Kas yra sąžinės tyrimas? Popiežius Pranciškus ragina mus būti įžvalgius, nuolat budėti ir kovoti. „Ši kova yra labai graži, nes leidžia mums švęsti kaskart, kai mūsų gyvenimuose nugali Viešpats“, – įkvepia jis ir dar priduria: „Pats Jėzus švenčia mūsų pergales“ (GE 158, 159). Tačiau norėdami kovoti ir budėti, turime būti sąmoningi. Kaip išlaikyti sąmoningumą, kai gyvenimas bėga visu greitumu ar gąsdina pavojai, atitraukiantys visą dėmesį? Kaip pamatyti, kur tą dieną mano gyvenime buvo Dievas ir ką Jis veikė? Nėra geresnio būdo mūsų įžvalgumui ugdyti nei sąžinės tyrimas.
Tai apie 15 min. trunkanti malda, kai Dievo akivaizdoje pažvelgiu į praėjusią dieną, trokšdamas atpažinti, kaip Jis šioje dienoje veikė ir kaip aš atsiliepiau. Šį maldos būdą šv. Ignacas Lojola (1491–1556) patyrė kaip ypatingą Dievo dovaną, kuri padėjo jam pačiam augti santykyje su Dievu ir mokė visus, dvasiškai palydimus.
Šią maldą sudaro penki žingsniai:
pirmasis – ateinu į Dievo akivaizdą ir prašau Jo šviesos pamatyti dieną kartu su Juo. Tuomet dėkoju už visas nuostabias Dievo dovanas – nuo labai įprastų dalykų, kuriuos laikome savaime suprantamais (pvz., ryto šviesa, galia girdėti, matyti) iki tos dienos konkrečių patirčių (sutiktų žmonių, įgyto pažinimo, užbaigto darbo ir t. t.);
antrasis – prašau Dievo malonės, kad suvokčiau, kaip Jis veikia mano gyvenime. Šv. Ignacas pratybose nurodė malonės troškimą – pažinti nuodėmes ir jas atmesti. Nors tai gali atrodyti kaip du skirtingi dalykai, bet žvelgdami, kokiais įvairiais būdais Dievo šviesa ir meilė veikė mūsų dienoje, galime pamatyti, kiek mumyse yra tamsos, drungnumo, savanaudiškumo, nuodėmės;
trečiasis – peržvelgiu dieną – prisimenu dienos įvykius nuo pabudimo iki dabar, tarsi kartu su Dievu žiūrėčiau filmą apie šią mano dieną. Atkreipiu dėmesį, kaip Dievas šiandien veikė mano gyvenime, aplinkoje ir kaip kvietė mane bendradarbiauti, kiek suvokiau tai ir kaip atsiliepiau. Kaip patiriu Dievą, kuris darbuojasi dėl manęs ir traukia prie savęs, ir kaip aš, veikiamas nuodėmės, atsitraukiu arba artėju prie Dievo? Prisimenu, ką tuomet mąsčiau, jaučiau, kalbėjau, veikiau.
Šiuo maldos momentu galime atpažinti daugybę nuostabių dalykų. Vienas jų – Dievas su mumis yra ne tik Jam specialiai skirtame laike, erdvėje (maldoje, bažnyčioje), bet ir visada – ir kai mus sekasi darbuotis, kai esame pripažinti ir „ant bangos“, kai mylime ir esame mylimi, ir kai mums sunku, kai patiriame išbandymų, gundymų ar nesėkmių, kai nenorime ar esame nepajėgūs gerbti ar mylėti kito. Dievas visuomet yra šalia. Tik ne visuomet Jį pastebiu, ne visuomet noriu ir išdrįstu į Jį kreiptis. Atpažindamas Dievo veikimą, pastebiu ir savo egoizmą, norą būti „atskaitos tašku“ bei kitos dvasios veikimą, kokiais būdais ji mane kalbina ir kaip su ja elgiuosi – priešinuosi, pasiduodu, o gal aktyviai bendradarbiauju;
ketvirtasis – prašau Dievo atleidimo už momentus, dėl kurių gailiuosi;
penktasis – patikiu Dievui ateinančią dieną ir prašau reikalingų malonių. Pasidaliju su Juo ateinančios dienos planais, rūpesčiais, viltimis ir prašau gebėjimo išgyventi Jo artumą.
Šis maldos būdas padeda ugdyti gebėjimą skaidriai žvelgti į Dievą, save ir kitus. Keliaudami su šia malda diena iš dienos, galime tapti pastabesni Dievo veikimui, vis labiau atpažinti, kaip Jis mus kalbina, pažinti savo stipriąsias savybes ir silpnybes, – ne vien tam, kad vienomis džiaugtumės, o dėl kitų liūdėtume, bet kad išdrįstume paklausti Dievo, kaip geriau galime naudoti turimas dovanas. Kaip galime augti iš įpročių, ydų ir silpnybių, nuo ko galime pradėti – koks būtų pirmasis žingsnis gėrio link. Taip pat po truputį mokomės pastebėti, kaip Dievas mumyse darbuojasi, kai priešinamės ydoms ir blogiems įpročiams.
Tokiu būdu galima pasiruošti ir išpažinčiai. Tuomet apžvelgiamas laikotarpis turi būti ne praėjusi diena, o laikas nuo paskutinės išpažinties. Jai pasiruošti galima tokiu būdu:
- skiriu laiko padėkoti Dievui už gerus dalykus. Peržvelgiu daugybę dienos detalių, nesilaikydamas ypatingos sekos. Pavyzdžiui, dėkoju Dievui už giedrą ar lietų, už sutaisytą kėdę, už draugo skambutį, už gerą savijautą visą dieną, už tai, kad vėlai vakare užteko jėgų pabaigti darbą. Dėkodamas nesunkiai galiu susidurti ir su kai kuriais savo veiksmais ar jausmais ir troškimais, kuriuos palaikiau ir už kuriuos negaliu Dievui dėkoti, nes jie buvo užgaulūs ar nuodėmingi;
- padėkojęs Dievui už dovanas, maldauju kitos dovanos: matyti aiškiai ir viltingai, kaip augu, vis labiau atsiverdamas Dievui;
- rūpestingai tiriu, ką mano veiksmai, apsileidimai, mintys, troškimai man sako apie mano santykį su Dievu bei savimi ir kitais Dievuje. Kartais dramatiškai išryškėja vienas įvykis, pavyzdžiui, smarkiai nesusivaldžiau; labai apsidžiaugiau kažkokia naujiena; priešinausi nedarydamas sprendimo, kurį manęs prašė priimti; užtrukau gerokai per daug laiko, vykdydamas nesudėtingą užduotį;
- kantriai klausiu savęs, ką mano veiksmai ar nuostatos reiškė; ar jie įkūnijo Dievo meilę, ar baimę ir nepasitikėjimą? Ar jie rodo, kad esu kažkam per daug atsidavęs, perdėtai įsipareigojęs? Jei taip – kodėl? Ar jie gali reikšti, jog nepriimu savo gyvenimo ar tikrovės, kurioje esu?
Kartais nėra ryškiai išsiskiriančių įvykių, bet galiu pastebėti per dieną besikartojantį modelį. Pavyzdžiui, visą dieną jaučiau nerimą ir susirūpinimą; kiekvieną kartą, pamatęs tam tikrą asmenį tikėjausi, reikalavau jos ar jo dėmesio; dirbau sklandžiai ir noriai; plyšdavau pykčiu dėl mažų dalykų. Kantriai klausiu savęs: ką šis besikartojantis modelis kalba apie mano tikėjimą bei pasitikėjimą Dievu ir mano meilę Jam?
Kartais savo gyvenimo „klimatą“ matau aiškiai kaip praėjusios dienos orus. Pavyzdžiui, pastebiu, kad labai išaugo nepasitenkinimas savo darbu; bandau nusikratyti senos nuoskaudos dėl savo sutuoktinio poelgio; gilėja į mane nukreipto mylinčio Dievo žvilgsnio patyrimas; visą dieną kažko prašydamas Dievo, jaučiau pasitikėjimą. Vėl kantriai klausiu, ką šis „klimatas“ kalba apie Dievą ir mane.
- tada tai, ką supratau, atsinešu į maldą, kreipdamasis į Dievą ir išsakydamas visa, ką jaučiu esant reikalinga Jam pasakyti. Leidžiu Dievui nustebinti mane įžvalga ir paguosti tikėjimu bei viltimi. Atnešu Dievui šiuo metu jaučiamas didesnes savo reikmes: seną apmaudą, kurio, atrodo, nepajėgiu paleisti; įsišaknijusį įprotį, kurio stipriai trokštu atsikratyti; neatidumą Kūrėjui, per dieną nedėkojant ir nešlovinant Jo. Maldauju, kad Dievas mane mokytų ir padėtų priimti Jo pamokas;
- galiausiai apsisprendžiu širdyje išsaugoti gilų dėkingumą ir imtis konkrečių žingsnių, kad pakeisčiau mąstymą ir nuostatas, kurios supriešina mane su mano Kūrėju. Apsisprendžiu pakeisti savo požiūrį, nepasiduoti baimei ir kitaip augti. Paaukoju šį didesnį savo gyvenimo pokytį Viešpačiui, mano Kūrėjui. Ryžtuosi priimti visus kitus pokyčius, kurie įvyks mano gyvenime ir manyje, jei Dievas panorės duoti didesnę dovaną, nei prašau. Dievas yra mano gyvenimo Valdovas – tai yra mano pasitikėjimo pagrindas, o ne aš pats.
Tokia maldos patirtis padeda pasirengti Sutaikinimo sakramentui ir jį išgyventi su visai kitokia nuostata – suvokiame, jog esame mylimi nusidėjėliai, kviečiami patirti Dievo gailestingumą bei padrąsinimą kovoje su nuodėme.
