Kaip būti su jaunimu, kad jis jaustųsi išklausytas ir vertingas? Atsidarau pirmą straipsnį apie paauglystę ir skaitau: „Buvimas su paaugliu panašu į juvelyriką arba plastinę chirurgiją. Be galo subtilus ir, tiesą pasakius, varginantis, reikalaujantis nuolatinio situacijos vertinimo dalykas.“ Sakinys, skambantis kaip sudėtinga misija, tikrai nesužavi; priešingai, sukelia troškimą atvirai pasikalbėti su žmogumi, apsisprendusiu kasdien, po kelias valandas, būti šalia jauno žmogaus. Ar tai drąsu, ar labiau kvaila? Paauglys yra katastrofa, ar vis dėlto neįtikėtinai įdomu būti šalia jaunuolio, virstančio suaugusiu asmeniu? Apie jauno žmogaus vertę atvirai – tikybos mokytojo specialybę pasirinkęs komikas ir teologas Justinas Visickas.
Kaip Justino Visicko žodyne skamba apibrėžimas „jauno žmogaus vertė“?
– Turėtų užtekti sakinio – žmogus yra Dievo kūrinys, todėl savaime vertingas. Bet dažnai susiduriu su visuomenės polinkiu generalizuoti paauglius. Dar tiksliau – su įpročiu sugrūsti jaunuolius į vieną lentyną, pavadinimu „nei šiokie, nei tokie“. Mane tai erzina.
Jauno žmogaus vertė man asocijuojasi su kūrybingumu, asmeninės nuomonės turėjimu bei drąsiu jos išsakymu. Nujaučiu, kad tai priešprieša paauglystę nepelnytai apibendrinusiam pasaulio požiūriui. Šis „įstrigo“ prie jaunuolių atsikalbinėjimo, panirimo į mobilųjį telefoną ar skundus apie neįdomų gyvenimą.
Be polinkio generalizuoti jaunus žmones, visuomenė nevengia ranka numoti į paauglių blaškymąsi ir savo gyvenimo „gadinimąsi“. Ar tau pavyksta įžvelgti vertingumą šėlstančiuose hormonuose?
– Tie iššūkiai, su kuriais susiduria paaugliai, yra vertingi. Jų problemos jų amžiuje ir yra problemos. Jos yra tolygios mūsų kiekvieno problemoms. Taip, paauglystė yra baisiai sudėtingas procesas. Todėl dažnai sau primenu: „Jų problemos tikrai egzistuoja, jos yra tikros.“ Emocijų šuoliai, romantinių santykių kūrimas, savarankiškumo siekis – ir aš renkuosi kalbėtis apie tai. Svarbiausia – negėdinti ir nenumoti: „Tai nerimta.“
Pasitelkdami atmintį sugrįžkime į tavosios paauglystės metus. Ar šalia buvo žmonių, kuriems tu rūpėjai?
– Taip. Ir jei susilaukau nepliurpdamas apie mamą ir tėtį, kurie buvo stipri ir reikšminga pagalba mano paauglystės metu, – renkuosi pasidalyti apie krikštatėvį. Jis buvo ir tebėra pavyzdys, kaip būti šalia.
Pirmas dalykas, kuris šauna į galvą, – tokia buitiška situacija, kai mane, septyniolikmetį berną su nutrūkusiais kojos raiščiais, jis užnešė į trečiame aukšte esančius namus. Sakytume: o kaip kitaip, bet juk galėtų būti ir mažiau rūpesčio. Pavyzdžiui, jo nepertraukiama kantrybė kasmet pasveikinti mane su gimtadieniu. Juk tai neprivaloma ir net sudėtinga tokiame skubėjime prisiminti. O jis ne tik pasveikina – dovanoja man pilną rūpesčio ir atidumo pokalbį.
Jaunas žmogus bent septynias valandas per dieną praleidžia mokykloje. Kokia mokytojų lyderystė darė tau įtaką?
– O, mano auklėtoja Jurgita! Niekada dar negalvojau, bet geras, mane įkvėpęs žmogus buvo taip pat tikybos mokytoja. Jos investicija į, neperdedu, pasiutusią klasę davė gausių vaisių.
Antras didelę įtaką padaręs žmogus – Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas kunigas Mindaugas Kučinskas. Jo autoritetą atpažinau jau šeštoje klasėje. Tiksliau, brangiausia yra tai, kad jis visada turėjo ir turi laiko jaunam žmogui. Ne patarimų, bet laiko.
Tu pats pasirinkai mokytojo specialybę. Kada savyje atpažinai rūpestį dėl jauno žmogaus? Tai įgimta ar išmokta?
– Neslėpsiu, tas sąmoningas įsivardijimas, kad paaugliai yra vertingi, nėra senas. Kaip ir mokytojo specialybė neištiko manęs su dangaus prasivėrimu ar kokiais kitais mistiškais ženklais. Pirma atsidūriau mokykloje, kuriai reikėjo teatro mokytojo. Po metų išgirdau pasiūlymą tapti tikybos mokytoju – sutikau. Panašiai išsivystė ir natūralus buvimas su jauno amžiaus tarpsnio žmonėmis. Tiesiog būnant išvien, ramiai rodant savo pasitikėjimą ten, kur išties paauglys yra vertas, ir nepasitikėjimą tose vietose, kuriose peržengiamos ribos.
Dar atpažįstu, kad darbe su jaunimu man svarbi kokybė. Aš nenoriu su jais susitikti nepasiruošęs ir nemanau, kad jie dėl savo jaunumo verti pigesnių, mažesnių dalykų.
Būtent, tavo darbe lengva atpažinti kokybės siekį. O tai lemia pasisekimą jaunimo gretose. Parodyk, kaip tu dirbi, kaip kalbiesi?
– Vaidmenys. Ir pati nepopuliariausia kryptis pedagogų greitkelyje – tapti draugu. Pabrėžiu, ne draugeliu, bet DRAUGU. Todėl šiuo metu mokausi girdėti ir išklausyti. Dar tiksliau, nesikoncentruoju į asmeninį poreikį būti gerbiamu mokytoju. Tai aišku, kad norisi patirti mažiau streso, todėl tikrai patogiau būtų atsiriboti susikuriant savo mokytojišką, kitiems neįveikiamą tvirtovę. Bet man brangesnė rašytojos Laimos Vincės mintis, kurią nugirdau per mokymus, – jeigu mokytoją vertiname kaip žmogų, kuris vaiką veda per gyvenimą, tai jis negali būti ne viename rate su mokiniais, turi sėdėti šalia.
Žinai, kalbamės apie jauno žmogaus vertę. Bet pirmiausia tai aš pats neretai jaučiuosi nevertas to paauglių atvirumo man. Dažnai jie pasitikėdami perduoda didelius lobius, atveria savo širdis. Ir kai jiems dalijantis neseka prašymas „tu tik niekam nesakyk“ – atrodo, nevažiuoju priešinga logikai kryptimi.
Kokybė ir draugiškumas. O kas dar sudaro tavo lyderystę, kuri taip sėkmingai atveria jauno ir suaugusiojo žmogaus tarpusavio pokalbius, diskusijas?
– Humoras, saviironija... ir išklausymas. Pirmi du – ne visiems tinkantys, bet asmeniškai man priimtiniausi veikimo būdai. Trečias? Būna pamokų, kai moksleiviai pirmiausia kalba apie viską, bet tik ne apie pamokos temą. Ir tokioms pamokų pradžioms nereikia net replikų ar mano įsitraukimo. Ne, tik leisti išsikalbėti ir aiškiai parodyti, kad aš juos išgirdau.
Humoras?! Gali duoti pavyzdį.
– Paskutinis pavyzdys, galėtų būti šis, kai praėjusią savaitę turėjau paaiškinti, kodėl spiritizmo seansas nėra saugu. Sakiau mokiniams: „Įsivaizduokite, kad šiek tiek tolėliau stovi agresyviai jūsų atžvilgiu nusiteikęs žmogus, o jūs jam šaukiate: „Ei tu, gaidy“. Jis turbūt jus vysis, o pagavęs duos į galvą. Taip yra ir su spiritizmo seansais – kviečiant piktąsias dvasias gali gauti ne į į galvą, bet į savo dvasią.
O kaip apie situacijas, kai paauglys dalijasi skaudžiu išgyvenimu? Kokia tada būna tavo kalbinė raiška?
– Aš žinau, ko nesakyčiau: „Tu dar jaunas, viskas vėliau bus geriau.“ Sakyčiau: „Girdžiu tave.“ Stengčiausi nesumažinti problemos ir sau mintyse priminčiau, jog kalbėtis – nereiškia patarinėti.
Vieta ar laikas, kai tu atsitrauki nuo rūpinimosi jaunimu. Ar egzistuoja toks konstruktas?
– Ai ne, būtų labai veidmainiška, jei pagarba paaugliams pasiliktų už mokyklos durų. Todėl po darbo valandų renkuosi savanorystę jaunimo sielovadoje: liudiju Dievo darbus parapijose, jaunimo renginiuose. Pagarbų žvilgsnį nešuosi ir ant slemo ar stendapo scenos. Nedaliju savo gyvenimo ir žvilgsnio į žmones, nesvarbu, jaunus ar ne.
Prisimenu pokalbį su moksleiviais, kuris mane stipriai nuliūdino. Išgirdau juos sakančius: „Mes esame blogi.“ Atidėjau į šalį dėstomą discipliną ir leidausi į pokalbį. Skaudu buvo girdėti, kad jauni žmonės lengviau pagarsina šūsnį savo blogų darbų ar savybių ir net tiesiogiai sudvejoja savo vertingumu. Tą kartą jie vos išspaudė po kelias teigiamas savybes apie save.
Ar būna nesėkmių?
– Taip. Skaudu pripažinti, bet visai neseniai praradau teigiamą kontaktą su paaugliu. Kaip? Tiesog atskaičiau jam moralą. Netinkamais žodžiais ir be kruopelytės kantrybės. Gaila, bet ir tai yra mano dalis.
