Dr. Nijolė Liobikienė
Pirmoji žodžio „klausyti“ reikšmė, nurodoma lietuvių kalbos žodyne – „naudotis klausa, stengtis išgirsti“. Tinkamai klausyti ir išklausyti reikia mokėti, o dialogui reikia dviejų žmonių – norinčio kalbėti ir norinčio klausyti. Tad kaip kalbėti, kad išgirstų? Gali atrodyti keistas klausimas, jei žmogus ne kurčias ar nebylys. Tačiau dažnai pasitaiko, kad kalbėtojas ir klausytojas susikalba tarsi kurčias su nebyliu...
Paprasti patarimai
Rengdamiesi pokalbiui patys sau atsakykite į klausimus: kodėl, su kuo, kur noriu ar turiu kalbėti, kokius esminius faktus, klausimus pateiksiu, kokius atsakymus norėčiau išgirsti, o apie ką nenorėčiau užsiminti? Ar tikrai pasitikiu žmogumi, su kuriuo kalbėsiuosi? Ar esu nusiteikęs priimti geranoriškai, tačiau ir kritiškai kito nuomonę?
Pagalvokite, kokiu tikslu norite kalbėti. Ar tai noras pasidalyti savo išgyvenimais ir žiniomis, o gal tik noras pasipuikuoti, pademonstruojant savo iškalbą ir žinias? O gal kartais norite pritarimo savo netinkamam elgesiui?..
Kalbėkite kiek galima trumpiau, paprastai ir aiškiai. Jei norite paklausti, pasistenkite aiškiai suformuluoti klausimą. Kartais klausimas prasideda ilga istorija, o kadangi ilgą istoriją sunku prisiminti, taip ir lieka neaišku, kaip ta istorija siejasi su klausimu.
Neapkalbėkite ir neliekite įtūžio, nes nurimę galite patys blogai pasijusti, jau nekalbant apie tuos, kurie klauso. Liaudies išmintis teigia, kad liežuvis dažnai yra pats didžiausias mūsų pačių priešas, ir dar priduria, kad šio organo nei išrūkyto, nei gerai išvirto su prieskoniais net šuo neėda.
Kalbėkite klausytojui suprantama kalba arba, kitaip tariant, žinokite savo klausytojų amžių, išsimokslinimą, sveikatos būklę. Pagyvenę žmonės gali neišgirsti, todėl ir nesuprasti, ką norite pasakyti ar ko paklausti; sociologiniais ar medicininiais terminais nereikėtų švaistytis kalbant su kitos profesijos ar vidutinio išsimokslinimo asmenimis, o štai su paaugliais praverčia ir vienas kitas jų žodyno pasakymų žinojimas ir vartojimas. Kadangi paaugliams dauguma vyresnių kaip 25 metų asmenų yra „seniai“, tai juos pamaloninsime ir nuteiksime pokalbiams pasinaudodami mums priimtinais, bet šiaip jau paauglių kalbos perliukais: dzin, pyst, chebryte ir pan. Patartina paklausti, kaip klausytojas suprato jūsų kalbėjimą. Žinoma, gali laukti netikėtumas, kad išgirdo visai ne tai, ką norėjote pasakyti. Nenusiminkite, liaudies išmintis sako: ir gudrioms vištoms tenka uodegas nusidilgyti, na, o dilgėlės labai geras vaistas nuo devyniasdešimties ligų.
Neleiskite emocijoms viršyti proto. Emocijos geras dalykas, ir emocingai kalbantysis siekia kuo geriau ir suprantamiau išreikšti savo nuomonę ir pasidalyti žinojimu. Tačiau per daug garsiai reiškiamos emocijos gali taip išgąsdinti klausytoją, kad šis bėgs nuo jūsų kaip akis išdegęs arba pasiūlys iškviesti policiją.
Mandagumas ir pagarbus tonas dar niekam nepakenkė, užtat daugybei padėjo. Mokėjimas kalbėti ypač svarbus dalyvaujant grupėse. Darbas grupėmis pasaulyje žinomas jau seniai, o pas mus pavėluotai atkeliavo ypač į tikinčiųjų gretas. Grupės būna labai įvairios – pasidalijimo patirtimi, diskusijų, dvasinio augimo, psichoterapijos ar šiaip terapijos, studijų ir pan. Jose žmonės ne tik dalijasi žiniomis, nuotaika, jausmais, bet ir mokosi vieni iš kitų. Todėl čia svarbu mokėti ir klausyti, ir kalbėti. Prasidėjęs sinodinis judėjimas katalikų tarpe – yra puiki ugdymosi, tikėjimo stiprinimo ir bendruomenės aktyvinimo priemonė.
Vytauto Salinio asociatyvi nuotrauka
Procesas ar turgus?
Grupės pokalbyje visi jos dalyviai siekia tam tikrų tikslų. Todėl pirmoji taisyklė – susitarimas dėl bendrų tikslų. Kiekviena grupė turi vadovą, be jo procesas gali virsti turgumi. Vadovas yra paskiriamas arba išrenkamas, arba yra profesionalas (pvz., terapeutas ar psichoterapeutas, lektorius), kuris žino, kokiu tikslu grupė susirinko. Tokios smulkmenos, kaip susitikimo laikas, trukmė ir vieta – visiems aiškūs dalykai. Dar svarbiau – koks kalbėjimas ir klausymas gali duoti grupei naudos arba pakenkti.
Darbui grupėmis padeda keli svarbūs dalykai. Pirmiausia, niekas negali versti jūsų kalbėti grupėje, jei nenorite ar neturite ką pasakyti. Tiesiog reikia aiškiai tai įvardyti, nesijaučiant kaltam. Jūs visada galite paklausti, jei kas nors neaišku, ypač jei neaiškus grupės tikslas ir nežinote, ko iš jūsų tikimasi.
Darbas grupėmis yra procesas, todėl nenuostabu, jei pradžioje jaučiatės nejaukiai. Neišsigąskite, laikas yra jūsų sąjungininkas.
Štai dar kelios bendros, visoms grupėms būtinos taisyklės: tai konfidencialumas, kai asmeniška informacija lieka grupėje; stop taisyklė, kai dalyviai gali kalbėti tik apie tai, ką jie nori pasakyti, ir sustoti tada, kai nebesijaučia saugūs; laisvo apsisprendimo taisyklė – kai neprivalo kalbėti, jei nenori. Be to, kiekviena grupė gali nustatyti ir kitokias taisykles, jei dėl jų visi susitaria.
Vengtinos klaidos ir elgesys
Svarbu klausyti ir kalbėti, nes tokiu būdu mokomės vieni iš kitų siekdami grupės tikslų. Tačiau esame netobuli, ir klaidos neišvengiamos. Štai pagrindinės klausymo klaidos.
Pasyvus klausymas neišsiaiškinant nesuprantamų temų, grupės darbo proceso ar taisyklių. Šis pasyvumas gali būti pradžioje, kol priprantama prie kitų ir aplinkos, bet vėliau, jei išliekame pasyvūs, prarandame galimybę gilintis į temą ar parodyti susidomėjimą.
Per daug aktyvus klausymas ignoruojant kitus dalyvius ir siekiant tik savo tikslų. Tuomet vieno žmogaus klausimai pilasi kaip iš gausybės rago, sukeldami grupės narių nepasitenkinimą ir sumaištį. Paprastai tik savimi besirūpinantis ignoruoja kitų poreikius ir klausimus.
Daug bėdų atsiranda ir dėl grupėje dalyvaujančių hiperaktyvių kalbėtojų. Reikia pripažinti, kad tokie padaro daugiau žalos grupės darbui nei klausytojai. Tokius kalbėtojus būtų galima taip suskirstyti:
Pirmoji vieta tenka visažiniams lyderiams. Būti lyderiu gerai, tačiau lyderis, manantis, kad viską žino geriau už kitus ir jo pareiga visus pamokyti, – tikra nelaimė grupei. Jis užgožia kitus grupės narius ir sutrikdo bendravimą.
Antroji vieta – niurzgliui kritikui. Šiam – viskas blogai: ir temos nepatinka, ir grupės nariai nekompetentingi, ir apskritai kodėl jo čia neklauso, neišklauso ir neįvertina taip, kaip jam priklauso būti vertinamam.
Trečioje vietoje – revoliucionierius tiesos ieškotojas. Jis šventai tiki, kad vienintelis kelias rasti tiesą – tai, kur tik galima, kelti revoliuciją. Pvz., jei jis galvoja, kad grupei daug geriau vadovaus kas nors kitas, nei esamas vadovas, tai jį reikia nuversti. Dažnai jis viduje įsitikinęs, kad šias pareigas pats atliktų daug geriau, bet iš „kuklumo“ tikisi, kad kas nors jį (ar ją) pasiūlys į verčiamo iš posto vadovo vietą. Kai to neįvyksta, randamas kitas kaltininkas, ir procesas pasisuka iš naujo.
Ketvirtoji vieta priklausytų mielam juokdariui, kuris grupėje atsiradusią įtampą bando malšinti juokingomis istorijomis ir nukrypimais nuo temos ir tikslo. Jis labai mielas, tačiau problemų spręsti nenori ir bijo, o jo humoras ilgainiui sukelia priešišką efektą.
Mokėjimas kalbėti grupėje yra menas, kurio niekada nevėlu mokytis. Linkiu visiems Dievo palaimos, išminties ir Šventosios Dvasios šviesos sinodinėse grupėse.
