Evaldo Lasio asociatyvi nuotrauka
Toma Bružaitė
Pasidalijimą pradėsiu dviem prisipažinimais. Pirmas – čia esu kaip eilinė katalikė. Tai, ką noriu pasakyti, nėra ekspertinės įžvalgos ir neparemta išsamiais tyrimais. Noriu pasidalyti asmenine patirtimi to laikotarpio, kai Lietuvoje pradėjo kilti pastarieji seksualinio išnaudojimo ir kitokio nederamo elgesio Bažnyčios bendruomenėje atvejai. Tai bus mano patirties, įvairių susitikimų ir pokalbių, kurie vyko neplanuotai, paskatinti pastarųjų įvykių, refleksija. Antras – kalbėdama apie pasitikėjimo atkūrimą noriu pakviesti šią problemą spręsti ne dėl siekio gražiai atrodyti, bet kad atkurtume teisingumą ir sukurtume saugią aplinką visiems.
Atkurti pasitikėjimą ne dėl reitingų
Praėjusių metų vasarą garsiai nuskambėjo žinia, kad periodiškai atliekamų Vilmorus apklausų rezultatai rodo žemiausią per pastaruosius 25-erius metus pasitikėjimą Bažnyčia. Vėliau žiniasklaidoje skaitėme apie Baltijos tyrimų apklausą: 70 proc. mūsų šalies gyventojų teigė netikį, kad Bažnyčia Lietuvoje gali pati išsiaiškinti pedofilijos atvejus.
Tad gali pasirodyti, kad kvietimas atkurti pasitikėjimą yra bandymas ieškoti būdų pagerinti šiuos skaičius. Tačiau sutinku su manančiais, kad neturėtume vaikytis skaičių. Vis dėlto turėtume būti sąžiningi ir pripažinti, kad tokios apklausos, nors ir neatspindi viso tikrovės kompleksiškumo, gali signalizuoti apie esančias rimtas problemas.
Savotišku lūžio ir atskaitos tašku tapo Viešas laiškas Lietuvos vyskupams dėl seksualinio piktnaudžiavimo Bažnyčioje tyrimo. Tik šis Laiškas neatsirado staiga ar spontaniškai. Praėjusiais metais į viešumą iškilę nederamo seksualinio elgesio atvejai Bažnyčioje sujudino katalikų bendruomenę. Tiek socialiniuose tinkluose, tiek privačiai – ir pasauliečiai, ir dvasininkai dalijosi pastebėjimais, nerimu, nuostaba ir galimų sprendimų siūlymais. Apibendrindama savo patirtį, išskirčiau keletą grupių, kurios skirtingai priėmė Bažnyčios bendruomenę užklupusią problemą ir išryškino vis kitokius jos aspektus.
Sužeista visa bendruomenė
Susidūriau su bendruomenių lyderiais ar atsakingais už skirtingas žmonių grupes bažnytinėse veiklose. Pokalbiuose girdėjau netikrumą ir baimę garsiai kalbėti apie nederamo seksualinio elgesio problemas ir jų dangstymą. Baimė kilo ne dėl savęs, o dėl grupių ir bendruomenių, už kurias tie žmonės buvo atsakingi. Ar jie nepraras ganytojų palankumo ir dėmesio, jei vadovai išdrįs prabilti?..
Kunigai drąsino pasauliečius kelti klausimus ir iš ganytojų reikalauti tinkamo, aiškaus atsako. „Mes kalbėjome, ėjome, sakėme, bet jokios reakcijos nesulaukėme“, – taip savo patirtį apibendrino tie dvasininkai. Jų pasidalijimuose jautėsi ir bejėgiškumas.
Kita grupė – paprasti katalikai, kaip aš, mano bendražygiai, su kuriais dirbome, savanoriavome Bažnyčioje. Jie, kaip ir aš, sutrikę ir su skausmu klausė: o kaip mes nepamatėme? Buvome šalia kunigų, kurių elgesys nederamas, bendravome, dirbome, bet nepastebėjome. Koks santykis turėtų būti dabar? Iš tiesų sudėtinga nutraukti bendravimą, jeigu tai buvo bičiulis, bendražygis, su kuriuo nuveikta ir patirta daug gero. Kaip mums toliau būti Bažnyčioje, kur tokie dalykai vyksta? Kaip pasitikėti tais, kurie žinojo, gal įtarė, bet nieko nedarė?..
Kita grupė – šeimos. Glumina ir priverčia nutilti bičiuliai, tėčiai ir mamos, klausiantys: „Kaip mums reaguoti? Kaip būti? Kaip suprasti, kas vyksta Bažnyčioje?“ Kalbėdami jie bando pasitikrinti, ar tai, ką jaučia, išgyvena, yra adekvatu, tinkama, pasverta, svarsto, kaip elgtis ir ką daryti. Iškilusių skandalų kontekste labai suprantamas jų klausimas: kaip patikėti savo vaikus Bažnyčiai? Kaip išleisti juos į susitikimus, ar jie bus saugūs?
Ir ketvirtoji grupė – žmonės, nesusiję su Bažnyčia. Gyvendami „bažnytiniame burbule“ mes dažnai pradedame galvoti, kad kritika ir pastabos iš žmonių, nepriklausančių mūsų bendruomenei, yra paprasčiausias Bažnyčios puolimas ir bandymas ją sumenkinti. Tokių komentarų būta ir diskusijose šia tema. Tačiau ką išties išgirdau iš jų? Niekas nenori pulti Bažnyčios, neketina menkinti, bet jie ateina tiesiog su klausimu: kas ten pas jus vyksta? Kaip jūs galit būti ten ir nieko nedaryti? Išgirdau, jog žmonės už Bažnyčios ribų, matydami mūsų situaciją, nori, kad Bažnyčia nebesikištų į visuomeninį gyvenimą, atsitrauktų nuo įvairių politinių klausimų ir susitvarkytų pati savo viduje.
Dangstymas sukelia nepasitikėjimą
Taip, ne visi kunigai elgiasi nederamai, yra nuostabių, šventų kunigų, kurie kantriai ir su užsidegimu atiduoda viską savo bendruomenėms. Tačiau susiduriame su didžiule problema: mūsų aptariama situacija Bažnyčioje meta šešėlį ir ant kunigų, taip pat ir kitų bendruomenės narių, su tuo neturinčių nieko bendro. Abejonė ir nepasitikėjimas, noras atsiriboti ir atriboti Bažnyčią rodo, kad nederamas seksualinis elgesys Bažnyčioje ir jo dangstymas sužeidė visą bendruomenę. Nukentėjęs yra ne tik tas žmogus, kuris tiesiogiai patyrė skriaudą, bet ir visa katalikų bendruomenė.
Pasitikėjimas, labai trapus dalykas, yra pakirstas, ir labai skaudžiai tiek žmonių, kurie šalia Bažnyčios, ir tų, kurie yra Bažnyčioje. Drįsčiau teigti, kad skausmo, suglumimo, nepasitikėjimo ir pykčio priežastys – ne tik konkretūs nederamo seksualinio elgesio atvejai. Suprantame, jog visi esame nusidėjėliai, padarome klaidų, ir tikime, kad kiekvienas yra vertas atleidimo. Bet nepasitikėjimas kyla iš to, kad padarius klaidą daromi sprendimai, vedantys į dangstymą, o ne iš klaidos.
Nėra vieno atsakymo, ką turėtume daryti, kad pasitikėjimas, o svarbiausia saugumas sugrįžtų. Vilties teikia tai, kad nederamo seksualinio elgesio ir piktnaudžiavimo galia Bažnyčioje atvejai Lietuvoje iškilo į paviršių. Pradėjome apie tai garsiai ir atvirai kalbėti. Tai atveria duris, ir galime keliauti toliau.
Pasitikėjimo atkūrimo ir bendruomenės gijimo kelias bus ilgas. Norėdami sukurti tinkamas veikiančias prevencijos ar atsako priemones, kurios kurtų saugumą Bažnyčioje ir grąžintų pasitikėjimą, turime atvirai ir sąžiningai pažvelgti į problemą, išnagrinėti jos mastą, kompleksiškumą, sudėtį. Būtent tai ir yra pagrindinė Viešo laiško vyskupams mintis apie tyrimą dėl seksualinio piktnaudžiavimo Bažnyčioje. Vienas konkretus žingsnis link gijimo ir pasitikėjimo atkūrimo – nepriklausomas tyrimas. Kiekvienas Laišką pasirašęs žmogus galbūt akcentuotų skirtingus tokio tyrimo aspektus, tad diskusija tikrai turėtų tęstis. Čia tenorėčiau atsakyti į keletą išryškėjusių mitų. Šiek tiek šviesos dėl paties tyrimo turinio, tikiu, padėtų mums labiau susikalbėti ir judėti pirmyn.
Tyrimas – kaip pasitikėjimo atkūrimo ir gijimo kelias
Tyrimu nesiūloma tiesiog suskaičiuoti atvejų, padaryti jų statistinės analizės. Skaičiai yra tik nedidelė tokio tyrimo dalis, rodanti ne tik mastą, bet ir siunčianti žinią nukentėjusiems – mes jus matome, jūsų skriaudą pripažįstame.
Bet neužtenka tik suskaičiuoti. Išsamus tyrimas galėtų padėti mums suprasti, ar tai tik pavieniai atvejai, ar vis dėlto tai sisteminė problema. Kaimyninių šalių tyrimai rodo, kad ydinga yra sistema; o mes ar esame išskirtiniai? Norint išspręsti problemą, išgyti iš šios ligos, neužtenka gydyti simptomų, reikėtų diagnozuoti ligą. Išsamus multidisciplininis tyrimas padėtų pamatyti, kokio kompleksiškumo ši problema, o tinkama analizė leistų padaryti tinkamą intervenciją.
Komisija, atliekanti tyrimą, turėtų būti nepriklausoma. Tai visiškai nereiškia Bažnyčios kapituliacijos, pasidavimo juodinimui ir menkinimui. Atvirkščiai, dabartinėje situacijoje leidimas tirti ir nagrinėti Bažnyčios bendruomenės vidinį gyvenimą yra skaidrumo ir atvirumo ženklas, liudijantis, kad esame pasiruošę išgirsti tiesą apie save. Pradžioje nepriklausomumą, taip pat tyrimo išsamumą bei autoritetingumą užtikrintų ganytojų kvietimas įvairių sričių ekspertams nuosekliai tyrinėti reiškinį, be išankstinio rezultatų užsakymo, be nurodymų, kokius klausimus galima kelti, o kokių ne, atveriant ekspertams visas duris ir juos visokeriopai palaikant.
Ir galiausiai, visų pastangų tikslas turėtų būti nukentėję asmenys. Seksualinio išnaudojimo ir jo dangstymo problemos viešinimas nepažeidinėja nukentėjusiųjų privatumo. Žinoma, turime kalbėti diskretiškai ir konfidencialiai, kai to reikalauja situacija, tačiau turime kalbėti garsiai ir konkrečiai, kad tie, kurie patyrė skriaudą, jaustųsi matomi, išdrįstų kalbėti taip, kaip jiems reikia, ir pagaliau būtų išgirsti.
Norėčiau, kad patikėtume vieni kitų gera valia. Problemos kėlimas nėra puolimas ar siekis menkinti. Problemą būtina kelti, kad galėtume ją išspręsti, ir tai yra visos Bažnyčios bendruomenės atsakomybė.
