Prieš 75 metus, 1941 m. birželio 14-ąją, pirmieji gyvuliniai vagonai, perpildyti vaikų, jaunų, senų žmonių, pajudėjo į Sibirą. Taip buvo „paminėtos“ sovietų kariuomenės įžengimo į Lietuvą ir šalies okupacijos, truksiančios pusę amžiaus, pirmosios metinės. Per tą laiką tauta patyrė daug sunkių traumų, jų padarinius jaučiame iki šiol. Pastaraisiais metais daugėja pastangų permąstyti šį istorijos etapą ir jo poveikį mums. Kalbamės su psichologe prof. habil. dr. Danute GAILIENE, neseniai įgyvendinto okupacijos ir trėmimų padarinius tyrusio projekto „Sunkių traumų ir socialinių transformacijų psichologiniai padariniai ir jų įveika“ (jį galite rasti internete), vadove.
Ar verta praėjus 75 metams nuo trėmimų pradžios ir jau 25 laisvos visuomenės gyvenimo metams prisiminti ir minėti skausmingas datas? Gal turėtume užmiršti praeitį ir gyventi šiandiena?
Danutė GAILIENĖ
Reikia minėti ir dar ilgai reikės, nes traumos padariniai, jei apie ją nekalbėsi ir nesistengsi jos įveikti, gali būti ilgalaikiai ir sunkūs, persiduoti į antrą ir trečią kartą. Trauma – ne sloga, savaime neišnyks. Jei tikiesi, kad palauksi šiek tiek ir viskas praeis, taip nebus. Visuomenės lygmeniu tai reiškia, kad ji deformuota, pilna kultūrinių kompleksų. Tai pasireiškia nepakantumu, dviveidiškumu, agresijos priepuoliais. Gerai, kad dabar Lietuvoje išsakoma įvairių požiūrių, bet kartu matome, kad palietus skaudesnę temą viešumoje kyla gana nebrandžių reakcijų. Vieni sako teiginius ir pateikia tyrinėjimus, o kiti isteriškai šaukia. Riksmai rodo, kad bijome, kad yra tabu temų. Juk žmogus savo gyvenimą nuolat permąsto, tai kodėl negalime permąstyti bendros mūsų istorijos? Čia, mano nuomone, reiškiasi nebrandumo ženklai. Brandus žmogus ramesnis, nes žino, kad gyvenimas įvairus, jis pats ir geras, ir blogas, kiti žmonės taip pat. Panašiai ir visuomenė – būdama brandi, t. y. išsigydžiusi, gali aptarti ir įveikti prieštaringumus ir sužeidimus.
Žiūrint iš traumų psichologijos, minėti tokias skausmingas datas tiesiog privaloma. Pripažinimas yra vienas iš svarbiausių traumos įveikos būdų. Minėdami tremtis ir kitas skaudžias sukaktis, visų pirma nukentėjusiems parodome, kad tai svarbu: jūsų kančios nėra mums nereikšmingos; mes pripažįstame, kad tikrai jums tai teko iškentėti, ir tai vertiname kaip kančią; tai svarbus mūsų gyvenimo etapas.
Kaip pripažinimas turėtų vykti, kad būtų ne liguistas, bet vestų į gijimą? Dažnai sukaktis minime pagal sovietines klišes: pastatome paminklą, surengiame minėjimą. O gal turėtume kaip hebrajai – pasakoti savo istoriją, idant pasakojimas taptų gydančiu, išlaisvinančiu? Ir jūsų tyrime kalbama – tie, kurie šeimoje pasakojo savo istoriją, ir patys labiau išsilaisvino, ir perdavė tai kitoms kartoms.
Viena vertus, simbolika yra svarbi. Reikia iškilmingumo, simbolinių ritualų ir ženklų. Bet darydami tyrimą pamatėme, kad Lietuvoje nemokame šių datų minėti visavertiškai. Tyrėme didelę grupę, tarp jų ir Sausio 13-osios aukas, kurios arba pačios pripažintos nukentėjusiomis, arba yra netekusios artimųjų. Akivaizdžiai pamatėme, kad šie žmonės labai blogai jaučiasi psichologiškai, o viena didžiausių nuoskaudų yra ta, kad mato, jog jais naudojasi: nėra tikro dėmesio, nuoširdumo bendraujant su jais, tik artėjant Sausio 13-ajai sulaukia kvietimo į Seimą, po to – jų vėl kaip nebuvę. Vadinasi, kažkas negerai mums, kad pagrindiniai mūsų naujojo laiko herojai jaučia tokių nuoskaudų. Kažko svarbaus nepadarome. Galbūt trūksta domėjimosi tomis istorijomis ar jų pasakojimo?
Kiek išgyvenant traumas ir jų perdavimą ar gijimą svarbi šeima?
Artimoji aplinka yra labai svarbi atrama. Pagal trauminės patirties kiekį labiausiai traumuota grupė yra buvę politiniai kaliniai ir partizanai, tačiau jų psichologinė būklė nėra pati blogiausia. Vadinasi, yra tarpiniai, traumos poveikį silpninantys veiksniai. Vienas svarbiausių jiems padėjusių veiksnių – to paties likimo žmonės. Sovietmečiu jie buvo izoliuoti, daug kas bijojo su jais šnekėtis, tai jie glaudėsi vieni prie kitų. Antras įdomus dalykas, pasimatęs iš tyrimų – esminės vertybės ir pasidaro svarbiausios. Jiems buvo labai svarbus tikėjimas į Dievą, moralinio pranašumo jausmas (kankintojai neteisūs, o aš teisus).
Paradoksalu, tačiau tyrimas parodė, kad represijų patirtis šeimoje prognozuoja geresnę psichologinę savijautą antroje ir ypač trečioje kartoje. Sovietų ir nacių represijas patyrusieji, jų vaikai ir ypač vaikaičiai šiandien yra psichologiškai stipresni ir turi daugiau optimizmo negu jų nepatyrusieji. Negalime drąsiai pasakyti kodėl, bet keli dalykai, atrodo, yra aiškūs. Šeimos perdavė savo tvirtybę, nes buvo tvirtesnės. Juk represuoti buvo geriausieji. Represuotųjų grupėje skyrybų daug mažiau negu kitose, ir kiti rodikliai, susiję su šeima ir solidarumu, daug geresni. Tyrimas parodė, kad blogiausiai jaučiasi tie, kurie nežino savo šeimos istorijos.
Kaip kalbėti apie tokią patirtį? Nebūtinai tai turi būti širdį draskantis pokalbis. Pavyzdžiui, buvusių partizanų vaikaičiai sako: „Senelis amžinai su humoru pasakodavo istorijų iš kalėjimo, mes mirdavome juokais.“ Šeimos stiprybė ir yra ta, kad jie turi tokį senelį, žino, ką sovietai jam darė, žino, kas jie yra. Atrodo, kad žinojimas, kas esi, labai svarbus asmens tapatumui, o turėti tapatumą – tai būti stipriam. Žinoma, galbūt svarbu čia ir tai, kad jie dabar yra laimėtojai.
Tačiau žinia, kad nebūtinai yra progresija – t. y. kuo daugiau traumų, tuo blogiau, tuo silpnesni vaikai ir tuo viskas nykiau, – labai viltinga. Kančia tampa stiprybe.
Vadinasi, represuotos šeimos kentėjo fiziškai, bet psichologiškai liko stipresnės ir vaikams savo gyvenimu perdavė sveikesnę patirtį?
Manau, taip. Tiesa, žmogus gali būti silpnesnės sveikatos, nervingas, bet jis kitaip stiprybę rodo – gal yra itin sąžiningas, tikintis. Julius Sasnauskas, vienas paskutinių politinių kalinių Lietuvoje, sako: „Aukos – tai jūs, o ne mes. Tai kas, kad mus kažkur ištrėmė, bet mes visada buvome laisvi ir likome laisvi, o jūs patys nežinote, kas esate, sumaitoti ir tiek...“ Grįžusieji iš tremčių rašė: „Kaip mes nustebome, kai grįžę radome žmones per 10 metų taip pasikeitusius, įbaugintus, dviveidžius.“ Dauguma nebuvo kovotojai. Išgyventi reikėjo, iš čia dviguba moralė, dviveidystė, viena valdžiai, kita šeimai, – žinom tą realybę (Petras Dirgėla labai taikliai vartojo terminą nusklembtas protas). O apie save sugrįžusieji iš tremties dažnai sako: „Mums nebereikėjo prisitaikyti, mes nebeturėjome ko prarasti.“ Tokia vidinė stiprybė gali išlikti ir, pasirodo, gali būti perduodama.
Kaip kurti savo gyvenimą, kad sovietmečio padariniai po kitų 25 metų būtų mažiau arba visai nebejaučiami?
Svarbu kalbėti. Džiugu, kad vis daugiau rašoma tomis temomis, atsiranda vis daugiau studijų. Tai vienas ženklų, kad sveikstame kaip visuomenė. Uždaryti, užrakinti arba nubrėžti storą brūkšnį – ne išeitis. Žmonių jausmų, atminties ir visuomenės procesų taip nesuvaldysi.
Ar mūsų tremties patirtis gali padėti mums priimti kitus ištremtuosius – imigrantus? Be to, katalikams iškyla savotiška problema: viena vertus, Bažnyčios ir popiežiaus pozicija yra labai aiški, kita vertus, dalis tautiškai nusiteikusių tam stipriai priešinasi.
Kai žmonės nepaliaudami aiškina apie kažin ar egzistuojančias baisybes, dažnai iš savo vidaus projektuoja arba piktumą, arba fantazijas. Taip yra ir šiuo atveju.
Iš tiesų manau, kad tai brandumo egzaminas, iššūkis suderinti tikrą krikščionišką laikyseną su labai realistišku situacijos vertinimu. Tai ne taip lengva. Man patiko kardinolo Audrio Juozo Bačkio žodžiai: „Ką jūs šnekate apie integraciją? Aš pats esu emigrantas. Lietuviai glaudžiasi prie lietuvių, sirai glausis prie sirų, jie norės kalbėti savo kalba.“ Žinome, kad kai kurie į Ameriką emigravę lietuviai angliškai taip ir neišmoko, nes jautėsi atvažiavę laikinai. Ką tai reiškė tos visuomenės požiūriu: jie su mumis nenori turėti nieko bendro? Mes bėgome, atlikome prašytojų vaidmenį. Kai kur mums buvo gerai, kai kur blogai, bet buvome to labai reikalingi.
Manau, kad pirmiausia reikia prisiversti laikyti atvirą širdį ir protą. Nežinome, kaip bus. Tai ir yra iššūkis.
Birželį šventėme Tėvo dieną; jūsų tyrimas parodo ir tėvo autoriteto svarbą.
Taip, tai dar vienas iš tyrimo atradimų – tėvo svarba Lietuvoje. Santykis su tėvu yra svarbus, lemiantis ateitį veiksnys. Tėvo gali nebūti fiziškai, bet gali nebūti ir psichologiškai – kai jis nebendrauja, nemoka kalbėtis, nemano, kad to reikia. Tada nėra santykio. Kodėl tai galima sieti su okupacijomis? Juk tuomet ir uždraudė kalbėti, ką jauti. Viskas pavojinga, kontroliuojama, reikia slapstytis. Tai paveikė žmones, – vieni nuėjo į darbą, kiti į tylėjimą. Ir taip su vaikais nebuvo bendraujama, neparodoma, kaip būna, kai ką nors jauti, ar iš viso žmogus ką nors jaučia (neva vyrai tai iš viso nieko neturi jausti). Tada vyrai pradeda ieškoti pakaitalų. Be to, ką moterys darė sovietmečiu? Jos ir paėmė visus keturis kampus. O ką daryti? Tėvas galėjo nusišalinti, o kur benusišalins motina?
Bet ką daryti, kad tai keistųsi?
Gyvenimas tuo ir įdomus, kad kol bėdoji, žiūrėk, jau kažkas pasikeitė. Visus tuos 25 metus vis buvo kažkokių problemų. Bet dabar kai pažvelgi – mes visiškai nebe tie, šalis visiškai nebe ta. Besirūpinant ir eina gyvenimas. Kol šnekame apie vyrų vaidmenį, kad jie nukentėję, šeimoje jų nėra, pažiūrėkite, kokie sąjūdžiai vyksta – tėvų kongreso pirmininkas vyras, jauni tėčiai masiškai eina tėvystės atostogų, niekas nebesistebi, kai tėvas sako: „Negaliu, man reikia eiti namo“; net nepajutom, kada tai įvyko. Mentalitetas jau kitas. Ir sykiu to per mažai. Reikia ir kalbėti, ir tokiomis žiniomis dalytis, ir patiems žmonėms rūpintis savo psichologiniu išprusimu bei kultūra. Negalvokime: „Na, kada gi tai bus?“ Jau yra!
Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį ir viltį.
Kalbino Darius Chmieliauskas
