Atsivertusi šio mėnesio kalendorių aptikau, kad vasario 21-ąją Jungtinės Tautos nuo 1999 metų yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Argi ne puiki proga Artumoje atverti Kalbos skrynelę, iš kurios išėmę naujų ir senų kalbos turtų galėtume pasipuošti, pasigėrėti jais ir taip dar savičiau savo kalba perteikti pasaulio suvokimo būdą.
Galima sakyti, kad kiekvienas iš mūsų esame lietuvių kalbos kūrėjas, ir jokios kalbos priežiūros institucijos tikrai nėra pajėgios jos išsaugoti, jei mes, jąja šnekantys, nesuvoksime, kad tai mūsų visų rūpestis. Ne tik kalbininkų. Ir kalbos atžvilgiu patarlė: „Kaip pavadinsi – nepagadinsi“ netinka. Netgi labai pagadiname, net patys to nejausdami.
Ilgai svarsčiau, ką gi tiktų pirmiausia iškelti iš mūsų gimtosios kalbos lobyno, nuo ko užmaršties dulkes nupūsti... Bet po sekmadienio Eucharistijos šventimo abejonės išsisklaidė. Šįkart pradėsime nuo per kiekvienas šv. Mišias kartojamos kirčiavimo klaidos.
Per Aukos liturgiją po rankų plovimo apeigos kunigas bendruomenei taria: „Melskitės, broliai, seserys, kad visagalis Dievas Tėvas maloniai priimtų mano ir jūsų auką.“ Ir mes turėtume atsakyti: „Tepriima Viešpats iš tavo rankų šią auką. Tegul ji teikia jam garbę ir šlovę, o mums ir visai Bažnyčiai dvasinę naudą.“ Bet ar taip atsiliepiame? Deja. Pabraukiau du žodžių visai Bažnyčiai skiemenis norėdama atkreipti Tavo, maloningas skaitytojau, akis į jų kirčiavimą. Kodėl jis toks svarbus šiuo atveju? Ogi dėlei to, kad atsiliepdami visai Bažnyčiai pasakome visai ką kitą, nei derėtų. Ir tai nuskamba prastai – toks atliepas visái niekam vertas, nes yra visái kas kita nei įvardis vìsas.
Lietuvių kalboje įvardžiai kirčiuojami arba kaip būdvardžiai, arba kaip daiktavardžiai (bei skaitvardžiai), arba individualiai. Kaip ketvirtosios kirčiuotės būdvardžiai kirčiuojamas įvardis vìsas, visà. O ketvirtoji kirčiuotė reiškia, kad linksniuojant šį įvardį kirtis šokinės iš pradžios į galą, taigi neturės pastovios vietos. Taip jau yra su ta ketvirtąja kirčiuote.
Kitas žodis – Bažnýčia (iš bltr. ar sen. lenkų božnica „Dievo namai“) atkeliavo pas mus IX–XI a. iš rytų slavų kalbų. Pranas Skardžius straipsnyje „Ar vartotinas žodis bažnyčia?“ rašė, kad bažnyčia yra „gudiškas skolinys, patekęs mūsų kalbon drauge su Kalėdomis, Velykomis, Kūčiomis, krikštu, krikštyti ir kt.“ Anot kalbininko, žodis bažnyčia yra taip įsigalėjęs, kad jam rasti lietuvišką pakaitalą sunku: „ji yra ne tik šventykla, šventovė ar maldykla <…>, bet ir tam tikra tikinčiųjų bendruomenė“ (ten pat). Įdomu tai, kad 1947 m. arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas vietoj bažnyčios siūlė vartoti lotynišką žodį eklezija (lot. ekklēsia, grk. ἐκκλησία).
Daiktavardis Bažnýčia yra pirmosios kirčiuotės, todėl linksniuojamas šis žodis išlaiko tvirtapradę priegaidę tame pačiame skiemenyje. Kitaip sakant, kirtis turi pastovią vietą.
Taigi taisyklingas kirčiavimas būtų toks:
V. visà Bažnýčia
K. visõs Bažnýčios
N. vìsai Bažnýčiai
G. vìsą Bažnýčią
Įn. visà Bažnýčia
Vt. visojè Bažnýčioje
Beje, žodžiai „bažnyčia“ ir „koplyčia“ kirčiuojami skirtingai, mat šie seni slavų kalbų skoliniai nevienodu laiku atėjo į lietuvių kalbą. Kazimiero Būgos teigimu, tvirtapradę priegaidę išlaikęs žodis bažnýčia yra kur kas senesnis skolinys negu koplyčià. Pastarasis žodis yra antrosios kirčiuotės ir kirčiuojamas kaip daiktavardis seklyčià. Koplyčià, kaip ir kiti vėlesni (jau po XIII a.) Lietuvą pasiekę slavizmai, turi tvirtagalę priegaidę (Būga. Rinktiniai raštai, t. 3, Vilnius, 1961, p. 46).
Šiam kartui tiek iš Kalbos skrynelės.
