Dr. Mariusz Antonowicz
Seime kelią skinasi pasiūlymas kartu su 2027 m. savivaldos rinkimais surengti patariamąjį referendumą dėl šeimos sampratos. Anot projekto iniciatoriaus parlamentaro Vytauto Sinicos, gyventojų būtų prašoma pasisakyti, ar jie pritartų, kad Konstitucijoje būtų tiesiogiai įtvirtinta, kad šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės. Ši iniciatyva esą yra reakcija į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimą, įpareigojantį Seimą įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę. Referendumo pasiūlymas jau praėjo pirmą svarstymo Seime etapą, dabar jį nagrinės parlamentiniai komitetai.
Pasiūlymas kelia nemažai klausimų. Svarbiausias iš jų: kuo čia dėta savivalda? Su šeimos samprata susijusiais klausimais Lietuvos savivaldybės, pagal dabartinius įgaliojimus, galėtų padaryti nebent du dalykus: priimti sprendimus dėl Pride eitynių, ir antra, skirti finansavimą šeimos klausimais užsiimančioms nevyriausybinėms organizacijoms (tai nereiškia, kad negavusios finansavimo jos negalėtų lėšų susirasti kitur). Taigi bet kurios mūsų savivaldybės darbotvarkėje šeimos klausimas nėra kertinis, nes maža susijusių įgaliojimų.
Norint suprasti Sinicos ir jo bendražygių logiką, verta prisiminti dokumentinį filmą Get me Roger Stone (liet. „Suraskit man Rogerį Stoną“, rež. Dylan Bank, Daniel DiMauro, Morgan Pehme, 2017 m.). Jame pasakojama apie JAV respublikonų politinį strategą, konsultantą ir viešųjų ryšių specialistą Rogerį Stoną. Vienas iš jo bendražygių – taip pat respublikonų partijos strategas – filme paaiškina, kodėl 1980-aisiais respublikonai, o įkandin jų – ir demokratai įsivėlė į kultūrinį karą dėl abortų. Anot jo, tai yra stiprias emocijas provokuojantis klausimas, apie kurį nuomonę faktiškai turi visi. Politikams tai patrauklus būdas kurti savo žinomumą ir didinti išrenkamumo šansus. Rinkėjai dėl aštrios ir emociškai „įkrautos“ diskusijos yra linkę jų požiūriui atstovaujantiems politikams atleisti visas nuodėmes, pamiršti biografijas, ignoruoti blogus ankstesnius sprendimus. Kaip byloja viena iš Stono politikos taisyklių, praeitis tėra prologas.
Taigi ir referendumas dėl šeimos sampratos per kitų metų savivaldos rinkimus reikalingas tam, kad politikai gautų progą kalbėti apie genderizmą, tradicines vertybes, toleranciją, įtraukimą ir t. t. Šitaip bus kurstomos rinkėjų emocijos ir politikai augs savo populiarumą, nepaisant kompetencijų valdyti mūsų miestus ir miestelius. Referendumu dėl šeimos sampratos siekiama, kad rinkėjų protus taip užvaldytų vertybių klausimai, kad apakinti emocijų jie balsuotų savivaldos rinkimuose remdamiesi tik tuo.
Tokiu būdu referendumas dėl šeimos sampratos leis politikams išvengti sudėtingų, bet svarbių klausimų, nuo kurių priklauso ne tik gyvenimo kokybė mūsų miestuose ir miesteliuose, bet tam tikrais aspektais ir Lietuvos valstybės apgintumas. Kokie galėtų būti klausimai, kurių nenori girdėti didelė dalis būsimų kandidatų į savivaldybių tarybas ir merus? Galima pateikti labai daug pavyzdžių, bet dabar apsiribokime tik aplinkosauga.
Kaip reikėtų sutvarkyti mūsų miestus, kad jie būtų geriau pasiruošę klimato kaitai? Ar kandidatai toliau tęs „trinkelizaciją“ miestų aikščių, kurios vasarą tampa keptuvėmis, o žiemą čiuožyklomis? Ar kandidatai turi viziją, kaip užtikrinti pakankamą geriamo vandens kiekį visiems savivaldybių gyventojams? Ar kandidatai turi idėjų, kaip didinti žalumos kiekį? Ar jie žino, kaip mažins oro ir vandens taršą? Ar jie turi ryžto imtis tam tikslui sudėtingų sprendimų: įkurti švaraus transporto zonas, siaurinti gatves, investuoti į viešąjį transportą?
Šie ir kiti panašaus pobūdžio klausimai yra nelengvi. Jie reikalauja apmąstymo, vizijos, strategijos, kompetencijos, bendražygių komandos. Čia savivaldybė gali nuveikti žymiai daugiau nei šeimos sampratos tema, todėl kandidatai turėtų minėtiems klausimams skirti daug daugiau energijos ir dėmesio. Bet taip gali ir nenutikti, jei šalia kitų metų savivaldos rinkimų vyks referendumas dėl šeimos sampratos. Jis suteiks progą nemenkai daliai kandidatų užkurti emocinę audrą dėl vadinamųjų „šeimos vertybių“ ar seksualinių mažumų likimo, o šiais klausimais įelektrintas elektoratas leis jiems išvengti mąstymo apie savo gyvenamosios vietos ateitį.
Referendumą dėl šeimos sampratos galima traktuoti ir kaip bandymą pabėgti nuo realybės. Tačiau, kaip teigia lenkų filosofas ir eseistas Tomaszas Stawiszyńskis, kuo uoliau ignoruoji realybę, tuo smarkiau ji smogia atgal į dantis. Mes galime išsirinkti savo miesto ar miestelio merą dėl to, kad jis tvirtai saugos tradicinę šeimą ar bus labai atviras seksualinėms mažumoms. Tačiau jei šis pasirinkimas bus nulemtas tik „šeimos vertybių“ kriterijaus, labai tikėtina, kad toje savivaldybėje bus ir toliau plečiamos gatvės mašinoms, asfaltuojamos naujos aikštelės, iškertami miškai naujiems daugiabučiams su miniatiūriniais butais, betonuojami upių krantai ir pan. Atėjus karščio bangai nuo pavėsio ir geriamo vandens trūkumo kentės tiek senolis, neseniai dalyvavęs Pride eitynėse, tiek daugiavaikė šeima, ėjusi Žygyje už gyvybę. Ir vieni, ir kiti mokės didelę sąskaitą už elektrą dėl aktyvaus kondicionierių darbo...
Tik ar bus suvokta, kad jų vargai yra tiesiogiai susiję su „vertybiškai teisingo“ mero nekompetencija? Gal jie nuspręs, kad jų mieste ar miestelyje tiesiog „suprastėjo gyvenimo kokybė“, ir išsikraustys gyventi kažkur kitur? Tai bent iš dalies priklauso nuo mūsų visų. Net jei kitąmet ir vyks referendumas dėl šeimos sampratos, nepasiduokime artėjančiai emocinei isterijai ir be paliovos klausinėkime kandidatų, kaip jie yra pasirengę spręsti problemas, kurios atitenka savivaldybių kompetencijai.
Projektą iš dalies finansuoja
