Kunigas Artūras KAZLAUSKAS
Apaštalų Sostas prieš daugiau kaip dvylika metų parengė trečiąją pavyzdinę lotynišką Romos Mišiolo laidą. Šiuo metu rengiamas lietuviškas jo vertimas ir redakcija. Tai – itin reikšmingas darbas. Užbaigus jį, reikės gauti Vatikano patvirtinimą, ir tada dešimtmečius Eucharistija lietuviškai bus švenčiama būtent pagal šį vertimą.
Jei visos be išimties liturgijos knygos lietuvių kalba išleistos nedovanotinai (ir dėl objektyvių priežasčių) vėluojant, tai šįkart tragiškai neatsiliekame (angliškasis vertimas pasirodė 2011 m., o itališkasis įsigaliojo nuo 2020 m. Advento).
Naujieji vertimai, palyginus su ankstesniais, yra ištikimesni teksto minčiai ir dvasiai. Ir neatsitiktinai. Juk tebegalioja senasis principas: Lex orandi, lex credendi, lex vivendi (liet. kaip meldžiamasi – taip tikima, kaip tikima – taip gyvenama). Tad neteisingas teksto vertimas gali klaidinti tikėjimą. Pvz., vienoje svarbiausių – taurės konsekracijos formulėje Romos liturgijoje sakoma: „...taurė mano kraujo, kuris už jus ir už daugelį išliejamas...“ Už daugelį išreiškia atvirumą, tai – kvietimas turėti dalį Kristaus Kraujyje. Verčiant už visus (kaip dabar yra lietuviškame 1987-ųjų leidime) jaučiamas suabsoliutinimo, automatizmo „skonis“.
Tekstų atitiktis originalui reikšminga ir katechezei. Kaip Biblijos, taip ir liturgijos tekstų prasmė visada aptariama ne pagal vertimą, bet pagal originalą. Kaip liūdna, kai originalo prasmė būna visai kitokia... Pvz., Mišiose net šešis kartus kartojama „Viešpats su jumis“, o bendrija turi atsakyti: „Ir su tavo dvasia.“ Čia – ne apie konkretų asmenį, o apie tarnautoją, per šventimus gavusį „specialią dvasią“ atlikti tarnystei Bažnyčioje: vyskupas gauna Dvasią vadovauti, kunigas – šventumo Dvasią, diakonas – Šventąją Dvasią. Ta pati Dvasia, tačiau skirta kitokiems uždaviniams Bažnyčioje atlikti.
Dar svarbiau, kad katalikų liturgijos tekstai neatsiejami nuo Biblijos, jos įvaizdžių ir prasmių. Iš Biblijos jie kilo, Šventąjį Raštą cituoja ir yra gyvas Dievo Žodis. Dažnai (ypač lietuviškame vertime) to net negali pastebėti. Pvz., prieš pat priimant Komuniją turi būti kartojama malda „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.“ Joje cituojami šimtininko žodžiai (Lk 7, 6; Mt 8, 8). Šis maldavimas labai antropologiškas, apimantis ne tik širdį, bet visą žmogų, jo būtį ir buitį!
Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturginė komisija, atsakinga už vertimo parengimą, išmintingai nusprendė paprašyti, kad dabar kiekviena vyskupija pateiktų įžvalgas ir pastabas. Vyskupai pakvietė pasitarti kunigus, o kai kurie jų pakláusė ir išmanančių katalikų pasauliečių nuomonės. Net neįtariau, kokia vaisinga gali būti tokia diskusija, kiek meilės ir dėmesingumo kiekvienai sąvokai! Prisipažinsiu, pvz., kad niekada iki šiol nesusimąsčiau apie lotyniškojo Gloria prasmę, lietuvių išverstą kaip „Garbė“. Bet juk lotyniškai „garbė“ yra honor! Kaip lietuviškai skambėtų himnas iš Verbų sekmadienio liturgijos: Gloria, laus et honor tibi sit Rex Christe, Redemptor?– „Šlovė, gyrius ir garbė tau, Kristau Karaliau,Atpirkėjau!“Atrodo, kad ne apie garbę kalbama ir pirmojoje Garbės himno eilutėje, ir jis turi būti vadinamas „šlovės“, o ne „garbės“ himnu, nes juo ne garbę teikiame Dievui, bet išpažįstame Jo dieviškumą – tai akivaizdu, žvelgiant į titulus, iš kurių suformuluotas ir visas šio himno tekstas. Šlovė yra tik dieviškos kilmės tikrovė, o garbė yra žmogiškosios – socialinės tikrovės padarinys. Štai jums ir pasauliečiai! Kunigai (rašantysis taip pat!) šito tiek metų net nepastebėjo!
O jei žvilgteltume į antrąją to paties himno eilutę ir palygintume ją su Evangelijoje pagal Luką (2, 14) angelų giedamo himno žodžiais, nustebtume, nes jie gieda: „...žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Italų ir jau prieš kelis dešimtmečius prancūzų Bažnyčios lotyniškąjį Neovulgatos tekstą patikslino pagal Naująjį Testamentą. Taip šiame himne nebelieka ideologinės minties, neva Dievas duoda ramybę tik geros valios žmonėms... tarsi Jis būtų šališkas (plg. Gal 2, 6). Savo ramybę Dievas dovanoja tiems, kuriuos myli. Ir tada, kai jie tebėra nusidėjėliai (plg. Rom 5, 8).
Kažkas sakė, kad naujajame vertime neliks ir termino „mišios“, kuris, tiesą sakant, niekada taip ir nebuvo paaiškintas patenkinamai. Lotynų kalba išleistos knygos yra vadinamos typos, taigi, pavyzdinės. Vertimas visada bus interpretacija, tačiau viliamės, kad lietuviškas Mišiolas bus pavyzdinis savo dėmesingumu sąvokoms, ištikimoms Šventajam Raštui ir Tradicijai, kuo visada didžiavosi Romos Bažnyčia. Prie šio reikšmingo darbo prisidėti būtina savo malda ir išmanymu.
