Julija su Armenu
Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas
Per 23 savo gyvenimo metus Julija patyrė daugiau nei kitas per visą gyvenimą. Karo pabėgėlė nuo paauglystės, nuo 2014-ųjų; prieš trejus metus iš gimdymo namų po Cezario pjūvio su naujagimiu ir tuomet trimete dukrele jitraukėsi į Lvivą, kaip traukėsi daugybė iš bombarduojamų teritorijų plataus masto agresijos pradžioje Ukrainos žmonių.
12-os valandų kelionė traukiniais stovint, kad kuo daugiau pabėgėlių tilptų. Saugantis, kad panikos ištikta minia nesužeistų vaikų. Kad niekas nepasimestų. Kuomet nėra galimybės ne tik pervystyti naujagimio, bet ir pamaitinti krūtimi.
„Jei ne šeima – viena su vaikais būčiau neišgyvenusi“, – sako Julija. Džiaugsmas dėl sveiko, mielo sūnelio tuomet 20-ies metų Julijai tetruko tris dienas. Vos išmaldavo, kad naujagimiui būtų išduoti dokumentai. Su juo, dukrele, tėvais, vyru išvyko į niekur...
Pabėgėlė nuo 2014 metų
Julija augo Donecke, tad dar 2014-aisiais, prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, su tėvais viską palikę išvyko. Įsikūrė Kirovohrade. 2022-ųjų vasarį, Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, karo pabėgėliais tapo nebe tik ji, jos tėvai, bet ir vyras, pora vaikų.
Mažiausiasis Armenas gimė 2022-ųjų vasario 21-ąją, o po kelių dienų netoli gimdymo namų pasigirdo sprogimai. Kaip prisiminė po Cezario operacijos nuo žmonos nesitraukęs Milušas, visi buvo gabenami į rūsį, kur praleido tris valandas. Dar po dviejų dienų netoliese pradėjo bombarduoti oro uostą, tad su naujagimiu, su tuomet trimete dukryte Sofija ir seneliais, kurie prižiūrėjo anūkę, nusprendė bėgti.
Svarbiausia – nepasimesti... Pats Dievas padėjo
Kaip košmarą Julija prisimena paniką mieste ir stotyse: „Žmonės gelbėdamiesi grūdosi į traukinius be bilietų, niekas nebuvo svarbu. Mes Armeną buvome paguldę lopšelyje, labiausiai saugojome vaikus. Aš net negalvojau apie skausmą po operacijos, tik kad gyvi išliptume iš traukinio.“
25-erių Milušui įstrigusios eilės persėdant iš traukinio į traukinį. Atvykus iki Lvivo naujagimis sūnus jau karščiavo, kaip sakė gydytojai, peršalo inkstukus. Galop susirgo ne tik mažylis, bet ir visa šeima.
Lvive savanoriai juos kelioms dienoms apgyvendino viešbutyje. Paskui kelioms dienoms kambarėlyje prie cerkvės, dar vėliau – sporto komplekso salėje ant patiestų čiužinių su keliasdešimt kitų karo pabėgėlių šeimų.
Po operacijos, evakuacijos, ligos ir antibiotikų Julija nebegalėjo pati maitinti. Mišinukų parūpindavo savanoriai. „Gydytojas patarė duoti tos pačios rūšies, bet nebuvo. Laimei, Armenas ir tai ištvėrė. Gal pats Dievas mums padėjo, kad jam nekilo virškinimo problemų“, – tiki mama.
Nuolat kaukiančių sirenų siaubingai bijojo Sofija, kaip ir kiti vaikai. Šeima traukėsi į ramesnį Užhorodą, prie pat Vengrijos sienos. Maisto produktais, mišinukais, drabužiais, gyvenamuoju plotu pabėgėlius šelpė nevyriausybinės organizacijos.
Nuo „patiktuko“ prasidėjusi meilė, ir apie ką svajoja šiandien
Kaip sako Milušas, iki karo viskas buvo nuostabu. Čerchasai, kuriuose gyveno su mama, – už 100 kilometrų nuo Kirovohrado, tad būsimą nuotaką jis užmatė instagrame. Kaip juokavo, draugystė prasidėjo nuo „patiktuko“. Iš pradžių susirašinėjo, o netrukus ir susituokė.
Žmoną parsivedė į namą, kurį statė jo senelis. Tačiau gal tik Užhorode jam atėjo suvokimas, kaip radikaliai karas pakeitė gyvenimą. Kai sūnui buvo trys mėnesiai, Julijos prašymu šeima dar bandė grįžti į namus. Tačiau pirmą rytą pamatė skrendančią raketą, kurią numušė Ukrainos kariai. Milušo žodžiais, net žemė sudrebėjo. Vaikai labai išsigando sprogimo, tad skaudančia širdimi visi grįžo į Užhorodą.
Kelis kartus padidėjus būsto nuomos kainoms, iš Užhorodo šeima išvyko į Vokietiją. Tačiau ten nepritapo seneliai, nemokantys nei anglų, nei vokiečių kalbos. Šeima priėmė nelengvą sprendimą seneliams su anūkais vykti į Lietuvą, kuri – ir savesnė, arčiau Ukrainos. Julija su Milušu tik mėnesį išbuvo be vaikų ir taip pat atvyko į Ruklą.
„Iš tiesų, Lietuva panaši į Ukrainą, panaši gamta, keliai. Net oras kitoks nei Vokietijoje. Lietuvos ir Ukrainos žmonės panašesni. Jaučiame, kad čia mus labiau supranta“, – sakė Julija. Milušas jau susirado darbą žuvies fabrike, laukia leidimo gyventi, kurį gavęs galės pradėti dirbti.
Didžiausias Julijos noras, kad būtų taika. Ne tik Ukrainoje – visame pasaulyje, kur nesiliauja karai. Pasak Milušo, ta nesantaika, smurtas visus žaloja, bet labiausiai – vaikus: „Sunku, nes nežinia, kas bus rytoj. Ką dar sugalvos Rosija. Todėl mes dabar, galima sakyti, gyvenam be plano.“
Jei pavyks rasti darbą, namie neliks ir Julija. Abu stengsis dirbti, kad galėtų išsinuomoti nebrangų butą. „Kai atsistosime ant kojų, aš būtinai padėsiu kitiems – iš didelio dėkingumo, kiek pagalbos sulaukėme pačią pirmą dieną atvykę į Ruklą. Esu labai dėkinga šio centro darbuotojams, kurie mus globoja, ir Svajonei iš Kauno arkivyskupijos Carito, kuri yra ne tik geras, bet ir labai gražus žmogus“, – sakė dviejų vaikučių mama.
Milušas, Julija ir Svajonė
Jonavos rajone – dar 7 romų šeimos iš Ukrainos
Kauno arkivyskupijos Carito humanitarinės pagalbos koordinatorė Svajonė Lapiniauskienė, su kuria vykome į Ruklą, pirmiau susipažino su Julijos bei Milušo vaikais, jų seneliais ir tik vėliau – su jaunąja romų pora.
„Dar septynios romų tautybės karo pabėgėlių šeimos iš Ukrainos apgyvendintos Jonavos rajone buvusioje Panoterių mokykloje. Pastatas renovuotas, tačiau yra tik du dušai, o prausiasi apie 50 ten gyvenančių žmonių“, – pasakojo karitietė.
Arčiau miesto daugiau darbo galimybių, didesnėse parduotuvėse galima taupiau apsipirkti. Tačiau čia žmonės gana ilgai nemokėjo už gyvenimą, o mieste nuoma nepasiturintiems – per brangi. Kaip mato Svajonė, sunkiausia išgyventi vyresnio amžiaus žmonėms, nes jų galimybės dirbti labai ribotos. Nelengva ir auginantiems daug vaikų.
„Teoriškai, Panoteriai nėra Carito pagalbos „taškas“, tačiau teritorija priklauso Jonavos dekanato Caritui, tad su jo koordinatore Stanislava Daubariene pirmą kartą ten ir apsilankėme. Kokios paramos žmonėms reikėjo? Visų pirma maisto, skalbimo, higienos priemonių, nors tikrai galiu pasakyti, kad Jonavos savivaldybės Socialinių paslaugų skyrius stengiasi dėl tų žmonių: įrengtos elektrinės viryklės, skalbyklės. Ir aplinka ten graži – ramu, netoli miškas. Tik įsidarbinti problema“, – pripažino Stanislava.
Įspėja apie nelegalaus darbo spąstus
Dalis Panoteriuose prisiglaudusių karo pabėgėlių dirbo pas vietos ūkininkus, bet ne su visais buvo atsiskaityta pagal susitarimą. Žmonės bandė skųstis, tad paskui jų iš viso į darbą nebepriėmė, nebenorėjo priimti ir kitų.
„Carito bendradarbiai visada akcentuoja žmonėms, kad dirbtų tik legaliai, nes žodinių susitarimų be darbo sutarties nebūtinai laikomasi. Ginčo atveju mes nei vienai, nei kitai pusei negalime padėti. Todėl aiškiai sakome: turite dirbti tik legaliai, sudaryti normalias darbo sutartis ir gerai į jas įsiskaityti“, – pabrėžė Svajonė.
Didelė problema – nemokėti skaityti ir rašyti. Tokiems žmonėms, kaip minėtos romų šeimos močiutei, be artimųjų pagalbos svetimoje šalyje – prapultis. Tačiau Svajonei pati nedrąsiausia pasirodė Julija.
„Labai mandagi, santūri jauna moteris. Dėkoja už viską. Ar bendravimą apsunkina tai, kad ji ir jos artimieji romai? Aš asmeniškai juos myliu, man jie labai gražūs, patinka, smagu su jais bendrauti. Vaikai ne tik draugiški, bet ir drąsūs. Iš tiesų skiriasi nuo bendraamžių ukrainiečių vaikų, kurie ne tokie atviri su nepažįstamaisiais“, – lygino karitietė.
Romai yra viena mažiausių tautinių grupių ir Lietuvoje. 1989–2011 metais, mažėjant bendram Lietuvos gyventojų skaičiui, tolygiai mažėjo ir romų. Paskutinio gyventojų surašymo (2021 m.) metu mūsų šalyje buvo 2251 romų tautybės gyventojas ir tai sudarė apie 0,08 proc. visų gyventojų.
Pastaraisiais metais nežymiai didėjusiam romų Lietuvoje skaičiui įtakos turėjo ir karo pabėgėlių iš Ukrainos srautai. Caritas Lietuvoje romų tautybės žmonėms, kaip ir kitiems, patiriantiems vargą, padeda, nepaisant tautybės, amžiaus, lyties, rasės ir kitų skirtumų.
Prisidėti prie pagalbos kenčiantiems nuo ketvirtus metus nesiliaujančio plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą galite pervedami lėšų į specialią Lietuvos Carito sąskaitą:
Parama Ukrainai – speciali sąskaita:
Gavėjas: Lietuvos Caritas
Įm. kodas: 192066334
Sąskaitos nr.: LT257300010115125026
