Tėvas Timothy Radcliffe OP
www.synod.va nuotrauka
Šįsyk kalbėsiu apie autoritetą, nepaprastai svarbų, padedantį suprasti, kas yra Sinodas ir kas yra Bažnyčia. Manau, daugybė nesusipratimų dėl Sinodo ir bažnytinio gyvenimo prigimties kyla dėl pernelyg siauro – kaip politinės galios ar valdžios – autoriteto supratimo. Šio Sinodo nuotykio dalis ir bus pamatyti, kaip daug turtingiau ir įvairiau suvokiame autoritetą.
Mūsų pokalbis tik tuomet gali būti vaisingas, kai pripažįstame visų pašnekovų autoritetingumą. Visi esame pakrikštyti Kristuje – kunige, pranaše ir karaliuje. Tarptautinė teologijos komisija parengė nuostabų dokumentą apie sensus fidei („tikėjimo jausmą“) Bažnyčios gyvenime, kuriame cituoja evangelistą Joną: „Jūs esate gavę Šventojo patepimą ir visi tai žinote“, „patepimas, kurį iš jo esate gavę, jumyse lieka, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų“, „jo Patepimas moko jus visko“ (1 Jn 2, 20. 27).
Daugelis pasauliečių, rengdamiesi šiam Sinodui, buvo apstulbinti, kad ir jie turi autoritetą, kai galbūt pirmą kartą gyvenime jų buvo klausomasi. Jie, abejodami savo autoritetu, klausė: „Ar tikrai galiu ką nors pasiūlyti?“ (Sinodo Instrumentum laboris, B.2.53). Tačiau ne tik pasauliečiai jaučia autoriteto trūkumą – visą Bažnyčią kamuoja autoriteto krizė. Vienas Azijos arkivyskupas guodėsi, kad neturi autoriteto, ir sakė: „Visi kunigai – nepriklausomi baronai, jie visiškai nekreipia į mane dėmesio.“ Taip pat ir daugelis kunigų sako, kad prarado bet kokį autoritetą, ypač dėl seksualinio išnaudojimo krizės Bažnyčioje. Esame diskredituoti.
Visas mūsų pasaulis išgyvena autoriteto krizę. Visos institucijos prarado autoritetą. Politikai, įstatymų leidėjai, spauda – visi jaučia, kad jo netenka. Atrodo, kad autoritetas nuolat atitenka kitiems žmonėms: vis dažniau į valdžią ateinantiems diktatoriams, naujajai žiniasklaidai, įžymybėms, nuomonių formuotojams. Pasaulis trokšta balsų, autoritetingai kalbančių apie gyvenimo prasmę. Šią tuštumą grasina užpildyti pavojingi balsai. Gyvename pasaulyje, kurį valdo ne autoritetas, o susitarimas – net šeimoje, universitete ir Bažnyčioje.
Tad kaip mums, Bažnyčiai, susigrąžinti autoritetą ir kalbėti pasauliui, trokštančiam tiesos balso? Evangelistas Lukas pasakoja, kad, Jėzui mokant, „jie labai stebėjosi jo mokslu, nes jo žodis dvelkė galybe [autoritetu]“ (Lk 4, 32). Jis įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos klauso. Jo klauso net vėjas ir marios. Jis net turi galią pašaukti mirusį draugą į gyvenimą: „Lozoriau, išeik!“ (Jn 11, 43). Beveik paskutiniai Evangelijos pagal Matą žodžiai – „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“.
Tačiau įpusėjus sinoptinėms evangelijoms, Pilypo Cezarėjoje įvyko didžiausia autoriteto krizė, dėl kurios dabartinė krizė atrodo lyg nykus menkniekis! Jėzus praneša artimiausiems savo draugams, kad turi vykti į Jeruzalę, kur kentės, mirs ir prisikels. Iš esmės jie tam sako „ne“. Petras atmeta Jį, nenori eiti. Taigi prieš tai Jėzus pasiima juos ant Taboro kalno, rekolekcijų, kaip ir mus dabar, kad šie vėl atrastų Jo autoritetą – „Jo klausykite“.
Jėzaus autoritetas atsiskleidžia Jo šlovėje ir Mozės bei Elijo liudijime. Šis autoritetas paliečia mokinių ausis ir akis, širdis ir protus. Paliečia jų vaizduotę! Dabar jie patiria džiaugsmą. Dabar pagaliau jie Jo klausosi!
Apimtas džiaugsmo Petras sušunka: „Gera mums čia būti!“ Kaip sakė Teilhard’as de Chardinas, „džiaugsmas yra tikras Dievo buvimo ženklas“. Be džiaugsmo nė vienas iš mūsų neturi jokio autoriteto. Niekas netiki nelaimingu krikščioniu! Atsimainymo džiaugsmas kyla iš trijų šaltinių, galėtume sakyti, trijų autoritetų: grožio, gėrioirtiesos. Tai pabrėžia Instrumentum laboris, nurodydamas ir kitas autoriteto formas: vargšų autoritetas, tradicijos autoritetas ir hierarchijos su jos tarnavimu vienybei autoritetas.
Čia norėčiau pabrėžti autoriteto formų įvairovę bei tai, kaip jos viena kitą pastiprina. Tame nėra konkurencijos. Nereikia jokio varžymosi, tarsi pasauliečiai galėtų turėti daugiau autoriteto, jei vyskupai jo turėtų mažiau, arba vadinamieji „konservatyvieji“ įgytų daugiau autoriteto „progresyviųjų“ sąskaita. Mums, panašiai kaip mokiniams Evangelijoje (Lk 9, 51–56), gali kilti pagunda liepti ugniai kristi ant tų, kuriuos laikome sau priešiškais. Tačiau Trejybėje nėra jokio varžymosi ar konkurencijos. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia nekonkuruoja dėl autoriteto, kaip nėra konkurencijos ir tarp keturių evangelijų.
Jeigu šiame Sinode gebėsime peržengti tarpusavio konkurencingumą, tuomet autoritetingai prabilsime alkanam ir sumišusiam pasauliui. Tada pasaulis atpažins Ganytojo balsą, kviečiantį į gyvenimą.
Dabar pažvelkime į sceną ant Taboro kalno ir pamatykime skirtingų autoriteto formų sąveiką.
Grožis
Pirmiausia (kaip gyvenime dažnai ir nutinka) yra grožis, arba šlovė. Hebrajiškai šie du žodžiai yra beveik sinonimai. Čia esantis vyskupas Robert’as Barronas yra pasakęs (atleiskite, vyskupe, jei neteisingai jus cituoju), kad grožis gali pasiekti žmones, atmetančius ar bijančius kitų autoriteto formų. Moralinis požiūris gali būti suprantamas kaip moralizavimas: „Kaip jūs drįstate nurodinėti, kaip man gyventi?!“ Doktrininis autoritetas gali būti neteisingai suvokiamas ir atmetamas kaip despotiškas. „Kaip drįstate man nurodinėti, ką galvoti?!“ Tačiau grožio autoritetas yra tas, kuris paliečia giliausią mūsų laisvę (intimate freedom). Štai kodėl daugeliui tai yra pradžia.
Grožis atveria vaizduotę transcendentinei erdvei, tėvynei, kurios niekada nematėme, bet jos ilgimės. Poetas jėzuitas Gerard’as Manley Hopkinsas SJ Dievą vadina „grožio savastimi ir grožio davėju“. Tomas Akvinietis sako, kad grožis atskleidžia galutinį mūsų gyvenimo tikslą, tarsi taikinį lankininko strėlei.
Nenuostabu, kad Petras nežino, ką pasakyti. Grožis nuneša mus anapus žodžių. Teigiama, kad visi paaugliai išgyvena transcendentinio grožio patirtį. Neturint tokių vedlių, kokie apaštalams buvo Mozė ir Elijas, akimirka praeina, ir jie nebežino, ką su tuo daryti. Būdamas šešiolikmetis benediktinų mokykloje, tokią akimirką išgyvenau abatijos bažnyčioje, ir išmintingi vienuoliai tada man padėjo tai suvokti.
Tačiau ne visas grožis kalba apie Dievą. Nacių lyderiai mėgo klasikinę muziką. O Kristaus Atsimainymo šventės dieną ant Hirošimos buvo numesta atominė bomba, bjauri, tragiška dieviškosios šviesos parodija. Grožis gali apgauti ir suvilioti. Jėzus sakė: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų“ ( Mt 23, 27).
Tačiau dieviškasis grožis ant kalno spindės už šventojo miesto ribų, kai Viešpaties šlovė bus apreikšta ant kryžiaus. Dievo grožis ryškiausiai atsiskleidžia tame, kas atrodo bjauriausia. Reikia eiti į kančios vietas, kad įžvelgtume Dievo grožį.
1993 m. nuvykau į Kinšasą, Kongo Demokratinės Respublikos sostinę. Ten vyko baisus konfliktas ir civilinis karas. Kinšasa beveik apsupta, neįmanoma išvykti iš miesto. Nueiname į Mišias. Dar būnant zakristijoje žmonės pradeda giedoti ir šokti. Tai buvo tarsi didžiulė šviesa, įsižiebusi tamsoje, ir „tamsa negalėjo jos užgožti“. Dažnai jaučiu, brangūs broliai ir seserys iš Afrikos, kaip reikia, kad padėtumėte mums švęsti, išmokytumėte mus giedoti ir šokti. Tądien Kinšasoje per tas Mišias dingtelėjo mintis – kodėl niekada anksčiau jose nešokdavau?!
Etty Hillesum, į krikščionybę atsigręžusi žydų mistikė, grožį atrado net nacių koncentracijos stovykloje Aušvice: „Noriu būti ten, ką žmonės vadina siaubu,ir vis tiek sugebėti pasakyti: Gyvenimas yra gražus. “ Kaskart krikščionybės atsinaujinimą lydėjo estetinis atgimimas: ortodoksų ikonografija, lotynų grigališkasis choralas, kontrreformacijos barokas (ne mano mėgstamiausias!), XIX a. metodistų giesmės. Reformacija iš dalies buvo estetinių vizijų susidūrimas. Kokio estetinio atsinaujinimo reikia šiandien, kad įžvelgtume transcendenciją, ypač apleistose vietose, kančios ir mirties vietose? Kaip galime atskleisti kryžiaus grožį?
Kai XVI a. į Gvatemalą atvyko pirmieji dominikonai, grožis atvėrė jiems kelią dalytis Evangelija su čiabuviais. Vienuoliai atsisakė ispanų konkistadorų apsaugos. Jie išmokė vietinius pirklius krikščioniškų giesmių, ir šie giedojo jas, keliaudami kalnuose ir pardavinėdami savo prekes. Tai atvėrė broliams kelią vėliau saugiai, be jokių kareivių įžengti į regioną, iki šiol vadinamą Vera Paz, „Tikroji taika“. Tačiau galiausiai kareiviai išžudė ne tik čiabuvius, bet ir juos apsaugoti bandančius brolius.
Su kokiomis dainomis įžengsime į naująjį jaunimo žemyną? Kas bus mūsų muzikantai, poetai, menininkai? Man patinka korėjietis dailininkas, piešiantis nuostabias baltas drobes, išmargintas spalvų abstrakcijomis. Vieną drobę jis padovanojo man į darbo kabinetą Romoje. Atsivedžiau mamą, kad pamatytų. Sakau: argi nenuostabu?! Ji skeptiškai pažvelgė ir atsakė, kad atrodo kaip suteptas mano abitas po pusryčių.
Taigi grožis atveria vaizduotę neapsakomai kelionės pabaigai. Tačiau, kaip ir Petras, galime būti gundomi ten sustoti, pasilikti. Reikia kitokio pobūdžio autoriteto ir vaizduotės įsitraukimo, kad nusileistume nuo kalno ir keliautume į pirmąjį sinodą Jeruzalėje. Mokiniams siūlomi du paaiškinimai apie tai, ką jie mato, – tai Mozės ir Elijo, Įstatymo ir Pranašų. Arba Gėrio (gerumo, šventumo) ir Tiesos.
www.synod.va nuotrauka
Gėris
Taigi, Mozė (šventumas, gerumas) išvedė Izraelį iš vergijos į laisvę. Izraelitai nenorėjo eiti. Jie troško saugumo Egipte. Bijojo laisvės dykumoje, kaip mokiniai bijojo keliauti į Jeruzalę... Taip kai kurie iš mūsų natūraliai bijo eiti Sinodo keliu. Fiodoro Dostojevskio romane Broliai Karamazovai Didysis inkvizitorius teigia, kad „niekuomet nei žmogui, nei žmonių visuomenei dar nėra buvę nieko labiau nepakenčiama kaip laisvė! <...> Viskas baigsis tuo, kad jie atneš savo laisvę prie mūsų kojų ir pasakys mums: Geriau padarykite mus vergais, bet papenėkite mus“.
Šventieji turi drąsos autoritetą. Jie drąsina mus žengti į gyvenimą vedančiu keliu, kviečia kartu su jais leistis į rizikingą šventumo nuotykį. Šventoji Kryžiaus Teresė Benedikta (Edita Štein) gimė žydų šeimoje, paauglystėje tapo ateiste. Tačiau atsitiktinai paėmusi į rankas šv. Teresės Avilietės autobiografiją, visą naktį skaitė ir vėliau parašė: „Užversdama ją sau pasakiau, kad tai yra tiesa.“ Tai atvedė ją į vienuolinį gyvenimą ir mirtį Aušvice. Toks yra šventumo autoritetas, kviečiantis mus palikti savo gyvenimo kontrolę ir būti drąsiems.
XX a. populiariausia knyga buvo J. R. R. Tolkieno Žiedų valdovas. Tai itin katalikiškas romanas, o pats autorius teigė, kad tai romanas apie Eucharistiją. Kankiniai buvo pirmieji Bažnyčios autoritetai, nes drąsiai viską atidavė. Gilbertas K. Chestertonas sako: „Drąsa yra beveik prieštaringa. Ji reiškia stiprų troškimą gyventi, pasirengus mirti.“ Ar bijome mesti pavojingą iššūkį savo tikėjimui? Mano kaimynas Herbertas McCabe’as OP sakė: „Jei myli – būsi sužeistas, galbūt nužudytas. Bet jeigu nemyli – jau esi miręs.“
Jaunimo netraukia mūsų tikėjimas, jeigu tą tikėjimą būname prisijaukinę, prisitaikę. „Tobula meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 18). Brolis Michaelis Anthony Perry OFM, buvęs pranciškonų generalinis ministras, sakė: „Krikštu atsisakėme teisės į baimę.“ Sakyčiau, atsisakėme teisės būti baimės pavergti. Drąsieji pažįsta baimę. Baimės kupiname pasaulyje tik tuomet būsime autoritetas, jei matysime, kad viskuo rizikuojame. Kai prieš 400 metų mūsų broliai ir seserys europiečiai išvyko skelbti Evangelijos į Aziją, pusė jų mirė dar nenuvykę – nuo ligų, laivų sudužimo, piratavimo. Bet jie vis tiek vykdavo. Ar turėtume beprotiškos jų drąsos, ar norėtume likti sveiki ir saugūs?
Henris Burin de Roziers – mano bičiulis, prancūzų dominikonų teisininkas, dirbęs Brazilijos Amazonijoje – padavė į teismą stambius žemvaldžius, kurie dažnai pavergia vargšus, verčia juos dirbti didžiulėse savo valdose ir žudo, jei šie bando pabėgti. Henris sulaukė nesuskaičiuojamų grasinimų nužudyti. Jam buvo pasiūlyta policijos apsauga, tačiau jis žinojo, kad greičiausiai būtent ši jį ir nužudys. Kai apsistojau pas jį, jis pasiūlė man savo kambarį nakčiai. Kitą dieną išsidavė, kad negalėjo užmigti, nes jei šie būtų atėję jo ieškoti, atsitiktinai per klaidą būtų sučiupę mane!
Taigi grožio autoritetas kalba apie kelionės pabaigą, apie neregėtą tėvynę. Šventumo autoritetas byloja apie kelionę, kurią turime įveikti, jei norime atvykti. Tai autoritetas tų, kurie atiduoda savo gyvenimą.
Tiesa
Galiausiai – Elijas, tiesa. Pranašai yra tiesos sakytojai. Elijas įžvelgė Baalo pranašų fantazijas ir išgirdo tylų, švelnų balsą ant kalno. Veritas, „tiesa“ – dominikonų ordino šūkis – mane patraukė prie dominikonų anksčiau, nei susipažinau su vienu iš jų. Tikriausiai buvo Apvaizdos nulemta!
Mūsų pasaulis nemyli tiesos: netikros naujienos, necivilizuoti komentarai internete, beprotiškos sąmokslo teorijos. Vis dėlto žmonijoje glūdi neblėstantis tiesos instinktas, o kai ji ištariama – rezonuoja žmonių širdyse; tiesa tebeturi paskutinius autoriteto likučius. Instrumentum laboris nebijo tiesos apie iššūkius, kuriuos turime spręsti. Jame atvirai kalbama apie Dievo tautos viltis ir skausmus, pyktį ir džiaugsmą. Kaip galime patraukti žmones prie To, kuris yra Tiesa, jei nesame atviri patys sau?
Norėčiau paminėti tik du būdus, kuriais ši pranašiška tiesos sakymo tradicija yra skubiai reikalinga. Pirma, teisingai kalbėti apie pasaulio džiaugsmus ir kančias. Bartolome’as de Las Casas, Ispanijoje gyvenęs vidutinybės gyvenimą, 1511 m. Advento metu perskaitė Antonio de Montesinos OP pasakytą pamokslą, kuriame priekaištauta konkistadorams, pavergusiems vietinius gyventojus. „Pasakykite man, kokia teise ar teisingumo interpretacija laikote šiuos indėnus tokioje žiaurioje ir baisioje vergijoje? Kieno autoritetu vykdote tokius bjaurius karus prieš žmones, kurie kadaise taip ramiai ir taikiai gyveno savo žemėje?“ Tai perskaitęs, Las Casas suprato, kad tai tiesa, ir atgailavo. Taigi ir šiame Sinode įgysime autoritetą tuomet, kai išliksime tiesoje kalbėdami ir klausydamiesi žmonių, kurie teisingai kalbės apie „mūsų laikų žmonių džiaugsmus ir viltis, liūdesį ir sielvartą“ (Gaudium et spes, 1).
Tiesos labui taip pat reikia sąžiningo mokslo, atsispiriančio pagundai panaudoti Dievo žodį ir Bažnyčios mokymą savo tikslams: „Dievas yra teisus, nes jis sutinka su manimi!“ Biblijos tyrinėtojai, pavyzdžiui, sugrąžina mus prie pirminių tekstų, kurie yra nepažinti, kitoniški. (Kai buvau ligoninėje dėl savo vėžio operacijos, viena slaugytoja pasakė, jog norėtų mokėti lotyniškai ir skaityti Bibliją originalo kalba. Nieko neatsakiau!) Tikrieji mokslininkai priešinasi bet kokiems supaprastintiems bandymams pasitelkti Šventąjį Raštą ar Tradiciją asmeniniams žygiams. Dievo žodis priklauso Viešpačiui. Jo klausykite. Tiesa mums nepriklauso, mes priklausome tiesai.
Kiekviena meilė atveria mus kito tiesai. Atrandame kitą kaip esantį iki galo nepažinų. Negalime jo užvaldyti ir panaudoti savo tikslams. Mylime jį ir jo kitoniškumą, nekontroliuojamą laisvę.
Atsimainymo metu ant Taboro kalno matome, kad mokiniai, norėdami įveikti didžiąją autoriteto krizę Pilypo Cezarėjoje, remiasi įvairiomis autoriteto formomis. Šios ir kitos priemonės yra būtinos. Be tiesos grožis gali būti tuščias. Kažkas yra pasakęs: „Grožis tiesai yra kaip skonis maistui.“ Be gerumo grožis gali apgauti. Gerumas be tiesos – virsti sentimentalumu. Tiesa be gėrio – vesti į inkviziciją. Šv. Jonas Henrikas Niumanas (John Henry Newman) gražiai kalbėjo apie daugialypę autoriteto, valdymo, proto ir patirties formą.
Visi turime autoritetą, bet skirtingai. Niumanas rašė, kad jei valdžios autoritetas taps absoliutus, jis bus tironiškas. Jei vieninteliu autoritetu taps protas, pateksime į sausą racionalizmą. Jei vienintelis autoritetas bus religinė patirtis, nugalės prietarai. Sinodas yra tarsi orkestras, kuriame skirtingi instrumentai skleidžia savo muziką. Štai kodėl jėzuitų įžvalgos tradicija (discernment) yra tokia vaisinga ir esminė Sinodui. Tiesa nepasiekiama balsų dauguma, kaip neįmanoma balsavimu vadovauti orkestrui ar futbolo komandai!
Vadovavimo autoritetas (hierarchija) neabejotinai užtikrina, kad Bažnyčios pokalbis būtų vaisingas, kad nė vienas balsas nedominuotų ir neužgožtų kitų. Jis įžvelgia paslėptą darną, mūsų svarstymų vienybę su Bažnyčia visame pasaulyje ir visais laikais. Vyriausiasis Didžiosios Britanijos rabinas Jonathan’as Sacksas rašė. „Neramiais laikais religiniams lyderiams kyla beveik nenugalima pagunda konfrontuoti. Reikia ne tik skelbti tiesą, bet ir pasmerkti melą. Pasirinkimai turi būti išdėstyti kaip aštrios skyrybos. Nepasmerkimas reiškia pritarimą.“ Tačiau, jo teigimu, „pranašas girdi ne vieną, o du imperatyvus: vadovavimą ir užuojautą, meilę tiesai ir nuolatinį solidarumą su tais, kuriems ši tiesa užgožta. Išsaugoti tradiciją ir kartu ginti tuos, kuriuos kiti smerkia, yra sunki, bet būtina religinio vadovavimo užduotis nereligingame amžiuje“.
Visa galia ateina iš triasmenio vieno Dievo, kuriame visa bendra. Italų teologas Leonardo Paris teigia: „Tėvas dalijasi savo galybe. Su visais. Ir Jis nustato visą valdžią kaip bendrą. <...> Neįmanoma cituoti apaštalo Pauliaus – „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28) – ir apeliuoti į sinodiškumą, nepripažįstant, kad tai reiškia rasti konkrečių istorinių formų, jog kiekvienas būtų pripažintas kaip turintis galią, kurią Tėvas panorėjo jam ar jai patikėti.“
Jei Bažnyčia iš tiesų taps abipusio įgalinimo bendruomene, tada kalbėsime su Viešpaties autoritetu. Tapti tokia Bažnyčia bus skausminga, bet gražu. Būtent į tai pažvelgsime kitoje, paskutinėje konferencijoje.
