Vasario mėnesį popiežius Pranciškus pasaulio katalikus kviečia melstis, „kad būtų išgirstas brolių migrantų, nusikalstamos prekybos aukų, balsas ir į jį būtų atsižvelgta“. Ar mums aktuali ši popiežiaus intencija?
Prekeivis žmonėmis nužiūri miestelyje ar mieste vienišos motinos ar sunkiau gyvenančios šeimos paauglį. Pamažu susidraugauja su juo dovanėlėmis, ekskursija, sportu, dar kuo nors, parūpina telefoną, kompiuterį. Netrukus jis palaipsniui duoda užduočių, privedančių prie banko sąskaitų valymo. Iš pradžių 15-metis patenkintas pinigėliais išlaidoms, prietaisais, kol pats ar pakalbėjęs su artimu suaugusiuoju suvokia, ką iš tiesų daro. Kaip jam išsprukti, išsipainioti iš pinklių, neprarandant gyvybės?
Nedidelio miestelio mergina uždarbiauja užsienyje pati ar tokių kelionių agentų globojama. Patekusi į Ispaniją ar kitą šalį nori mesti nepageidaujamą prostitucijos amatą. Kartą pabėgo, grįžo pas tėvus į Naująją Akmenę, tačiau sukčių tinklas ją surado ir sugrąžino į darbą Pietuose. Antrą kartą ji kreipėsi į Bažnyčios socialinę įstaigą, palydima grįžo į Lietuvą, aplankė tėvus, bet nepasiliko, kad vėl jos nesurastų.
Europos įstatymai patogūs pasinaudoti mažamečiais vagišiais. Tauragėje, Ariogaloje ar Mažeikiuose, panašiai kaip pirmu atveju, paaugliai surandami, suviliojami darbu užsienyje, pamokomi vogti. Po to užsienyje jie gyvena vargingai, kartais po tiltu, kaip vergai, o juos verčia vis daugiau vogti, kad pavergėjų verslas klestėtų. Policija, sugavusi tokių vaikų, nebaudžia, tik išsiunčia atgal į Lietuvą.
Jauna muzikė nuvyksta į kitą žemyną, tikėdamasi greitai ir daug užsidirbti bei pasaulio pamatyti. Deja, tampa „mulu“ – pasiuntiniu, gabenančiu narkotikų siuntą per muitinę. Narkotikų prekeiviai, galbūt susitarę su muitininkais, paaukojo naivią lietuvę kalėti, kol tuo metu tikras nešikas saugiai pernešė daug vertingesnę siuntą. Kalėjime mergina išmoko kalbos. Norėtų į laisvę ir namo. Po keleto metų ją išgelbėjo advokatas ar jo talkininkas, paėmė globoti, tačiau nugvelbė pasą, neleido naudotis kompiuteriu, internetu ir išnaudojo kaip vergę. Mergina niekuo nepasitiki, net tos šalies Caritu, tik savo prispaudėju, parūpinančiu jai maisto ir saugią pastogę (psichologai tai vadina Stokholmo sindromu).
Prekyba žmonėmis galime vadinti ir tuos atvejus, kai už sunkų darbą (pavyzdžiui, užsieniečiams, dirbantiems statybose ar kitoje srityje) mokama nesąžiningai maža alga, darbininkų gyvenimo sąlygos itin skurdžios, kaip vergų.
Kartais tokį paauglio ar jaunuolio, merginos ar moters likimą nulemia patirtis namuose ar šeimoje – smurtas, svaigalai, asocialus elgesys. Atsitinka, kad ir tie, kurie nori padėti pakliuvusiems į tokias pinkles, patys tampa prekeivių žmonėmis aukomis. Tamsos pinklės sudėtingesnės negu šviesos vaikų spindesys. Pareigūnų, įvairių valdžios tarnautojų, žmonių supratimas ir įžvalga nuolat gerėja. Pavyzdžiui, policininkai Lietuvoje išklauso valandos kursą apie prekybą žmonėmis. Deja, dar daug oficialių ar eilinių asmenų visą kaltę suverčia aukai, o tikrieji nusikaltėliai lieka nepastebėti.
Lapkritį Vilniaus Trinapolyje posėdžiavo Europos moterų vienuolijų atstovių taryba, dirbanti prekybos žmonėmis srityje Renate. Seserys arčiau žmonių negu dvasininkų luomas ir tiesiogiai bendrauja su moterimis, merginomis, labiau pažeidžiamais. Jos tiesia gelbėjimo, ugdymo, sąmonės švietimo kelius visuomenėje, bažnytinėse bendrijose.
Prelatas Edmundas Putrimas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos paskirtas užsienio lietuvių sielovados vadovu, Peru lankė 30 lietuvių vyrų ir moterų „mulų“. Norintiems lėšomis teikti pagalbą, pavyzdžiui, susigrąžinti artimuosius į Lietuvą, prelatas pataria aukoti ir remti bendrijas ar įstaigas, kovojančias su prekyba žmonėmis. Sunku pavienį žmogų išnarplioti iš šio tinklo.
Tad vasarį popiežiaus pasaulinis maldos tinklas meldžiasi už brandų atjautos ir supratimo ryšį tarp žmonių, už kovą prieš visokį smurtą. Įsitraukiantieji į maldos tinklą dažnai sudaro ratelius, įsirašo į tinklo (seniau – Maldos apaštalavimo) narius parapijoje ar vyskupijoje. Tai gražiai daroma, pavyzdžiui, Panevėžyje.
