Irena Eglė Laumenskaitė
Kodėl popiežius Pranciškus teigia, kad „trečiame tūkstantmetyje Dievas tikisi iš Bažnyčios būtent sinodiškumo“? (verčiu būtent „sinodiškumu“, nes priesaga -išk nusako subjekto ar gyvo reiškinio esmę. Juk sakomedieviškas, žmogiškas, asmeniškas, vyriškas, moteriškas... Todėl ir sinodiškumas išreiškia Bažnyčios, kaip bendrystės Kristuje, esmę, nes tai yra Bažnyčios gyvavimo būdas, o ne viena iš jos galimų charakteristikų, ką išreiškia ir žodžio galūnė –umas, jeigu verstume sinodalumu.) Tad kodėl mes vis tik išėjome į Sinodinį kelią ir kaip mums sekasi?
Sinodiškumas ir Sinodinis kelias
Sinodiška Bažnyčia yra besiklausanti Bažnyčia, atpažįstanti, kad klausytis yra daugiau nei paprasčiausiai girdėti. Tai būtent tarpusavio klausymasis įsiklausant, kai kiekvienas gali ko nors mokytis. Kai ir tikintieji, ir kardinolų kolegija, ir Romos vyskupas klausosi vieni kitų, ir visi klausosi Šventosios Dvasios –Tiesos Dvasios, kad suprastų, ką ji šiandien kalba Bažnyčiai. „Sinodiškumas kaip bendradarbiavimas visais Bažnyčios lygmenimis, įskaitant dvasininkiją, vienuolius ir pasauliečius, yra vienas svarbiausių procesų Bažnyčios gyvenime. Tai Bažnyčios kelias ir pašaukimas, vykstantis dviem matmenimis: ir „linijiniu“ kaip kelias eiti, ir „žiediniu“ kaip judėjimas ratu, kad dalyvautų visa bendruomenė.“
Kol kas mums tai nauja, nes tai – paradigminė permaina, būtina atliepti vykstančius pokyčius ir drauge grąžinanti mus prie Bažnyčios šaknų – ankstyvosios Bažnyčios, kai visi „kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visų žmonių mylimi“ (Apd 2, 46–47a). Tai kelias viršyti įsisenėjusius formalaus funkcionavimo rėmus ir atsiverti asmenų bendrystei (communio personarum) Kristaus meilėje, kas ir yra Bažnyčia; kelias mokytis bendradarbiauti įsiklausant – ar tai būtų susirinkimai bendruomenėse, ar vyskupijų sinodai, sukviečiantys vyskupus, kunigus ir pasauliečius, ar visos Bažnyčios sinodai. Juolab kad Sinodinis kelias, daugeliu būdų reiškęsis Bažnyčios istorijoje, šiandien mums buvo tapęs nepažįstamu.
Kaip keliavome?
Sakoma, kad kelias yra tik tuomet, kai juo einama. Tad ėjome gausesniais būreliais ar vos keli, ne visi mūsų keliai pasiekė pirmąją „stotį“, kur vyskupijų mastu buvo apibendrinta septynių teminių susitikimų patirtis, o pagal tai parengta ir Lietuvos Sinodinio kelio įžvalgų sintezė. Taip buvo bent jau mūsuose.
O štai Prancūzijos vyskupai priėmė netikėtą sprendimą – į Romą nusiuntė dvi skirtingas medžiagas: tekstą su komentarais po specialios plenarinės sesijos, aptarus Sinodinio kelio rezultatus, ir pirminę medžiagą iš įvairių parapijų, asociacijų, judėjimų ir vienuolijų surinktų pasisakymų iš 150 tūkst. katalikų, kurie analizavo Bažnyčios būklę, kritikavo (ypač klerikalizmą) ir teikė siūlymus. Suprask, tegul ir Vatikane patys visa tai nagrinėja bei sprendžia apie esamą situaciją – gal Sinodinis kelias nuves prie realių spendimų ir pokyčių... Nes ar daug ką galima suprasti ir išvis ką pakeisti, kai įprastai pateikiamos itin apibendrintos ir todėl abstraktokos ataskaitos, būdingos ir Bažnyčiai kaip organizacijai?
Kodėl autentiškos įžvalgos yra svarbesnės? Jos atskleidžia gyvą Bažnyčios veidą – jos narių skausmus, džiaugsmus ir viltis... Juk tik išdrįsus tam atsiverti, klausantis ir kalbantis gali kilti troškimas toliau keliauti drauge, augti bažnytinei bendrystei, o ne po truputį merdėti ir nykti.
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Pradžia be pabaigos?
Sinodinis kelias yra ne vien įvykis, bet mums naujas procesas, tad suprantama, kad pradžioje jis vyko gana chaotiškai. Žmonės išsakydavo savo kasdienius rūpesčius, skaudulius, nelabai suprato, ko jiems iš tikro reikėtų, o juolab neieškojo realių sprendimų, kaip patys galėtų prisidėti, kad situacija keistųsi. Žodžiu, vyko suprantamas „tūpčiojimas“, tačiau tai neišvengiama kaina, kad visa Bažnyčia „atsiverstų“ sinodiškumui, įskaitant ir dvasininkiją. Kaip sakė vienas kunigas, „Šventoji Dvasia išjudina senus pagrindus, net destabilizuoja, kad vėliau atkurtų jos pačios duodamą sudėtinę harmoniją“.
Todėl kyla ir natūralus klausimas, ar pirmiausia vietos (konkrečios šalies) Bažnyčia keliaus ir toliau? Toks klausimas yra svarbiausias ir Lietuvoje, kai dalis parapijų iš tikro pajudėjo – rinkosi grupelėmis, kalbėjosi, o ne vienas dalyvių stebėjosi: „Negi Bažnyčiai pagaliau svarbi ir mano nuomonė?“ Bet apie tai vėliau.
Perskaičiusi visų septynių Lietuvos vyskupijų ir kariuomenės ordinariato pateiktas Sinodinio kelio įžvalgas, sintezes ar suvestines, kurios viešai prieinamos internete (sinodas.katalikai.lt), suabejojau, ar rašyti dar vieną mūsų bažnytinės tikrovės kritiką (gr. – svarstymą), juk neišvengiamai užsitrauksiu bent kelių vyskupų nemalonę. Net jei ne tai man svarbiausia, lieka klausimas, ar toks svarstymas ką nors keis mūsų bažnytiniame gyvenime? Patikslinsiu: ar mums svarbiau aptarti tikrą, kaip ir kitur ne idealią situaciją, nes Bažnyčia yra „karo lauko ligoninė“; ar ir toliau kurti įvaizdį, kuris priimtinas tik nedidelei daliai dvasininkijos ir vis mažėjančiai grupei „tobulų katalikių“? Ši grupė aktyviai reiškiasi, nes kažkodėl įsitikinusi savo teisumu, tarsi Kristus atėjo kviesti teisiųjų, o ne nusidėjėlių. Būtent matydami dažnai ir save kaip nusidėjėlius, Sinodinio kelio dalyviai išsakė daug skaudulių bažnytinės tikrovės atžvilgiu, kartu ir vilčių bei noro pradėtą kelionę tęsti. Tačiau tai pirmiausia priklausys nuo kunigų – jų noro ir pastangų drauge keliauti toliau.
Formaliai ar iš esmės?
Vienas savo tarnystei atsidavęs kunigas paskaičiavo, kad jo vyskupijoje Sinodiniame kelyje drauge su savo parapija ar jos grupelėmis dalyvavo ne daugiau nei 15–20 proc. kunigų. Vyskupas kunigams paaiškino, jog jiems tereikia ateiti į susitikimus ir drauge pasimeldus dalyvius palikti kalbėtis vienus. Kad galėtų drąsiau išsakyti savo patirtis? Gal, bet tuomet kas iš to? Nes kunigui, kuris nedalyvavo, galima ir neskaityti susitikimų medžiagos: parapijų moderatoriai ją teikia vyskupijos Sinodinio kelio koordinatoriui, o šie jau Sinodinio kelio Lietuvoje koordinacinei grupei. Jei ilgą laiką bažnytinis gyvenimas daugeliui tebuvo vien pareiga (vieniems apeigas rengti, o kitiems – jose dalyvauti), vien pareiga tapo ir visokios ataskaitos: kunigų – vyskupui, o vyskupų – Vatikanui.
Kad tokia formali pareiga buvo ir Panevėžio vyskupijos Sinodinio kelio susitikimų analizė, įsitikintumėte ir patys. Tiesą sakant, ją parašyti buvo galima ir prieš Sinodinio kelio pradžią – vien žinant septynių susitikimų pavadinimus. Vyrauja supaprastintai pateikiami teologiniai teiginiai apie tikėjimą, Bažnyčią, sakramentus, keliavimą drauge – daug bendrų ir deklaratyvių frazių, tarsi nebūtų surinkti konkretūs pasisakymai, o jei ir susirinkti, tai neanalizuoti. Už jų nėra jokių dalyvių įžvalgų, kurios daugiau ar mažiau atsispindi kitų vyskupijų sintezėse, bet, pvz., pateiktas įspūdingas teiginys: „Sinodas lyg skalpeliu atvėrė tikro santykio nebuvimo ir neinvestavimo į jį žalą“, o ir abejotina išvada, kad „Bendruomenė visada ėjo sinodiniu keliu, net to nežinodama“.Tik šeštoje temoje yra įvardyti konkretūs ir gal pasiteisinę pasiūlymai tiktai vienu – finansų klausimu; lieka neaišku, kiek tai paties apžvalgą dariusių, o kiek susitikimų dalyvių įžvalgos.
Šiam keliavimui parengti ir organizuoti buvo skirta nemažai pajėgų ir laiko. O jo pirmąjį etapą užbaigus, Sinodinio kelio Lietuvoje koordinacinei grupei teko nelengvas uždavinys pateikti aštuonių apibendrinimų apibendrinimą. Ir jei ji matė tik pirminės medžiagos apibendrinimus vyskupijų mastu, ką nuoširdžiai darbuodamasi galėjo pateikti gautiniam Lietuvos Vyskupų Konferencijos svarstymui? Vadinasi, tarsi tai būtų vertimas iš kito vertimo, ką vertėjai paprastai vadina „iš tirštų barščių išvirtu kompotu“. Net pasitelkus kelias dalyvių citatas, apibendrinimas neišvengiamai virsta atpasakojimu, kaip „esama, pasitaiko ir kaip turėtų ar galėtų būti“ – tariamoji nuosaka ne vien sušvelnina tikrovę, bet ir nelabai įpareigoja. Tačiau svarbu, kad pabaigoje, viską apibendrinant, yra pateikiamos penkios Bažnyčios pastoracinio veikimo užduotys.
Jei Sinodinis kelias popiežiaus Pranciškaus pastangomis vis tik pradėtas, gal tie žmonių pasidalijimai bei įžvalgos, suskirsčius juos pagal temas, problemas ir užduotis, galėtų tapti bent realaus, bet vis dar nesamo Bažnyčios Lietuvoje sielovadinio projekto pirminiais apmatais? Žinoma, jei tikrai norima keliauti toliau, kad patirtume, jog Kristus kaip tikrasis Ganytojas atėjo tam, kad visi „turėtume gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtume“ (plg. Jn 10, 10).
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Kaišiadorių, Telšių ir Vilkaviškio vyskupijose bei Lietuvos kariuomenės ordinariate Sinodinio kelio įžvalgų apibendrinimui buvo pasirinkta ta pati septynių susitikimų klausimų struktūra, kuri pateikta katalikams kaip orientyras, kad būtų keliaujama kryptingai, o ne minami takeliai, galintys nuvesti nežinia kur. Suprantama, bendrai apžvalgai toks būdas yra paprasčiausias, tik klausimas, ar vaisingiausias? Šiam Sinodiniam keliui aptarti jis leidžia lengviau „surankioti“ pasisakymų temas, konkrečias problemas ir lūkesčius, bet pačiai vyskupijai vargu ar suteikia galimybę aiškiau pamatyti savo bažnytinio gyvenimo tikrovę, o juo labiau ką nors kryptingai keisti. Geresnis pavyzdys tapo Kauno arkivyskupijos pateikta įžvalgų sintezė, kurios struktūra atliepia esminę Sinodinio kelio užduotį, suformulavus tik tris aktualius klausimus:
1. Kas mums brangu Bažnyčioje?
2. Dėl kokių dalykų Bažnyčioje mums skaudu?
3. Kokią Bažnyčią norėtume matyti ateityje?
Būtent ja pasiremsiu pagal šiuos klausimus išskirdama ir atitinkamas bažnytinio gyvenimo sritis ir pagal tai pateikdama pagrindines įžvalgas bendrai Sinodinio kelio analizei. Naudosiuosi ir surinktais konkrečiais pasidalijimais iš konkrečių parapijų ir skirtingų grupių su viltimi, kad bent pasauliečiams katalikams galės būti naudinga suprasti, kas rūpi ir jiems, ir kitiems Lietuvos krikščionims bei abejojantiems dėl savo tikėjimo, kad patys galėtų nesustoti ir, kas kaip sugebės, drauge judėti toliau.
Viso šio Sinodinio kelio metu skaičiau pasaulio katalikų dienraščiuose daug vertingų įžvalgų. Todėl kitame numeryje remdamasi ir jose svarstytais klausimais bandysiu aptarti, kas išryškėja iš pateiktų sintezių visose vyskupijose ne vien pagal septynių susitikimų temas, bet ir bendresniu mastu: kaip suprantame maldą, akcentuotą popiežiaus Pranciškaus, kad ji yra Bažnyčios gyvenimo ir kelio pagrindas; kaip kalbame apie Bažnyčią, kaip suprantame atvirumą ir bendrystę bei kitus esminius Sinodinio kelio dalykus.
