www.synod.va nuotraukos
Šį spalį vyktančios Vyskupų sinodo asamblėjos darbiniame dokumente, arba Instrumentum Laboris, „iš naujo imamasi“ Vatikano II Susirinkimo mokymo apie Bažnyčią, daugiausia dėmesio skiriant visų pakrikštytųjų misionieriškai atsakomybei sinodinėje Bažnyčioje. Taip šiame išskirtiniame interviu JAV jėzuitų portalui America korespondentui Vatikane Gerardui O‘Connellui sakė kardinolas Jeanas-Claude’as Hollerichas, Sinodo generalinis relatorius (būtent jis sakys pagrindinę kalbą šio Sinodo atidarymo plenarinėje asamblėjoje ir vadovaus galutinio jo teksto rengimui).
Kardinolas pabrėžė, kad svarbu, jog darbiniame dokumente skiriama dėmesio moterų vaidmeniui Bažnyčioje XXI a. patvirtinti ir skatinti, sakydamas: „Jei moterys nesijaučia Bažnyčioje patogiai, mes nesugebėjome gyventi kaip krikščionys.“ Jis paaiškino, kad „sinodiškumas yra kelias, kuriuo Bažnyčia turi eiti siekdama kovoti su poliarizacija“, egzistuojančia dabartinėje Bažnyčioje ir pasaulyje, stengdamasi suderinti skirtumus.
Liuksemburge gimęs kardinolas, kuriam rugpjūtį sukako 66 metai, gyveno Japonijos jėzuitų provincijoje nuo 1985 iki 2011 m., kai Benediktas XVI jį paskyrė Liuksemburgo arkivyskupu. 2019 m. popiežius Pranciškus paskyrė jį kardinolu, 2021 m. – Sinodo generaliniu relatoriumi, o 2023 m. – devynių kardinolų patarėjų (C9) tarybos nariu.
Sinodo Instrumentum Laboris yra svarbus dokumentas, kurį aptars 400 dalyvių; daugiausia dėmesio jame skiriama vienam klausimui – kaip būti misionieriška sinodine Bažnyčia? Kaip apibendrintumėte šį dokumentą?
Sakyčiau, kad jame vėl imamasi Vatikano II Susirinkimo, Lumen gentium [Dogminės Konstitucijos apie Bažnyčią] ir ieškoma galimų jos pasekmių šiandienos Bažnyčios gyvenimui ir veikimui. Prieš 60 metų gavome šį Susirinkimo dokumentą, bet toliau gyvenome taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Dabar atėjo laikas apmąstyti – ką tai reiškia, kad Dievo tautą sudaro visi pakrikštytieji? Kaip turėtume būti Bažnyčia kartu?
Čia [Lumen gentium] randu nuostabią atsivertimo galimybę; atsivertimo būti Bažnyčios nariais, nebūti tik pavieniais krikščionimis, ieškančiais vien savo išgelbėjimo, bet eiti kartu per istoriją su daugybe moterų ir vyrų, būti solidariems su jais ir kartu su jais ieškoti, kur Šventoji Dvasia ves mus kaip Bažnyčią.
Popiežius Pranciškus programiniame savo pontifikato dokumente Evangelii Gaudium („Evangelijos džiaugsmas“) daug kalbėjo apie atsivertimą. Kaip paaiškintumėte, ką šiame kontekste reiškia atsivertimas?
Pakeisti savo buvimo, savo veikimo būdą. Patyriau atsivertimą pats, nes kaip vyskupas savo vyskupijoje dabar reaguoju kitaip nei iki šio Sinodo. Daug labiau įsiklausau į įvairius arkivyskupijoje vykstančius pasitarimus, tarybas. Neprieštarauju iš karto, jei yra koks nors aspektas, besiskiriantis nuo to, kurį aš būčiau palaikęs, bet „paleidžiu“ tai ir taip „paleisdamas“ atradau, kad tai atneša Bažnyčiai atsinaujinimą.
Vadinasi, tai mentaliteto pokytis?
Taip. Mentaliteto pokytis yra būtinas. Esame Vakaruose ir kalbame apie globaliuosius Vakarus (apimančius JAV, Kanadą, Europą), kuriems visi priklausome. Apie globaliuosius Vakarus kalbu ne kaip apie politinę organizaciją, bet kaip kultūrą, kurioje susiformavo asmens ir asmeninių laisvių samprata, tačiau kuri dabar panyra į individualizmą, be jokių tarpusavio ryšių, ir poliarizaciją. Tai matome ne tik politikoje, bet ir bažnyčiose. Individualizmas griauna krikščionybę, nes krikščionis niekada negali būti vienas. Jūs visada esate krikščionis kartu su kitais žmonėmis ir esate pakrikštytas ne tik tam, kad būtumėte pats išgelbėtas, bet ir tam, kad taptumėte tautos dalimi.
Dokumente sakoma, kad „sinodinėje Bažnyčioje vyskupo, vyskupų kolegijos ir Romos popiežiaus atsakomybė už sprendimų priėmimą yra neatimama, nes ji įsišaknijusi Bažnyčios hierarchinėje struktūroje, tačiau ji nėra besąlygiška. Negalima ignoruoti orientacijos, kuri išryškėja konsultaciniame procese kaip tinkamo įžvalgumo rezultatas, ypač jei ją vykdo tam tikri vietinės Bažnyčios organai“. Kitaip tariant, kaip vyskupas turite atsižvelgti į tai, ką sako žmonės?
Vyskupas yra savo Bažnyčios vyskupas, ir kaip vyskupas negaliu visiškai ignoruoti tos Bažnyčios balso. Nesu absoliutus valdovas. Būti vyskupu ir būti kunigu nėra, sakykim, absoliučios Dievo valdžios išraiška. Šia prasme tai nėra teokratija, kokių matėme kitose šalyse, kitose religijose, kitose kultūrose, tačiau jos žlugo, nes nepaisė žmogaus.
Atsakomybė, kurią žmogus gavo su šventimais, reiškia, kad jis klauso savo Bažnyčios. Kaip vyskupas galiu nesutikti su tuo, ką sako kiti, taip pat galiu tai išsakyti, ir tai bus dialogo su savo Bažnyčia dalis.
Kai dabar sakome, kad Bažnyčia nėra demokratija, visiškai su tuo sutinku; tačiau Bažnyčia nėra ir absoliuti monarchija. Kartais nesusimąstydami perimame valdymo formas iš politinio pasaulio, iš mūsų valstybių sąrangos, ir tai šiek tiek pakeičia sakramentinę buvimo vyskupu ar kunigu prasmę. Todėl manau, kad visada būtina koreguoti, grįžti prie pirminės prasmės. Kaip ir prie Šventojo Rašto.
Manau, kad dabar mes grįžtame prie Bažnyčios ištakų, pirmųjų krikščionių, nes tarp jų ir mūsų buvo krikščionybės persmelktas laikas. Net jei nemanau, kad kada nors tai buvo visiškai krikščioniškas pasaulis, kultūrą daugiausia formavo Katalikų Bažnyčia Europoje. Tačiau tas laikas baigėsi, ir dabar grįžtame prie pirmųjų amžių, kai Bažnyčiai tenka susidurti su kita mąstysena, kitais mąstymo būdais. Kartais apologetiškai, bet visada turime užmegzti dialogą su šiuo pasauliu, nes Dievas yra šiame pasaulyje. Mano, kaip vyskupo, užduotis – padėti savo žmonėms suprasti, kur Dievas yra mūsų pasaulyje.
Kai žvelgiu į savo vyskupiją Liuksemburge, matau, kad tik trečdalis gyventojų yra gimę čia, taigi tai reiškia didžiulę įvairovę. Anksčiau pas mus gyveno tik katalikai, protestantai ir žydai buvo mažuma. Dabar turime visas religijas, ir negalima ateiti su pretenzija, kad tik Katalikų Bažnyčia turi atsakymą į visas galimas problemas. Turime tapti nuolankūs, mokytis iš kitų, megzti dialogą su kitais ir visada ieškoti Dievo buvimo mūsų pasaulyje. Kartais Katalikų Bažnyčioje esame linkę tapti ateistais: matome Dievą savo religijos ištakose, tačiau nebenorime, kad Jis veiktų istorijoje.
Darbo dokumente sakoma, kad vienas pirmųjų Sinodo proceso vaisių yra įsiklausymas.
Sutinku. Paprastai po seminarijos išeinama su nuostata: „Dabar aš žinau tiesą ir skelbiu ją kitiems žmonėms.“ Tada suskirstau žmones į skirtingas kategorijas: tuos, kurie visiškai tą tiesą priima, ir tuos, kurie iš dalies ją kritikuoja. Tuomet sakoma, kad šie kritiški krikščionys yra baisūs; jie abejoja mano autoritetu! Tačiau dabar toks nusistatymas baigiasi.
Dievas yra šiame pasaulyje. Dievas veikia šiame pasaulyje. Ir aš galiu atrasti Dievą klausydamasis. Dabar klausymasis nėra tik proto pratimas; klausymasis yra širdies pratimas. Klausymasis reiškia, kad pirmiausia turite priimti kitą žmogų kaip sau lygų; kitaip negalėsite jo ar jos išklausyti. Klausymasis reiškia, kad turite įsijausti į kitą asmenį, kad suprastumėte ne tik kitokią jo ar jos poziciją, bet ir tai, kas paskatino jį ar ją užimti kitokią poziciją. Išklausyti reiškia pajusti to žmogaus kančią, jo viltis.
Dievas išklauso žmones, o tai reiškia, kad Dievas myli žmones. Klausytis reiškia šiek tiek įžengti į Dievo meilę žmonėms, todėl visada reikia atsiversti nuo tų gelminių nuodėmingų žmogaus širdies nuostatų, dėl kurių nenorime klausytis, dėl kurių jaučiamės pranašesni ir manome, kad viską žinome. Visa tai labai nuodėminga, todėl, nors dokumente nuodėmė galbūt ir neminima, yra žodis „atsivertimas“, o ten, kur yra šis žodis, vadinasi, yra nuodėmė.
Dokumente sakoma, kad 2023 m. spalio Sinodo dalyviai patyrė tikrą Bažnyčios vienybę ir įvairovę tuo metu, kai pasaulis pasižymi didėjančia nelygybe, karčia poliarizacija ir nuolatiniu konfliktų sprogimu. Pirmojoje Sinodo sesijoje buvo aiškiai matyti bandymas suderinti skirtumus ar bent jau juos pripažinti ir išmokti su jais gyventi.
Skirtumai yra teisėti, tačiau visuomet į juos žiūrėjome kaip į tam tikrą grėsmę Bažnyčios vienybei. Juk vienas žmogus Afrikoje gali turėti visiškai kitokią nuomonę apie kokį nors dalyką nei kitas žmogus Europoje, bet tai nereiškia, kad jis ar ji yra mano priešas ar kad turiu su juo ar ja kovoti, norėdamas primesti savo požiūrį. Įsiklausyti vieni į kitus reiškia, kad tampame artimesni vieni kitiems, ir kartu tai reiškia, kad mūsų skirtumai nėra absoliutūs, kad yra kažkas didesnio, kas mus vienija, ir kad Dievas visada yra didesnis už mūsų žmogišką širdį ir supratimą.
Šiandien Bažnyčioje matome skirtumų ir tai, kaip sunku juos suderinti, nes ir visuomenėje, ir Bažnyčioje labai akivaizdi poliarizacija.
Manau, kad sinodiškumas yra kelias, kuriuo Bažnyčia turi eiti norėdama kovoti su šia poliarizacija. Jei galime į skirtumus žvelgti ne kaip į poliarizaciją, bet kaip į kažką, kas padeda geriau suprasti, kas Dievas yra ir kaip Jis veikia pasaulyje, manau, tai didelis laimėjimas.
Praėjusią savaitę mane aplankė Mergaičių gidės [pasaulinis judėjimas, JAV žinomas kaip skautės], švenčiau su jomis Mišias, paskui kartu vakarieniavome. Per Komuniją kai kurios puolė ant kelių ir priėmė į burną. Kitos stovėjo ir priėmė Komuniją į rankas. Galiu gyventi ir su vienu, ir su kitu, ir su abiem, ir abu priimu. Kaip vyskupas noriu, kad kiekvienas žmogus gerbtų Komuniją ir gerbtų vienas kito skirtingus Komunijos priėmimo būdus, pripažindamas, kad nė vienas būdas nėra geresnis už kitą, kad tai yra asmeninis pamaldumas. Jei tai padeda žmonėms, jie turėtų jų laikytis.
Darbiniame dokumente stipriausiai išryškėja prašymas ir būtinybė patvirtinti moteris, skatinti moteris, įtraukti jas į sprendimų priėmimą, pripažinti, kad jos yra visavertė Bažnyčios dalis.
Tai svarbiausias dalykas šiandienos Bažnyčiai. Jei moterys nesijaučia Bažnyčioje gerai, vadinasi, mes nesugebame gyventi kaip krikščionys. Pradžios knygoje sakoma, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, moterį ir vyrą Jis sukūrė juos. O tai reiškia, kad jei aš negerbiu moterų, jei manau, kad jos dėl kokių nors priežasčių yra mažiau kompetentingos, nes yra moterys, šiandien tai yra skandalas, ir su tuo negalima sutikti.
Kyla klausimas, ar ši visiška moterų ir vyrų lygybė reiškia, kad jos taip pat turi būti įšventintos į dvasininkus, – aš nežinau. Bet man svarbu, kad įšventintoji tarnystė nebūtų išgyvenama kaip viršūnė, kurioje yra galia. Apskritai Bažnyčioje reikėtų kalbėti ne apie galią, o apie tarnystę. Taigi jei moterys jaučia, kad jų balso klausomasi ne mažiau nei vyrų, bet jos vis tiek jaučiasi, tarkime, diskriminuojamos, kad nėra priimamos į įšventintą tarnystę, turime apie tai pagalvoti.
Jūs turite privilegiją būti nariu devynių kardinolų patarėjų tarybos (C9), padedančios popiežiui Pranciškui valdyti Visuotinę Bažnyčią tokiu būdu, kurio kiti neturi. Ką įžvelgiate C9, kas dar nėra išreikšta šiame dokumente?
Negaliu kalbėti apie turinį, bet salezietė teologė sesuo Linda Pocher per keturias sesijas į C9 visada atsivesdavo po vieną vyrą ir daug moterų, ir mes jų klausydavomės. Mane visada nustebina, kaip rimtai popiežius klausosi. Jis niekada nebūna nekantrus. Jis niekada piktai nenumojo ar nepasakė: „tai neteisinga“; kai kurios moterys pasakė dalykų, pavyzdžiui, apie gender teoriją, kuri tikrai nėra oficialus Bažnyčios mokymas. Popiežius Pranciškus atidžiai klausėsi, ir man tai yra pamoka. Matydamas jį tokį, mokausi iš jo atvirumo ir ką reiškia klausytis Bažnyčios. Manau, kad popiežius yra visiškai pajėgus pakeisti savo nuomonę. Ir tai daro jį didžiu žmogumi.
Popiežius Pranciškus Evangelii gaudium teigė, kad jis pradeda procesus, ir šį sinodinį įvykį pristato kaip svarbų procesą susijusį su Vatikano II Susirinkimu. Tačiau pastebiu, kad daug žmonių nerimauja ir klausia, ar šis sinodinis procesas tęsis ir kito pontifikato metu?
Manau, kad taip. Tačiau apie kitą pontifikatą daug negalvoju, nes turime popiežių, jam gerai sekasi ir jis įkvepia visą Bažnyčią. Iš tiesų manau, kad dabar būtų labai sunku sustabdyti šį procesą. Tai procesas, kilęs iš Šventosios Dvasios. Žmonės sužinojo, kad yra laisvi, kad gali kalbėti. Negalėčiau įsivaizduoti, kad Bažnyčia grįžtų į praeitį, net jei daug žmonių to norėtų. Tauta prabiltų.
Spalį vyksiančioje Sinodo asamblėjoje daugiausia dėmesio bus skiriama vienai temai: kaip būti sinodine misionieriška Bažnyčia? Bet juk yra ir tos 10 popiežiaus įsteigtų, su Sinodu susijusių studijų teminių grupių. Kaip visa tai bus suderinata?
Pirmiausia 10 studijų grupių atsiskaitys Sinodui ir jį informuos apie dabartinį savo apmąstymų etapą. Įsteigdamas studijų grupes popiežius sakė, kad jos turi veikti sinodiškai. Vadinais, tai nėra kažkas prieš Sinodą, kai „Roma“ nori kontroliuoti, tai bandymas į teologinius svarstymus įvesti sinodinį mąstymo, jausmų ir veiklos būdą. Reikia daugiau teologinių apmąstymų, nes kai kurie klausimai nėra pribrendę tiek, kad būtų nuspręsti, todėl reikia tolesnių svarstymų. Ir mes turėtume tai daryti, tačiau visada atvirai nusiteikę.
Iki 2025 m. birželio vidurio, o gal ir vėliau šios studijų grupės savo rezultatus pateiks popiežiui. Ar tuomet jis priims sprendimą?
Pamatysime. Nepamirškite, kad šis procesas taip pat koordinuojamas Sinodo sekretoriato, ir tai labai svarbus dėmuo. Esu dviejų grupių narys ir su nuostaba seku, kas jose vyksta. Viena grupė susijusi su 1985 m. Ratio Fundamentalis Institutionis Sacerdotalis , seminaristų formavimo gairių pagal Vatikano II Susirinkimą, peržiūra, o kita – su vyskupų tarnystės ir kandidatų į vyskupus atrankos aspektais.
Darbiniame dokumente pabrėžiama esminė formacijos svarba, ypač seminarijose, bet ir visoje Bažnyčioje. Per pirmąją sesiją apie tai kalbėjo pats popiežius Pranciškus.
Taip. Viena teologė kartą pasakė, kad jei turime „tridentišką seminariją“, neturėtume stebėtis, jei iš jos išeina „tridentiški kunigai“. Taigi turime atidžiai pažvelgti ir pamatyti, kaip suteikti sinodinę formaciją jaunuoliams seminarijose ir žmonėms visoje Bažnyčioje.
Ko tikitės Sinodo pabaigoje?
Tikiuosi, kad mums pavyks nuspręsti, kaip toliau būti sinodine misionieriška Bažnyčia. Yra įvairių galimybių. Instrumentum laboris nėra išankstinis sprendimas; veikiau jis atveria kelią diskusijai, kad Bažnyčia galėtų eiti pirmyn, drauge žengti į ateitį.
