones ar grupes sąmoningai tenkinti ne tik savo, bet ir kitų asmenų poreikius. Jis kūrė taikingesnį pasaulį, mokydamas nesmurtinio bendravimo net 60 šalių.
Rosenbergas įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus savo aplinkoje gali skleisti tiesą ir taiką, išmokti bendrauti pagarbiai ir kurti nuoširdžius tarpusavio santykius. Tyrinėdamas veiksmus, darančius įtaką mūsų gebėjimui likti nuoširdiems ir gailestingiems, Rosenbergas pastebėjo svarbų kalbos ir mūsų vartojamų žodžių vaidmenį. Tad jis sukūrė ir vaisingai naudojo konkretų keturių žingsnių bendravimo – kalbėjimo ir klausymo – būdą, kuris lavina mūsų dėmesingumą tiesai, padeda duoti iš širdies, suvienija mus su savimi pačiais ir vieną su kitu taip, kad suklesti nuoširdumas ir gailestingumas. Apie kokį kalbėjimą ir klausymą jis kalba? Apie sąžiningą kalbėjimą, empatinį klausymą ir, kas be ko, gerą intenciją.
Kas gi yra sąžiningas kalbėjimas ir empatinis klausymas? Jei trumpai, sąžiningas kalbėjimas – kai kitam išdrįstu pasakyti, kaip jaučiuosi, pripažįstu ir išsakau savo poreikius, vertybes ar troškimus ir aiškiai pasakau, ko norėčiau, kas praturtintų mano gyvenimą. Empatinis klausymas – pasidomėjimas, ką kitas jaučia, ko jam reikia ir kaip aš galiu praturtinti jo gyvenimą. Sąžiningas kalbėjimas yra objektyvus, paremtas faktais, jame neaptiksime kritikos, vertinimo, etikečių klijavimo, teisimo ir t. t.
Sąžiningas kalbėjimas ir empatinis klausymas padeda vis labiau būti tiesoje su savimi, kuria asmeninius ir profesinius santykius, grįstus abipuse pagarba, gailestingumu ir emociniu saugumu. Tai padeda įveikti mąstysenos modelius, vedančius į ginčus, ir atveria galimybių sumažinti pyktį ir nepasitenkinimą. Mokantis keturių nesmurtinio bendravimo žingsnių (pastebėjimai, jausmai, poreikiai, prašymas), išmokstama sutelkti dėmesį į tai, kaip užmegzti ryšį empatiškai klausantis, o ne kaip „būti teisiam“ arba „gauti, ko norime“. Nesmurtinis bendravimas kuria kokybiškus santykius, kurie leidžia patenkinti abipusius poreikius ir atitikti vertybes, nes konfliktai kyla kaip tik tuomet, kai nepatenkinami mūsų bendražmogiški poreikiai (būties, saugumo, kūrybos, laisvės, laisvalaikio, draugystės ir artumo, dalyvavimo, tapatybės, prasmės, supratimo, transcendencijos ir t. t.).
Nuoširdaus bendravimo kliūtys
Tačiau siekdami nuoširdesnio ir sąžiningesnio bendravimo susiduriame su trimis pagrindinėmis kliūtimis. Visų pirma, nežinome, kaip tai daryti: manome, kad būti nuoširdžiam reiškia sakyti, kas blogai kitame žmoguje, o iš esmės – jį teisti. Antra, laikome save esant atsakingus už kitų žmonių jausmus: manome, kad būtent mūsų veiksmai ir žodžiai sukelia kitų žmonių jausmus. Ir trečia, bijome kitų reakcijos į mūsų veiksmus ir žodžius: manome, kad nepajėgsime priimti kitų žmonių reakcijos, jei nuspręsime būti su jais nuoširdūs.
Svarbu prisiminti, kad esame atsakingi už tai, ką patys galime kontroliuoti – už savo tikslus, ketinimus, intencijas, už viską, ką darome ar nedarome, ką sakome. Tačiau nesame atsakingi už kitų žmonių reakcijas – atsakome tik už savo reagavimą į kitų žmonių reakcijas.
Žirafos ir šakalo kalbos
Tad turime mokytis naujos bendravimo kalbos, kurią autorius vadina „žirafų kalba“. Mat žirafa turi drąsos iškišti galvą ir dėl ilgo kaklo matyti toli, numatyti pavojus. Ji turi didelę raumeningą širdį, nepuola kitų gyvūnų ir nebijo maitintis augalais, kurie turi dyglius. Tai puikios nesmurtinio bendravimo metaforos. Kai bendraujame „žirafų kalba“, mūsų ausys klauso gailestingai ir empatiškai kitam ar sau – ką kitas žmogus jaučia ir ko jam reikia, ką aš jaučiu ir ko man reikia. Rosenbergas sako, kad esame pavojingi, kai nesuvokiame savo atsakomybės už tai, kaip elgiamės, galvojame ir jaučiamės.
Kai mūsų poreikiai ar lūkesčiai patenkinami, jaučiamės atsigavę, džiugūs, energingi, susidomėję ir t. t. Ir priešingai, kai mūsų poreikiai nepatenkinami, tampame abejingi, nepatenkinti, neryžtingi, nervingi, pikti ir į viską pradedame žiūrėti pro nepatenkintų poreikių „akinius“. Tuomet esame linkę kaltinti, vertinti ar teisti kito veiksmus ar žodžius. O tai ne tik nekuria nuoširdžių santykių, bet ir sukelia norą būti teisiam ir neprisiimti atsakomybės už savo jausmus. Rosenbergas tokią komunikaciją priskiria prie „šakalų“ mąstysenos ir kalbos.
Šakalas yra kritikos ir vertinimo simbolis. Žmogus „šakalo ausimis“ klausosi kito arba savęs vertindamas ar kaltindamas, sutelkia dėmesį į kito arba savęs teisimą, palikdamas nuošalyje atjautą ir meilę. Dažnai šios ausys būna nukreiptos į kitą. Žmogus „šakalo ausimis“ jaučia pyktį ir kaltina kitą manydamas, kad kitam žmogui kažkas negerai. Kartais „šakalo ausys“ būna nukreiptos į save. Tuomet žmogus jaučia gėdą, kaltę ar liūdesį ir kaltina save manydamas, kad kažkas negerai jam pačiam.
Vienas iš būdų pasitikrinti, kokiomis ausimis klausomės – tai kreipti dėmesį į savo jausmus. Jei pyktis – dažnas mūsų svečias, tai ženklas, kad klausomės kito asmens „šakalo ausimis“ ir galbūt todėl dažnai nesusikalbame, negalime užmegzti nuoširdžių santykių. Dažnas manome: jeigu tiesiai šviesiai pasakysiu asmeniui, kad jis egoistas, melagis, netvarkingas ar panašiai, tai žmogus tikrai supras ir pasikeis. Bet atsitinka priešingai. Tokia komunikacija nepajėgia pasiekti kito širdies, tik sužeidžia santykį ir sukelia pasipriešinimą ir gynybą. Turbūt nei vienas nemėgstame, kai kas nors mus kritikuoja, teisia arba interpretuoja mūsų žodžius ar elgesį.
Stebėti save
Nuoširdaus bendravimo sėkmė dažnai priklauso nuo to, ar mes reflektuojame savo patirtis, stebime savo motyvus, intencijas. Ar viskas, ką šiandien dariau, buvo pagrįsta gera intencija – praturtinti kito ar savo gyvenimą? Ar darau, nes visi taip daro, ar taip reikia? Ar galiu visa daryti su Dievu ir dėl Dievo?
Ar dažnai susimąstome, kaip sekėsi bendrauti, kokiomis ausimis šiandien klausiausi kito asmens ar savęs, kaip dažnai tai dariau „žirafos ausimis“? Reflektuodami ir klausydamiesi „žirafos ausimis“, imame girdėti gilesnius savo ir kitų poreikius bei vertybes. Išmokstame atidžiai stebėti ir gebėti nusakyti elgesį ir sąlygas, kurie mus veikia, o ne kaltinti kitus. Šitai mus veda į gilesnį tiesos suvokimą, kas vyksta manyje ir kas kliudo labiau save dovanoti ir mylėti. Tai moko mus atpažinti ir aiškiai išreikšti, ko norime konkrečioje situacijoje. Vietoj įprastų, automatinių reakcijų mūsų žodžiai tampa sąmoningais atsakymais, tvirtai pagrįstais suvokimu, ką pastebime, jaučiame ir ko norime. Mes išreiškiame save sąžiningai ir sykiu aiškiai skirdami kitiems pagarbų bei empatišką dėmesį, o tai keičia mūsų santykius ir gydo sužeistas širdis.
Empatija sau
Turbūt svarbu nepamiršti, kad parodyti empatiją kitiems galime tik tuomet, kai esame empatiški sau. Empatija yra buvimas čia ir dabar, tai ryšys su gyvais savo ar kito žmogaus jausmais ir poreikiais. Sau parodome empatiją, kai skiriame laiko prisiliesti prie to, kas yra gyva mumyse. Gal šiandien manyje gyvas pyktis, kaltė, o gal džiaugsmas? Gal tikėjausi iš kito pagarbos, bendradarbiavimo ar pasitikėjimo, bet atsitiko priešingai? Empatija sau – tai tarsi tylus vidinis dialogas, kreipiant dėmesį į savo jausmus ir poreikius. Jei dažnai pykstame, jaučiame kaltę, gėdą, nesidomime kito žmogaus poreikiais, tai signalai ir ženklai, kad man reikia empatijos sau.
Paprastai nesutarimai ir konfliktai dažniausiai kyla ne dėl to, kad neatliepiami mūsų poreikiai ar vertybės, bet dėl to, kokiu būdu siekiu vieno ar kito poreikio ar vertybės. Pavyzdžiui, po darbo dienos norėčiau pailsėti. Kokio poilsio norėčiau? Gal man svarbu vieną valandą pasivažinėti dviračiu, pabėgioti, o gal pasivaikščioti ar pamiegoti? Jei nusprendžiu pasivažinėti dviračiu, bet dviračiu šiuo metu važinėjasi mano brolis, turbūt supykstu, nes man taip pat reikia dviračio. Galiu rinktis: konfliktuoti su broliu arba pagalvoti, kad pailsėti galiu ir kitaip, galbūt pabėgioti ar pan. Taigi nesmurtinis bendravimas moko kūrybingumo pasirenkant būdą ar strategiją, kad abipusiai poreikiai būtų patenkinti ir nekurtų daugiau įtampos ar konfliktų. Taip pat svarbu nepamiršti, kad ne visi mūsų poreikiai bus patenkinti, kad būtina ne tik juos atpažinti, bet kartais dėl bendro gėrio mokėti jų ir atsisakyti.
Kitą kartą aptarsime, kokius konkrečius žingsnius reikia žengti, kad vieni su kitais nebendrautume kaip „šakalai“.
Parengta pagal Marshallo B. Rosenbergo knygą Nonviolent Communication: A Language of Life
