Irena Eglė LAUMENSKAITĖ
Artėjant naujiems Seimo rinkimams mums svarbu suprasti, kad mes, krikščionys, turime kriterijus, į ką atsižvelgti renkant kandidatus. Tuos kriterijus aiškiai nusako pagrindiniai Bažnyčios socialinio mokymo principai, tad juos čia trumpai aptarkime.
Pirmiausia reikėtų suprasti, kad Bažnyčios socialinis mokymas (BSM) nėra ideologija, kaip tam tikrų idėjų apie visuomenės sąrangą sistema, todėl jo negali pasisavinti jokia politinė partija. Nei „krikščioniškas“ partijos pavadinimas, nei terminas „krikščioniškos vertybės“, jei jos konkrečiai nepagrindžiamos, nėra pagrindas krikščioniui dėl to apsispręsti už juos balsuoti. Krikščionybė nesireiškia jokia idėjine opozicija, bet sako „ne“ tik tokiems reiškiniams, siekiams ar veiksmams, kurie menkina žmogaus orumą ir trukdo skleistis jo žmogiškumui.
Nelygstama žmogaus vertė ir pamatinės teisės
Todėl pirmasis ir pagrindinis Bažnyčios socialinio mokymo principas yra pripažinti nelygstamą kiekvieno asmens vertę ir unikalumą. Žmogus iš prigimties yra kilnus, nes būdamas pagal Dievo atvaizdą yra pajėgus kurti tarpusavio pagarbos ir meilės santykius. Tad jis nelygstamai vertingas nepriklausomai nuo jo gyvenimo aplinkybių ar gebėjimų, nes yra unikalus – Dievo norėtas ir pašauktas gyventi.
Ginti žmogaus orumą – tai pripažinti jo prigimtinį kilnumą, dėl kurio žmogus negali būti naudojamas kaip priemonė jokiems tikslams ar idealams – nei tautos stiprinimui, nei ekonomikos augimui, nei kieno nors teisių gynimui. Asmens orumas nepriklauso nuo to, ar jis vyras, ar moteris, jaunas ar senas, lietuvis ar kitatautis, turtingas ar vargšas. Todėl spręsdami politinius, ekonominius ir kitus socialinius uždavinius, pagrindiniu kriterijumi privalome laikyti klausimą, kaip tas ar kitas sprendimas pasitarnaus kiekvieno asmens orumui palaikyti ir stiprinti.
Tam pirmiausia būtina įtvirtinti ir ginti pamatines žmogaus teises. Šių teisių negali apspręsti joks valdžios aparatas, nes jos kyla iš kiekvieno asmens nepaneigiamo kilnumo.
Jei visuomenė ir valstybė rūpinasi ir gina pamatines žmogaus teises, tarp jų pirmiausia yra:
- kiekvieno teisė gyventi – teisė gimti ir oriai gyventi iki natūralios minties. Todėl abortas ir eutanazija nėra būdai spręsti visuomenės problemas;
- vaiko teisė gyventi su tėvu ir motina darnioje šeimoje. Tam būtina valstybės politika stiprinti ir remti šeimą, sudarant jai palankias sąlygas auginti vaikus;
- teisė elgtis pagal sąžinę ir laisvai išpažinti tikėjimą bei jį praktikuoti. Tai užtikrina ir tėvų teisę pagal jį auklėti vaikus;
- teisė į socialinę apsaugą ir teisingą bei tinkamą atlygį už darbą, kuris užtikrintų jam ir jo šeimai orų gyvenimą;
- piliečių teisė jungtis į bendrijas, sąjungas, susibūrimus, laisvai reikšti savo įsitikinimus ir įgyvendinti savo poreikius, jei tai nepažeidžia kitų asmenų orumo ir teisių.
Taigi, ką būsimi Seimo nariai yra nuveikę užtikrindami šias pamatines teises ir kaip ketina jas įtvirtinti bei ginti?
Bendrasis gėris - visaverčiam gyvenimui
Būtent iš pagrindinio BSM principo – nelygstamos asmens vertės pripažinimo – kyla kiti svarbiausi ir visuomenės socialinei gerovei būtini socialinio veikimo principai: bendrasis gėris, solidarumas, subsidiarumas.
Jiems įgyvendinti pirmiausia yra būtinos bendros sąlygos: taika ir santarvė, taip pat ir socialinis teisingumas. Taikai ir santarvei palaikyti būtinas tarpusavio dialogas ir bendradarbiavimas, be ko pilietinė visuomenė negalima. Socialinis teisingumas teigia būtinybę suteikti kitam tai, kas jam, kaip besąlygiškai vertingam asmeniui, priklauso. Tai reiškia, jog dėmesys ir meilė artimui, o ypač vargstančiam, turi būti konkretūs – visuomenė ir valstybė privalo užtikrinti silpniausiųjų ir pažeidžiamųjų teises oriai gyventi, ypač kai jie patys negali jų apginti.
O kuo tai turėtų reikštis? Pastangomis kurti bendrąjį gėrį, kurio ilgą laiką nesiekėme.
Bendrasis gėris yra ne kokių nors gėrybių, struktūrų, institucijų suma ar bendras nacionalinis produktas (BVP), bet visuma politinių, ekonominių ir socialinių sąlygų, kurios reikalingos kiekvieno asmens visaverčiam gyvenimui. Sąlygų, kurios visuomenės gyvenimo sritys pirmiausia užtikrina kiekvieno mūsų žmogiškas galimybes pradedant nuo pirmųjų gyvenimo dienų.
Pirmiausia, gera sveikatos apsauga, o ypač tinkama sveikatos profilaktika. Ką šioje srityje jau įgyvendino ir ketina daryti viena ar kita politinė partija? Ar gydytojai ir kitas personalas turi galimybę skirti pakankamai dėmesio kiekvienam pacientui ir už savo darbą gauti deramą atlyginimą, nedirbdami viršvalandžių?
Antra, su kuo neišvengiamai susiduria vaikai ir jų tėvai? Su švietimo ir ugdymo sistema. Tai sritis, nuo kurios darbo kokybės priklauso visuomenės potencialas. Kokios yra galimybės ir sąlygos ugdyti vaikus, kai po motinystės atostogų tenka grįžti į darbą? Kaip tam rengiami vaikų darželių auklėtojai ir mokyklų mokytojai, kokios jų kompetencijos ir atlygis už šį atsakingą darbą su žmogumi? Koks yra ir bus mokyklų tinklas bei klasių dydis, sudarantys sąlygas šiam procesui? Kaip vėliau, jau baigus mokyklą, ugdomas jaunimo intelektinis potencialas? Ar pasiteisina vien techninių žinių plėtra, jei neugdomas žmogiškasis supratimas ir atsakomybė – apleidžiami humanitariniai ir socialiniai mokslai?
Kokios valstybės lėšos skiriamos ir numatomos skirti šioms svarbiausioms žmogaus sveikatą ir potencialą užtikrinančioms veikos sritims? O žadant finansavimą – ar numatoma, iš kur realiai jis bus skiriamas?
Pabaigę mokyklą bei vienokias ar kitokias studijas išeiname į darbo rinką ir visi susiduriame su darbo apsauga bei socialine rūpyba. Socialinio teisingumo klausimas pirmiausia iškyla kaip tinkamas darbo atlygis ir garantijos, parama motinystei ir tėvystei, galimybė derinti darbą ir šeimos gyvenimą, parama netekus darbingumo bei orus pragyvenimas sulaukus pensijos.
Kokių struktūrinių pokyčių čia numato būsimi Seimo nariai ir jų partijos?
Ir galiausiai itin svarbi sritis, užtikrinanti mūsų gyvenimą ir galimybę siekti bei ginti socialinį teisingumą, yra teisinė sistema. Ar ne dėl jos korupcijos mūsų pilietiškumas yra gerokai paralyžiuotas, kai pagrįstai bijome pralaimėti bylas, gindami savo ar kitų piliečių teises?
Kaip bus užtikrinamas šios sistemos darbo skaidrumas, ar piliečiai galės joje realiai apginti savo teises?
Subsidiarumas vietoj susipriešinimo, subsidiarumas vietoj centralizavimo
Ką reiškia solidarumas, kai nesame solidarūs dėl bendro reikalo ir linkę veikiau nesikišti ypač tuomet, jei tai reikalauja pastangų ir rizikos? Solidarumas pirmiausia suprantamas kaip atsakomybė in solidum, t. y. vieno už visus, visų už vieną ir kiekvieno už kiekvieną. Ši atsakomybė kyla ne iš struktūrų, bet iš laisvo noro bendradarbiauti. Solidarizuotis su kitais galima tik tuomet, jei matome juos kaip besąlygiškai vertingus asmenis. Ar tokiais laikome žmones, kuriems gyvenime nepasisekė, kurie nupuolė, neįgavo gebėjimo kabintis į gyvenimą ar jį prarado? Solidarumas – tai tikras ir apibrėžtas nusistatymas bei įsipareigojimas dirbti dėl bendrojo gėrio drauge ieškant socialinio teisingumo.
Kaip politinės partijos numato bendradarbiauti dėl bendrojo gėrio įveikdamos savo ankstesnį nuolatinį susipriešinimą?
Tačiau solidarumas nėra vienpusis – ne vien stipresnieji turi solidarizuotis su silpnesniaisiais, kad šiems padėtų. Tikrasis solidarumas yra abipusis: ir tie, kuriems kiti padeda, turi solidarizuotis dėl šios pagalbos, nes ir jie kaip asmenys turi savo gabumus ir prigimtinį socialumą drauge veikti dėl bendro reikalo, nes ir jie nėra neveiksnūs objektai.
Kas daroma, kad pažeidžiami visuomenės nariai būtų įgalinti dalyvauti visuomenės gyvenime?
Akivaizdu, jog solidarumo pradžia yra šeimoje, kurioje visi pagal savo amžių ir išgales turėtų solidarizuotis dėl bendrojo šeimos gėrio.
Subsidiarumas (subsidium – pagalba) dažniausiai minimas kalbant apie socialines iniciatyvas „iš apačios į viršų“. Jis yra struktūrinis valstybės ir visuomenės tvarkos principas ir išreiškia nuostatą, kad neteisinga yra didesnėms ar aukštesnėms visuomenės institucijoms pavesti tai, ką mažesnės institucijos gali atlikti pačios.
Kodėl dažnai vis dar silpna vietos savivalda, ar būtina viską centralizuoti?
Juk neteisinga būtų atimti iš atskiro žmogaus tai, ką jis gali nuveikti savo iniciatyva ir jėgomis, ir priskirti tą bendruomenei; arba iš šeimos atimti atsakomybę auklėti vaikus ir ją užkrauti švietimo sistemai; arba iš vietos bendruomenės atimti iniciatyvą pasirinkti svarbiausias veiklos sritis, tą sprendimą bei vykdymą pavedant rajono valdžiai. Bet kuri visuomenės veikla savo esme yra subsidiari – turi teikti pagalbą mažesnėms struktūroms kaip socialinio „kūno“ nariams ir jų nenaikinti bei „nepraryti“.
Jei mažesnės struktūros nepajėgios tam, ką turėtų daryti pačios, didesnės struktūros ir valstybė turi ieškoti būdų, kaip sustiprinti mažesniųjų struktūrų savipagalbos jėgas.Kas buvo ar bus daroma šiuo klausimu?
Šis principas taip pat apsaugo valstybę ir didesnes struktūras nuo pernelyg didelių joms keliamų reikalavimų (pvz., visus išlaikyti, remti, viską tvarkyti ir pan.). Kiekvienas žmogus, būdamas orus ir atsakingas, pats ar kitų padedamas, turi įgyvendinti turimas teises ir galimybes. Todėl jam teikiama pagalba kviečia jį oriai ją priimti – mokytis imtis atsakomybės už savo ir bendrą visuomenės gyvenimą.
Iniciatyvos dažniausiai veikia „iš apačios į viršų“, iškeliant uždavinius ir galimus sprendimus, kurių vadovybė nepajėgia matyti ir neturi imtis. Kad tokios iniciatyvos būtų įgyvendinamos, pirmiausia būtinas platesnis žmonių dalyvavimas. Tik dalyvaudamas asmuo mokosi ir supranta dalykus, patiria kitų palaikymą ir kitus palaiko. Taip auginamas ir socialinis pasitikėjimas, kad siektini dalykai yra svarbūs ir kitiems taip pat rūpi.
Mums turi rūpėti
Liūdna, kad būtent šios visuomenės gyvenimo sritys kol kas yra problemiškiausios. Tad šie ir panašūs klausimai yra mūsų bendrojo gėrio klausimai, kurie turi mums rūpėti renkant savo atstovus į Seimą. Todėl pirmiausia, ko tikrai turėtume žiūrėti ir klausti, –
ką kandidatuojantieji konkrečiai nuveikė dėl bendrojo gėrio (jei jau buvo Seimo nariais) arba ką iki šiol nuveikė kitur (jei pretenduoja pirmą kartą)?
Kiekviena teisė drauge reiškia ir mūsų pareigą ja atsakingai naudotis, tad negalime reikalauti teisių, neprisiimdami pareigų. Pvz., teisė visuotinai, laisvai ir slaptai rinkti savo atstovus į Seimą reiškia ne vien pareigą dalyvauti rinkimuose, bet ir pareigą domėtis, kaip išrinktieji vykdo savo įsipareigojimus ir atstovauja mūsų interesams – prašyti jų už tai atsiskaityti. Be šio abipusio ryšio ir pasitikėjimo mes prarandame savo galimybę dalyvauti priimant svarbiausius visuomenės gyvenimo sprendimus.
Tik platesnis mūsų dalyvavimas sprendžiant savo ir kitų socialines problemas užtikrins, kad visuomenės gyvenimas bus tvarkomas remiantis bendruoju gėriu ir kiekvieno pilietine atsakomybe.
