Šį tekstą paakino parengti daugybė paslaptingų istorijų, kurias saugo nei daug, nei mažai mūsų pažįstamų šeimų. Apie tokius įvykius paprastai niekas nepasakoja. Jie tik kartais iškyla, tarsi angelo plunksna nukrinta ant širdies, ir tada lūpos praveria paslaptį – negimusio vaikelio istoriją.
Keturias dienas kūnelį laikė šaldytuve, šalia šaldytų uogų, daržovių ir mėsos. Laikė, nes vis turėjo vilties jį palaidoti kaip žmogutį, kaip labai lauktą savo sūnelį. Pirmoje ligoninėje, kur nustatė, jog moteris nešioja jau mirusį kūdikį, paklaustas, ar galės jį pasiimti, gydytojas labai sudvejojo – esą reikės tartis su skyriaus vedėju ir tvarkyti tam tikrus popierius. Mama paprašė bent echoskopu padaryti mažylio nuotrauką. Griežtas gydytojo balsas nusmelkė: „Kam to reikia? Kad paskui žiūrėdama visą gyvenimą graužtumeis?“
Tačiau moteris buvo atkakli: „Esu motina ir noriu matyti savo vaikelį, aš turiu teisę.“ Ji suprato, jog reikės išgedėti ir išverkti, norėsis ieškoti kaltų ir aiškintis, kodėl taip atsitiko, ir maldoje klausti Dievo – už ką jiems taip? O drauge kaip niekad aiškiai išgyveno, kad šis vaikelis ir visi kiti jos vaikai yra ne jos – jie visi ir visiškai yra padovanoti Dievo. Ir štai šita gyvybės dovana sugrįžo pas Tėvą, tad dabar jie turės artimųjų Danguje. Vaikelis žiūrės iš aukštybių, kad jie būtų geresni, švelnesni ir labiau vieni kitus mylėtų. Tuo metu širdį persmelkė dėkingumas už trečią kartą, tegu ir trumpai, patirtą motinystės jausmą, už nokstančio tarsi obuolys pilvo lytėjimą, už kūdikio drabužėlių spintoje perdėliojimą, už visas svajones, už naujos gyvybės dovaną, pagaliau už tikėjimo malonę, kuri išlaisvina iš sielvarto ir suteikia skausmo apmąstymui kitokią kryptį...
* * *
Grįžtančią namo su kapinaitėmis įsčiose (mat gydytojas nusprendė, jog reikės kitą dieną atvažiuoti su šeimos gydytojo siuntimu) moterį mirties žinia persmelkė iki sielos gelmių: apsikabinusi vis dar savy sūpuojamą negyvą kūdikėlį, ji pravirko balsu. Šalia girdėjo tyliai šniurkščiojantį vyrą.
Namie per vakaro maldą prie uždegtos žvakutės buvo kaip niekad tylu – iš tėvų balsų ir žvilgsnių vaikai juto, kad kažkas atsitiko. Būtinai reikėjo jiems papasakoti, kad visų lauktas kūdikėlis numirė ir pavirtęs angelu išskrido pas Dievą. Vyresnėlis dar bandė smulkiau išsiaiškinti, kaip čia atsitiko, kur dabar tas angelas – jam toks pasakojimas atrodė labai nepaprastas ir priminė Kalėdas, bet atsigulęs į lovytę gailiai užsikūkčiojo nebegalėdamas sustoti. Atėjęs nuraminti tėtis apsikabino sūnų ir neišlaikė: pravirko drauge. Vaikus susinešę į savo lovą ir apsikabinę, visi drauge šnibždėjosi, kaip jiems gaila kūdikėlio, kaip jiems jo trūks, o paskui nuklydo užsisvajoję apie angelus ir jų nepaprastą gyvenimą Danguje.
* * *
Naktį pliūptelėjo kraujas. Greitoji moterį išvežė į kitą ligoninę, kur kūdikį reikėjo skubiai išimti. Čia gydytoja sutiko vaikelį atiduoti tėvams. Jiems, labai išgyvenantiems ir liūdintiems, buvo labai svarbu ir tai, kad mažylis, devyniolikos savaičių kūdikėlis, nebūtų išmestas kaip medicininė atlieka. „Juk kur aš, mama, tada jo ieškosiu, kur Vėlinių dieną savo raudančią širdį nunešiu, kur žvakelę uždegsiu, kaip save motina vadinsiu, mirusį kūdikį išmetusi į sąvartyną?“ – galvojo moteris. Slaugė paketėlį su vaikučio kūneliu padavė tėčiui. Namie jis iš knygų spintos ištraukė medinę dėželę su viršuje išpieštu šakotu kryželiu. Joje paprastai laikydavo Šventąjį Raštą, o dabar įdėjo šventą kūnelį – nė sykio neatverstą, bet itin brangią, labai gražią ir neįkainojamą knygą, kurios vertė – net ir neperskaitytos – tokia didelė.
* * *
Metrikacijos skyriuje tokius vaikelius vadina negyvagimiais ir jų gimimą registruoja tik tada, jei jie įsčiose sulaukia 22 savaičių. O šis mažylis tebuvo devyniolikos savaičių, todėl jo negalėjo įtraukti į jokius sąrašus. Tėvams nebuvo svarbūs tie valstybiniai sąrašai, jie tik norėjo jį palaidoti. Palaidoti kaip žmogutį, kurio širdelė plakė ir kūnelis buvo visiškai susiformavęs. Tačiau kapinių administratoriai logiškai klausė: „Jei žmogus nėra gimęs, jis negali būti ir miręs. Tai ką tuomet jūs laidosit, kaip jums skirsim žemės lopelį?“ Kelias miesto kapines apvažiavęs vyras gavo tik tokių pasiūlymų: „Padėkit už kapinių tvoros pamiškėj į duobę, kur pilamos iš ligoninių atvežtos medicininės atliekos. Kai duobė prisipildo, buldozeriai užlygina ir iškasa kitą“ arba „Gal sode po obelimi pakaskit ar šiaip kur nors laukuose po berželiu.“ Besikalbantį su kapinių prižiūrėtojais vyrą apėmė panika: „Aš negaliu savo sūnaus išmesti kaip atliekos ir negaliu kaip kokio šunelio pakasti po medžiu! Kaip paskui ten savo vaikus atvesiu?! Kaip paaiškinsiu, kodėl jų brolį palaidojom laukuose?!“ Vienų kapinių administratorė buvo malonesnė ir padėjo patardama: „Nuvežkite į giminių kapavietę.“ Tada jis prisiminė kaime už pusantro šimto kilometrų esančias kapinaites – ten šalia prosenelių ilsėjosi du visai maži mirę senelių vaikučiai.
* * *
Kitą dieną iš pat ryto vyras pasiėmė penkiametį vyresnėlį ir išvažiavo; išlydėdama moteris juodu pabučiavo. Ir karstelį pabučiavo, o dar norėjo prisiglausti, paverkti, pastovėti... juto, kad kažkokio pastovėjimo, gedėjimo tylos šią akimirką labai reikia, bet niekas nepamokė, kaip tokį išlydėjimą surengti. Pro langą sekdama akimis iš kiemo išsukantį automobilį, moteris gailėjosi, kodėl būdama ligoninės operacinėje nesusiprotėjo gydytojos paprašyti, kad leistų bent paliesti mažylį – dabar jai būtų buvę ne taip baisu, o tik švelnu.
* * *
Nuo vaikų nieko neslėpė – su jais kartu laukė kūdikio, kartu ir atsisveikino. Prieš dvi savaites iki žinios apie nėštumą vyresnėlis nupiešė angelą-mamą su kūdikėliu įsčiose. Moterį tas piešinys sujaudino, pasikabino jį ant sienos. Paskui kasvakar vyresnėlis ir melsdavosi, kad gimtų vaikelis, o kai sužinojo, jog kūdikis jau su mumis, džiūgavo, svajojo ir laukė. Todėl dabar tėvai privalėjo jam viską paaiškinti apie šito vaikelio išėjimą, jautė, kad negali nieko slėpti ar kaip nors meluoti. Rengdamasis su tėčiu vežti vaikelį į kapines, sūnus išvertė visą žaislų dėžę ir išrinko minkštą medžiaginį žmogeliuką: „Įdėsiu jam; kai norės, galės pažaisti.“ Kaimo bažnytėlės prieangyje švęstas vanduo buvo sušalęs. Vyras perbraukė sustingusiais pirštais, pašventino karstelį ir nunešė į kapines. Užkasęs paskambino žmonai – negaluojanti jinai turėjo gulėti lovoje – ir ištarė: „Jau. Dabar sugiedokim „Sveika, Jūrų žvaigžde...“ Plačiai – per pusantro šimto kilometrų – nuskambėjo giesmė Mergelei, o daug mažų angelėlių iš dangaus žiūrėjo į žemę.
P. S. Vis dėlto kokios yra tokių kūdikių laidojimo apeigos?
Nuo 2018 m. LR išduoda leidimą laidoti negimusius kūdikius. Pasikeitę teisės aktai įteisino
sąmoningų Lietuvos piliečių teisėtą valią pagarbiai elgtis su Žmogaus gyvybe nuo pradėjimo momento iki mirties.
