Popiežius Pranciškus, pakviesdamas visus į Sinodinę kelionę, sykiu priminė, kad taip daro norėdamas įgyvendinti, ką pradėjo Vatikano II Susirinkimas. Todėl jis paprašė katalikų prisiminti Susirinkimo nutarimus, apmąstyti ir jais gyventi. Gi šį gruodį sukanka lygiai 60 metų, kai buvo paskelbtas Dekretas dėl visuomenės komunikavimo priemonių „Inter mirifica“ – tapęs pamatiniu Bažnyčios dokumentu visiems katalikams, kuriems rūpi žiniasklaida ir komunikacija. Be to, ir Susirinkimo Tėvams, matyt, tai pasirodė ypač svarbi tema, nes drauge su konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium – tai patys pirmieji Susirinkimo dokumentai.
Tad ir Artumoje metams baigiantis nutarėme peržvelgti, kaip sekasi įgyvendinti tai, į ką mus kviečia Motina Bažnyčia. Todėl paprašėme savo garbiosios redakcinės kolegijos pasidalyti mintimis ne tik su mumis, bet ir su visais Artumos skaitytojais: kaip jie mato situaciją, kokia turėtų būti katalikiškos žiniasklaidos misija ir laikysena dabartinių Visuotinės ir vietinės Bažnyčios įvykių akivaizdoje? Kokį vaidmenį ir uždavinį dabar skirtų Artumai ar ko iš jos tikėtųsi? Kokie veikimo būdai mūsų visų – kaip Katalikų Bažnyčios Lietuvoje narių – dabar reikalingi, matant, kokie svarbūs ir dinamiški procesai vyksta Visuotinėje ir vietinėje Bažnyčioje?
Šįkart skelbiame pusės Artumos redkolegijos narių mintis, kitame numeryje pratęsime kitų; o sykiu kviečiame ir visus mūsų skaitytojus apie tai pamąstyti ir atsiųsti savo refleksijas: redakcija@artuma.lt.
Sesuo Bernadeta Mališkaitė SJE
Sesuo Bernadeta Mališkaitė SJE, ilgametė LKB kronikos, po to Artumos bendradarbė, dabar rekolekcijų vedėja, Laisvės premijos laureatė.
Svarbu, kad Artumoje rastų dvasinio peno įvairių poreikių, amžiaus skaitytojai. Tikiu, kad redakcija panašiai mąsto, ta linkme darbuojasi ir jai visai gerai sekasi. Patinka rubrikų įvairovė.
Kartais neramina klausimas, kodėl aš, suaugusi moteris, pakankamai išmanydama apie gyvenimą (bent taip drįstu tyliai manyti), dažnai negebu pagal tą išmanymą gyventi... Tikiu, kad panaši patirtis nesvetima ir kitiems. O kai galvoju, kas mane savotiškai „pakrauna“, suteikia jėgų – dažniausiai atrandu, kad tai kitų gyvų, mano laikmečiu gyvenančių žmonių nuoširdūs, drąsūs ir nepagražinti liudijimai... Taigi visada laukiu liudijimų apie tai, kaip žmonės tvarkosi su konkrečiais iššūkiais...
Tikrai svarbūs ir dinamiški procesai vyksta Visuotinėje ir vietinėje Bažnyčioje. O mes turime ne tik teisę, bet ir pareigą žinoti, išmanyti, ką skelbia popiežių enciklikos, susirinkimų nutarimai ir pan. Deja, vieni žinome ženkliai per mažai, kiti apskritai nieko nežinome – dažnai per savo apsileidimą ir abejingumą. Nežinojimas mums patiems sukelia ir į bendruomenes įneša nepasitikėjimo, susiskaldymo, nepagrįstų baimių... Esu už tai, kad ne tik specialiai besidomintiesiems (jie visada ras, kur skaityti!), bet ir eiliniam Artumos skaitytojui būtina svarbiausia informacija, kas vyksta Visuotinėje Bažnyčioje, būtų žurnale suprantamai pateikiama.
Klausime apie Artumos vaidmenį ir uždavinius girdžiu susirūpinimą, bet kartu lyg ir slypintį skausmą... Man teikia vilties popiežiaus mintys apie tai, kad visi esame ligoniai: kai žinai, kad sergi, randasi galimybė gyti.
Nežinau, kokiu būdu tai galėtų tapti kūnu Artumoje, bet esu už dialogo paieškas, kur tik jis įmanoma. Brandaus dialogo, kurio dalyviai būtų įvairaus kalibro, t. y. skirtingų statusų, pareigų, atsakomybių. Būtų gera proga vieniems kitus išgirsti ir kalbėtis. Mano nuomone, kritika visada mumyse sukelia gynybą. Nesakau, kad ji negalima, bet jei kritikuoju, turiu būti pajėgus(-i) ir pats(-i) priimti kritiką. Man atrodo, ji – tik būtiniausiais, SOS atvejais ir kai visi kiti būdai išgirsti vieniems kitus jau išsemti.
Antanas Gailius
Antanas Gailius, tekstų autorius, poetas, vertėjas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas
Manau, kad katalikiška žiniasklaida visų pirma ir turi būti žiniasklaida. Man norėtųsi, kad ji būtų tiek pat rimta ir gili, kiek rimtos ir gilios šiuo metu Visuotinėje Bažnyčioje vykstančios diskusijos. Ir turbūt neturėtume skirti Visuotinės nuo vietinės Bažnyčios, nes ji yra viena. Kol manysime, kad galime pratupėti tylioje užuoglaudoje, kol visos kontroversijos kaip nors be mūsų išsispręs, nieko iš to neišeis. Tikėjimo klausimai yra egzistenciniai, paliečia pačią mūsų esmę, o klausimas, kaip mes šiandien turėtume suprasti Gerąją Naujieną, yra toks esminis, kad arba tikrai rimtai jį svarstysime, arba paliksime tą reikalą nežinia kam, o mūsų Bažnyčia vis labiau darysis panaši tik į krikštynų, vestuvių ir laidotuvių paslaugų tiekimo kontorėlę.
Jei nekalbėsime apie pasaulietinę žiniasklaidą ar socialinius tinklus, šiandien Lietuvoje matau tris žiniasklaidos priemones, kurios mėgina aprėpti tai, kas sunkiai aprėpiama. Tai Artuma, Mažoji studija ir Naujasis Židinys. Jos, kiek išgali, stengiasi daryti tai, apie ką čia ką tik rašiau. Be jų, beveik galėtume sakyti, kad katalikiškos – gal net apskritai krikščioniškos – žiniasklaidos Lietuvoje neturėtume. Ką čia daugiau bepridursi.
O jei kalbėsime apie kiekvieną iš mūsų, norėčiau, kad geriau suvoktume, jog Bažnyčia yra mūsų visų reikalas, kad Dvasia yra viena, bet dovanos skirtingos ir kad negerai, kai gautą talentą užsikasame po savo krūmu, užuot paleidę jį į apyvartą.
Diakonas Arūnas Kučikas
Diakonas Arūnas Kučikas, Kauno arkivyskupijos Carito direktorius ir Lietuvos Carito tarybos pirmininkas
Pristatyti svarbiausius Bažnyčios įvykius, pateikti tam tikrą vertinimą (bent dvejų žinovų skirtingas, tačiau nebūtinai radikaliai kraštutines nuomones, kaip ir darėte iki šiol); aptariant Visuotinės Bažnyčios įvykius galvoti, kaip juos „įdarbinti“ Lietuvos kontekste (nebūtinai reikalauti diegti per prievartą). Pristatyti svarbiausius viešosios politikos įvykius bei sprendimus, liečiančius kasdienį žmonių gyvenimą. Ne tik priešrinkiminius partijų tikslus, ne tik gyvybės ir šeimos klausimus, bet ir tuos, kurie susiję su teisingumu (pvz., mokesčių reforma, nekilnojamojo turto mokestis, migrantai ir pan.). Pateikti jų vertinimus (bent porą skirtingų pozicijų). Jei įmanoma, ir socialinio Bažnyčios mokymo eksperto komentarą (jei tokių rastume).
Nevienareikšmių įvykių atveju vengti kritikuoti konkrečius asmenis (ir vyskupus taip pat), labiau išryškinti procesų neigiamas puses. Neturėtume siekti būti būtinai greitesni ir aštresni už pasaulietinę ir socialinę žiniasklaidą. Duoti sau laiko įsigilinti ir pateikti gilesnę refleksiją.
Rimtai, bet populiariai pristatyti tikėjimo turinį ir jo naudą žmonėms, kaip reikšmingą pagalbą gyventi ir spręsti klausimus, Bažnyčios (bendruomenių) vaidmenį palydint žmones gyvenimo kasdienybėje ir ribiniais momentais.
Artuma turėtų būti kalbėjimosi platforma skirtingų Bažnyčios srovių atstovams, geranoriškai nusiteikusiems Bažnyčios ir kitaip manančiųjų atžvilgiu.
Diakonas Benas Ulevičius
Diakonas Benas Ulevičius, VDU Katalikų fakulteto dekanas, teologas
Lietuvoje turime ne tiek ir mažai katalikiškų žiniasklaidos priemonių. Jos skiriasi turiniu, patraukia skirtingų skaitytojų dėmesį. Svarbu, kad jos nesuvienodėtų, nedubliuotų viena kitos. Svarbu, kad liktų žiniasklaida, gebanti pasiekti ir prabilti ne Bažnyčioje esantiems, ir ta, kuri skirta Bažnyčioje esantiems. Svarbu, kad išliktų žiniasklaida, nuolat gyvai perteikianti pasaulėžiūros pagrindus, ir karštų naujienų žiniasklaida. Visa tai – ne tas pats, ir visa tai svarbu. Tada kiekvienas žiniasklaidos kanalas atliks savo misiją priartinti Bažnyčią konkrečiam skaitytojui. Nes skirtingi žmonės skirtingai įsivaizduoja, kas yra „dabartiniai įvykiai Bažnyčioje“, o kai kuriems skaitytojams tai netgi nerūpi.
Artumanėra „dar viena žiniasklaidos priemonė“. Per ilgą gyvavimo istoriją ji jau turi susiklosčiusias turinio atrankos tradicijas ir savo skaitytoją. Tad pirmasis klausimas turėtų būti – ar šis tęstinumas saugotinas? Ar per ilgus metus suburtas Artumos skaitytojų ratas puoselėtinas? Jei taip, staigūs ir akivaizdūs krypties posūkiai gali būti prasta taktika. Tačiau jei Artuma nori pasiekti kitus ir kitokius skaitytojus (galbūt net esamų sąskaita), eksperimentuoti verta, nors tai visada rizikinga. Tai žurnalo tapatybės ir galbūt netgi išlikimo klausimas. Tad, manau, svarbiausi klausimai tokie:
Ar mus patenkina šiandienos katalikiškų žiniasklaidos priemonių užimtos nišos, susiformavę įvaizdžiai? Ar Artumos niša gera, ar verta ją išsaugoti? Ar ir toliau norime Artumos kaip mielo (bet akivaizdžiai nepigaus ir turiningo) Bažnyčios gyvenimo pliūpsnio, įkvepiančio mus iki kitos Artumos su kitu nuostabiu viršeliu ir puikiai atrinktomis rubrikomis? Ar ir toliau norime Artumos su svarbiomis temomis, kurios įtraukia, bet nenukankina skaitytojo pernelyg ilgais ir komplikuotais traktatais? Artumaper ilgus metus įgijo labai gražią rubrikų sanklodą ir tinkamą straipsnių apimtį, tad plačiajam skaitytojui yra pasiekiamesnė, prieinamesnė, greičiau ir lengviau tirpstanti rankose. Artumą lengviau vienur kitur pasidėjus vis maloniai pavartyti ir paskaitinėti. Kai kurių katalikiškų žurnalų skaitymui reikia ilgesnio prisėdimo su didesniu kavos puodeliu. Artumai skaityti užtenka mažesnio kavos puodelio, bet malonumo dėl to nesumažėja, o tik padidėja.
Ar mus patenkina, kad Artuma atitinka savo pavadinimą? Artuma, kuri, nors rimta ir solidi, bet kartu – intymi, jauki, šilta?
Ar patenkina, kad Artuma paprastai nesiblaško paskui kibirkščiuojančias nuomones ir stovyklų karus ir taip yra atsvara socialiniuose tinkluose, delfiuose ir kai kuriuose katalikiškuose kanaluose vyraujančiam greitumo ir laikinumo etosui (šiandien kyla spaudimas dėl naujienų, kurių rytoj net neprisiminsiu, nes jas nuolat keis kitos? Šiandien kelia susierzinimą nestabili situacija pasaulyje ir Bažnyčioje, ji neišsprendžiama, nes nestabilumo šiame pasaulyje buvo ir bus, bet vis mažiau kalbančių apie tai, kas nepajudinama?). Be abejo, be naujienų neįmanoma, bet tai, kaip jos būdavo pateikiamos Artumoje iki šiol (su pasaulio, Bažnyčios ir liturginio kalendoriaus naujienomis bei aktualiomis aptariamomis temomis), manau, buvo super.
Ar norime, kad skaitytojas ir toliau Artumą matytų kaip „Bažnyčios leidinį“? Pripažinkime – tokios svarbos priskyrimas teikia leidiniui didelį svorį. Ar vertinga šį susiklosčiusį įspūdį pateisinti, jo negriauti? Nuo atsakymo priklausys, kokiu būdu pristatyti naujienas, kaip jas atrinkti ir komentuoti. „Bažnyčios leidiniai“ geba išgauti iš ganytojų komentarus, bet jų nekritikuoja. „Bažnyčios leidiniai“ ne vien informuoja, bet ir kuria įvaizdį, skatina pasitikėjimą institucija, vengia diskusijų, kurios paliktų skaitytoją suglumusį, keltų sumaištį, renkasi diskusijas, kurios stiprina pasitikėjimą ir viltį. Kalbu ne apie propagandą, bet apie kryptingą turinio atranką (kurią, siekdami savo tikslų, daro be išimties visi leidiniai) ir atsakingą interpretavimą. Be to, Bažnyčiai atstovaujanti informacijos priemonė neformuoja vienpusės radikalios nuomonės, visad pateikia „viena vertus“ ir „kita vertus“, vengia skubotų išvadų (o tai lemia, kad į kai kuriuos „karštus“, bet trumpalaikius klausimus tiesiog nesivelia, bet ramiai pralaukia, kol juos pakeis kiti – mažiau greiti klausimai). Toks leidinys orientuotųsi ne į Bažnyčios problemas, bet į tai, kas svarbiau nei tos problemos, į tai, dėl ko dauguma tikinčiųjų nepalieka Bažnyčios. Tai jokiu būdu nereiškia, kad Artuma turi tylėti apie probleminius klausimus, sunkias situacijas. Ar reikia rašyti apie Sinodą? Reikia, būtinai reikia! Nebijoti nagrinėti probleminių klausimų, „karštų taškų“. Tačiau, tai padarius, svarbu pasukti laivą prie esmės. Neįstrigti ir neįstrigdinti skaitytojo skandalingų klausimų šešėlyje, bet išvesti į pagrįstos vilties uostą. Kviesti skaitytoją į sąmoningesnį dalyvavimą Bažnyčioje čia ir dabar, kartu neišleidžiant iš akių laiką ir erdvę pranokstančio Bažnyčios grožio. Manau, Artuma geba tai padaryti ir tuo yra svarbi.
Vijoleta Vitkauskienė
Vijoleta Vitkauskienė, Lietuvos šeimos centro vadovė ir Artumos tekstų autorė
Tai klausimai, kaip katalikiška žiniasklaida gali padėti Bažnyčiai eiti Sinodiniu keliu? Tas kelias reiškia, kad neišvengiamai turi susitikti skirtingos žmonių patirtys ir ieškoma būdo eiti drauge. Katalikiška žiniasklaida turėtų būti erdvė, kur kiekvienas girdimas, ieškant dialogo, analizuojant mums naujas situacijas arba naujai žiūrint į senas. O tai – labai sunki užduotis. Tik prisiminkime, kaip mums buvo skaudu žiniasklaidoje po sovietinių laikų, po Sąjūdžio skaityti tragiškas žinias apie šeimą, o vėliau – svarstymus apie santuokos vertę. Bet neįmanoma buvo ignoruoti realybės: skyrybos, smurtas, vaikžudystė – tai skaudūs ir baisūs dalykai. Po to atėjo eilė katalikiškoms, „gražioms“, šeimoms, kai pamatėme, kad ir „gražios“ šeimos skiriasi, kad ir tikinčiųjų šeimose yra smurtaujama; supratome, kad nėra idealių ar tobulų šeimų, nebent Šventoji Nazareto Šeima.
Man vis dar į galvą sunkiai telpa pedofilijos atvejai šeimose, ne tik bažnytinėje aplinkoje... Po pagarsėjusių tragedijų, kai mamos žudėsi ar žudė savo vaikus, mokomės nebeidealizuoti mamų, nes jas idealizuodami nematome reikalo joms padėti; paprasčiau yra piktintis, smerkti; bet juk svarbiau su kiekviena mama kiek įmanoma eiti sinodiniu keliu – kalbėtis, suprasti jos nuovargį, gal net ir neviltį, skausmą, o tada... padėti. Ką vis dar idealizuojame? Vyrus, nes jie vis tiek turi būti stiprūs ir švelnūs, tvirti ir išmintingi, dirbti ir būti pakankamai namuose... Na, o kunigai – dvigubai, nes jie – ne tik vyrai, bet dar ir kunigai, vadinasi, arčiau Dievo... Dažniausiai iš kunigų tikimės nepriekaištingo elgesio visose srityse, o ne galvojame, kad jiems patiems gali reikėti palaikymo. Svarbu būtų įsiklausymas ir supratimas, kuo iš tiesų gyvena mūsų kunigai, – kas jiems svarbu, kas sunku, juk ant jų laikosi Bažnyčios struktūra. O tai įmanoma tik nustojus juos idealizuoti. Norėtųsi, kad realybės kryptis, einant sinodiniu keliu katalikiškoje žiniasklaidoje, būtų išlaikyta.
Todėl būtina realiai kalbėtis apie aktualijas – nuo skandalų iki kasdienybės, neidealizuojant ir nebeviltiškai. To tikslas – geriau suprasti realybę ir jai atliepti. Kokios kryptys? Man regis, kad aktuali ugdymo tema – nuo Pirmosios Komunijos ar net Krikšto iki Santuokos, kunigystės ir vienuolystės. Svarbu – gerieji pavyzdžiai. Ugdymas yra tuo pat metu ir palaikymas. Kaip jis galėtų tapti adekvatesnis? Svarbu pasigilinti ir į nesuprantamas situacijas ar procesus Bažnyčioje. Ir būtų gerai, kad tų situacijų aptarimai vyktų su žmonėmis, kurie skirtingai supranta tą pačią padėtį.
Kas dar aktualu ir problemiška? Aktualu tęsti gyvų parapijų ir savalaikių iniciatyvų pristatymą, taip pat ir komentuoti naujausius popiežiaus Pranciškaus pranešimus apie Krikštą; aktualu ir žmonių mažėjimas bažnyčiose, apostazės. Taip pat ateinantieji prašyti sakramentų – kaip proga prisiliesti prie žmonių ne tik kaip prie norinčių „susitvarkyti“, bet ir ieškančių Dievo... Ir finansų tvarkymo bažnyčiose klausimai. Ir, žinoma, išnaudojimų tema – šeimose bei parapijose (juk tos šeimos gyvena parapijose, tai kaip mes jų nepastebime?), pasauliečių ir kunigų bendradarbiavimas... Kiek adekvati esama pastoracija? Pasikartosiu, kad norėtųsi pokalbių su skirtingai tą pačią situaciją matančiais žmonėmis, su praktikais ir mokslų daktarais, teologais, vienuoliais ir socialiniais darbuotojais. Būtų svarbu į minėtų temų svarstymą įtraukti ir užsienyje gyvenančius lietuvius, ir užsieniečius. Tada dar plačiau galėtume matyti situaciją.
Artumai dar linkėčiau mus „pamaitinti“ kuo stipresne ir kuo „maistingesne“ dvasine lektūra – nuostabu, kad galime lietuviškai skaityti rekolekcijų, kurios buvo vedamos Sinodo dalyviams, mąstymus. Daugiau tokių skaitinių.
Kunigas Artūras Kazlauskas
Kunigas Artūras Kazlauskas, Artumos kapelionas ir tekstų autorius
Visada žavėjausi profesionaliais, aiškiais, drąsiais, savalaikiais, sąžiningais, su kompetencija, žaisme ir meile parašytais tekstais. Nebūtinai katalikiškais. O mano numylėtoje Artumoje? Laukiu ir tikiuosi nebūtinai malonių. Nebūtinai (tik) teigiamų. Nebūtinai visiems (man) patinkančių. Bet būtinai informatyvių. Būtinai siekiančių tiesos ir teisingumo be nutylėjimų, pataikavimų ir (savi)cenzūros. Būtinai iš meilės. Būtinai skleidžiančių šviesą, vienybę ir pasitikėjimą. Būtinai plataus žvilgsnio. Žadinančių. Skatinančių. Uždegančių. Nuraminančių. Viltingų. Ugdančių sudėtingiausią – artumą su Dievu ir žmonių tarpusavy. Ypač su tais, kurie iki šiol buvo (ir yra) tolimi, nemūsiškiai. Gražiausia ir svarbiausia tarnystė! Nebijokit, nebijokim!
