Julius Kvedarauskas, psichologas
Danų filosofas ir teologas Sørenas Kierkegaardas (1813–1855) savo džiaugsmo mokytojais pasirinko du Evangelijos veikėjus: laukų leliją ir skraidantį sparnuotį. Viename gražiausių savo veikalų „Laukų lelija ir padangių paukštis“ jis aiškiai leidžia suprasti, kad džiaugsmo išmokyti negalima, nebent pats mokytojas būtų džiaugsmas. Būtent šie du Evangelijos veikėjai – laukų lelija ir padangių sparnuotis – Kierkegaardui ir yra džiaugsmas. Jis besąlygiškas ir čia pat esantis. Džiaugsmas būti. Būti tokiems, kokius sukūrė Visagalis. Tokia yra lelija: niekieno nepastebima, ji vis tiek išsiskleidžia visu savo gražumu. Žinodama, kad tas žydėjimas toks trumpalaikis, ji neburnoja prieš Dievą, bet džiaugiasi. Toks pat ir padangių sparnuotis: net ir tada, kai pikto žmogaus ranka išdrasko jo šeimos lizdą, jis nenusimena ir nenustoja savo čiulbėjimu garbinti Viešpaties. Neturėdamas jokių saugumo garantijų dėl rytojaus – ką les, kur gyvens, jis vis tiek nesiliauja džiaugtis.
O kaip aš, kuriam Dievas davė daug daugiau negu lelijai ir paukščiui?.. Ak, nelengva sekti šiais evangeliniais džiaugsmo mokytojais. Daug lengviau parašyti gerų psichologinių patarimų, kaip džiaugsmo išvengti:
1. Manykime, kad jeigu džiaugsmas ir egzistuoja, tai tik ne čia ir dabar. Susigalvokime kuo daugiau sąlygų, reikalingų džiaugsmui pasiekti. Pavyzdžiui, kad tikrai džiaugtis galėsime tik susiradę gerai apmokamą darbą, pasistatę namą, vaikus išleidę į privačią mokyklą, patys išvykę atostogų į Šventos Margaritos salą...
2. Manykime, kad jeigu turime kūno negalią ar ligą, privalome net nepagalvoti apie džiaugsmą tol, kol netapsime stiprūs kaip tie „sveigiškieji“.
3. Atminkime, kad džiaugtis galėsime tik galutinai išsprendę visas savo psichologines ir dvasines problemas. Tapę šventaisiais...
4. Tvirtai tikėkime, kad skausmas ir kančia visiškai nesuderinami su džiaugsmu. Nepamirškime, kad kenčiant tiesiog privalu nusiminti, dejuoti ir keiktis, o džiaugtis įmanoma tik jaučiant malonumą. Ir kuo didesnį...
5. Įsikalkime sau į galvą, jog tikras džiaugsmas jau buvo (vaikystėje, mokykloje, studijuojant) ir niekad nebesugrįš. Kad sugrįžti gali tik maži, nereikšmingi džiaugsmo trupinėliai...
6. Kiek įmanydami daugiau domėkimės reklama ir jos siūlomomis priemonėmis džiaugsmui pasiekti. Pagaliau supraskime, kad ypač daug džiaugsmo gali suteikti alus, skalbimo priemonės, medikamentai, kačių bei šunų ėdalas ir, aišku, naujas automobilis.
7. Kai pamatysime, kad „Artumos“ skaitymas nebeteikia džiaugsmo, skubėkime į artimiausią kioską nusipirkti kito – kuo populiaresnio, spalvingesnio ir aistringesnio – žurnalo. Dėl savo negebėjimo patirti džiaugsmą apkaltinkime „Artumos“ redaktorių, bend-radarbius ir apskritai visą katalikišką žiniasklaidą nuovargiu, išsekimu... Nė už ką nemanykime, kad patys pavargome, išsekome ir nebemokame džiaugtis.
8. Labai neblogai, jeigu atrandame, kad mūsų bažnyčios bendruomenė niūri, senamadiška, o per kunigo pamokslus ima snūduriuoti. Kuo daugiau bambėkime vieni kitiems apie šiuos trūkumus, laukime to naujo, džiaugsmingo ganytojo ir, svarbiausia, patys nieko nedarykime, kad pradžiugtume. Juk vis tiek nepavyks!
9. Būkime visuomeniškai kiek galima pasyvesni. Tikėkime, kad bet koks dalyvavimas protestuose, akcijose (netgi jeigu jos ir gintų mūsų išpažįstamas vertybes) atims paskutines, jau ir taip labai ribotas, mūsų turimo džiaugsmo atsargas...
10. Jeigu kartais giliai širdyje ir pajustume džiaugsmo užuomazgas, išlikime santūrūs, mandagūs ir niekam jų nerodykime. Paslėpkime jas ir laukime, kol savaime praeis...
Turbūt šie būdai, kaip išvengti džiaugsmo, daugeliui iš mūsų, deja, gerai pažįstami. Vis dėlto, jeigu norėsis pasimokyti tikro džiaugsmo, bent trumpam išsijunkime radijus, televizijas, atidėkime į šalį „Kaip tapti laimingam“ pobūdžio bestselerius ir pabūkime su tais dviem evangeliniais džiaugsmo mokytojais – paukščiu ir lelija. Sakysite, kad gyvenate mieste, kur paukščio ir lelijos jau nė kvapo? Bet ir čia galima rasti džiaugsmo mokytojų: motiną, guguojančią su savo naujagimiu, žaidimų aikštelėje išdykaujančius vaikus, visada besišypsančią kavinės padavėją...
Pats džiaugsmo mokausi iš vienos daugiavaikės šeimos. Augindama krūvą vaikų ir dirbdama pedagoginį darbą, jinai vis tiek sugeba džiaugtis. Kartais, prisipažinsiu, net pavydu. Kai, jau augindama tris mergaites, laukėsi ketvirto vaikelio, maniau: „Pažiūrėsiu, koks bus jūsų džiaugsmas, kai gims dar viena mergaitė...“ Gimė mergaitė. O toji šeima ir toliau džiaugėsi. Tebesidžiaugia iki šiolei. Ačiū jai, ačiū, paukšti ir lelija, ačiū visiems, dar nepraradusiems džiaugsmo. Jūs, o ne profesoriai ir ne vadovėliai esate tikrieji džiaugsmo mokytojai!
Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis
