Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė
Depresija šiandien turbūt yra vienas labiausiai paplitusių žmogaus psichinės sveikatos sutrikimų. Savo aplinkoje nesunkiai rastume nuo to kenčiantį žmogų. Ypač sunku, jei tai artimasis. Norime jam padėti, tačiau kaip?
Vyraujantis požiūris į depresiją
Spartūs gyvenimo pokyčiai, prie kurių ne visi geba prisitaikyti, paplitęs vartotojiškumas ir susvetimėjimas kuria atmosferą, palankią depresijai rastis ir plisti. Prislėgta nuotaika, nenoras užsiimti tuo, kas anksčiau teikė malonumą (sportavimu, knygų skaitymu ir pan.), abejingumas įprastoms pareigoms, užsisklendimas savyje, abejingumas aplinkai ir sau pačiam yra pirmieji depresijos požymiai. Nekalbėsiu apie depresiją kaip psichinę, smegenų veiklos sutrikimų sukeliamą ligą, kurią gydo psichiatrai. Aptarsiu depresiją, kuri sveikam žmogui atsiranda kaip reakcija į tam tikrus skaudžius gyvenimo įvykius, pvz., artimo žmogaus netektį, aštrius konfliktus šeimoje ar darbe, pervargimą, darbo praradimą, atsiradusią vienatvę ir pan.
Aišku, sunku būtų rasti asmenį, neturėjusį žeidžiančių patirčių (tai gali būti meilė be atsako, išdavystė, konfliktai namie ar darbe ir pan.). Tačiau ne kiekvienas dėl to suserga depresija. Gal todėl visuomenėje vyrauja, sakytume, atsainus požiūris į šiuos ligonius. Juk kai žmogus persišaldo ir suserga, artimieji dažnai jį išbara: „Kodėl tinkamai neapsirengei, kodėl nepasisaugojai?“ Iš dalies jie teisūs, tačiau vis dėlto, matydami, kad ligonis karščiuoja, sloguoja, kosėja, jį gydo ir slaugo. Tuo metu depresija susirgęs žmogus aplinkiniams atrodo sveikas, tik yra aptingęs, gyvena nuleidęs rankas ir nukabinęs nosį. Dažnai manoma, kad reikia tokį tik pabarti, gal pasijuokti iš jo būsenos arba nuolatos kartoti, kad neapsileistų, suimtų save į rankas, tada ir vėl galės normaliai gyventi. Tačiau susidūręs su tokiu požiūriu ligonis tik jaučia, kad kiti nesupranta jo kančios, o tai sukelia dar daugiau įtampos ir dar labiau klampina žmogų į depresinę savijautą.
Depresija ir santykis su savimi
Deja, depresiją išgyvenantis žmogus neretai ir pats prisideda prie ligos atsiradimo ir jos eigos. Juk kai kuriuos žmones ištikę sunkumai tik kuriam laikui palaužia. Pajutę, kad skaudūs patyrimai gramzdina jų gyvenimą į negatyvių emocijų liūną, jie susigriebia ir pradeda ieškoti būdų, kaip iš to išsivaduoti, t. y. kaip padėti sau. Kartą psichologinės pagalbos kreipėsi pagyvenęs vyras, kuris buvo netekęs žmonos. Šis smūgis jam buvo toks stiprus, kad apie pusmetį gyveno tik prisiminimais apie mylimą žmoną, liūdėjo ir verkė. Tačiau pastebėjo, kad netekties skausmas švelnesnis, jei jis daugiau laiko praleidžia tarp kitų žmonių. Po truputį pradėjo vis dažniau lankytis renginiuose, kiek vėliau prisijungė prie senjorų klubo parapijoje, paskui tapo savanoriu labdaros organizacijoje. Palaipsniui netekties skausmas atlėgo, bet vis dėlto, kitų paskatintas, vyras kreipėsi ir psichologinės pagalbos. Taigi kiekvienas, paliestas skausmo, turėtų ir pats ieškoti būdų, kaip palengvinti savo situaciją – gal kuriam laikui išvažiuoti ir pakeisti aplinką, gal daugiau pabūti gamtoje, o gal, kaip ir šiame pavyzdyje, ieškoti žmonių draugijos ir pan.
Kartais, stokodami informacijos, žmonės mano, kad stiprūs negatyvūs jausmai praeis savaime. Toks požiūris pavojingas, nes delsiant vaduotis iš tokios savijautos situacija tik blogėja. Kuo greičiau susigriebi, tuo lengviau pasveiksti.
Artimųjų pagalba
Jei norime nuoširdžiai pagelbėti depresiją išgyvenančiam žmogui, turime žinoti, ko nederėtų ir ką derėtų daryti.
Nereikia stengtis šio žmogaus linksminti, siekti jam pakelti nuotaiką, pasakojant linksmas istorijas, verčiant žiūrėti komedijas ar panašius filmus. Negalvokime, kad depresija yra tik bloga nuotaika, kurią išsklaidžius ji praeis. Reikėtų pripažinti kenčiančiojo skausmą ir parodyti supratingumą, paliekant jam asmeninės erdvės užsiimti tuo, kuo jis norėtų.
Nereikėtų su depresijos apimtu žmogumi aiškintis santykių. Nekamantinėkite jo, ar tokia savijauta atsirado dėl jūsų netinkamo elgesio su juo (gal įžeidėte, supykdėte). Supraskite, kad žmogus suserga ne dėl gerų santykių su mylinčiais artimaisiais, o dėl kitų priežasčių. Jei žmogus nerodo jums įprasto dėmesingumo ir švelnumo, tai tik todėl, kad dabar tam neturi jėgų. Tiesiog reikėtų apsiginkluoti kantrybe ir viltimi, kad jam pasveikus jūsų santykiai taps meilingi kaip anksčiau.
Nederėtų nuvertinti sergančio žmogaus būsenos ir sakyti: „Et, tai niekai, greitai viskas bus gerai“; „Čia menka bėda“ ir pan. Tikėtina, kad ateityje viskas bus gerai, bet dabar jam labai blogai. Reikėtų artimajam tiesiog pabūti šalia ir parodyti užuojautą: „Aš suprantu, kaip tau sunku, žinau, kad tau dabar labai liūdna.“
Nereikėtų žmogui priekaištauti, kad jis mažai valgo, nesusitvarko kambario, yra apsileidęs. Tegul valgo tiek, kiek nori, o aplinką jūs aptvarkykite – tyliai, ramiai, be priekaištų ir komentarų.
Pasakykite, kad jūs visada galite būti su juo, kai tik panorės, pvz., kartu išeiti pasivaikščioti ar bendrai kuo nors užsiimti namuose. Pagalba ir palaikymas turėtų būti neįkyrūs, gerbiantys žmogiškąjį orumą.
Labai svarbu geranoriškai paraginti (duoti mintį) kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos, nes tokios būklės žmonėms ji yra veiksminga. Pasakykite, kad galėtumėte rasti gerą specialistą ir palydėti pas jį.
Nereikia įpuolusiojo į depresiją katechizuoti ir stengtis atversti į tikėjimą, tempiant į bažnyčią ar spaudžiant melstis namuose, jei jis iki šiol to nedarė. Toks artimųjų elgesys tik sukeltų susierzinimą ir pyktį.
Tačiau jei žmogus yra tikintis ar parodo susidomėjimą tikėjimu, būtinai jį palaikykite ir, jei neprieštarautų, melskitės kartu. Svarbiausia, kad ir patys artimieji, net jei nėra labai uolūs tikintieji, melstųsi už ligonį ir prašytų Dievo pagalbos jam ir sau patiems.
Universalių pagalbos receptų šioje srityje nėra. Mat daug kas priklauso nuo ligos sunkumo, paties žmogaus ir artimųjų pastangų. Kaip ir visada ištikus sunkumams, aišku viena – mes galime jiems pasiduoti arba ne, t. y. kovoti. Ši kova laimima tik tuomet, jei kovojame kantriai, visomis jėgomis, iš visos širdies ir su meile.
