Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2020 m. vasara
Kronika

Kardinolas Sigitas apie kardinolą Vincentą

2020-08-20 |
artuma202006 7 8 rs p13 1

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus MIC 20-ųjų mirties metinių išvakarėse bei artėjant gimimo 100-mečiui jo vardo muziejaus-buto aplinkoje greta Kauno arkikatedros dar kartą susitiko... du kardinolai. „Mano pažintis su kardinolu Vincentu tęsėsi 45 metus, o šiame name pirmame aukšte buvo ir mano paties vyskupo tarnystės pradžia ir darbo kabinetas“, – sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, čia apsilankęs su Artumos redaktoriumi diakonu Dariumi Chmieliausku bei jaunuoju sielovados bendradarbiu Gediminu Jonu Urbonu ir jų kalbinamas pasidalijo, kaip šiandien prisimena antrąjį Lietuvos istorijoje kardinolą.

– Kada pirmą kartą susitikote?

– Pirmą kartą kardinolą Vincentą sutikau 1955 m., įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Tuomet jis buvo prefektas ir faktinis vadovas, nes rektorius kan. Kazimieras Žitkus seminarijoje apsilankydavo daugiausia sekmadieniais, o prefektas gyveno tame pačiame pastate kaip ir mes, pirmakursiai. Jį kasdien matydavome, o kartą per savaitę vesdavo konferenciją. Iš tų pirmųjų metų išlikęs stiprus įspūdis. Net ir vėliau retai sutikau kunigų ar rekolekcijų vedėjų, kurie būtų taip įtaigiai kalbėję apie dvasinius dalykus.

Antras šiek tiek ilgesnis susitikimas vyko 1957 m. Vasarą atostogavau Paparčiuose ir vieną sekmadienį nuvykau į atlaidus Žasliuose, kur yra kardinolo tėviškė. Šios parapijos klebonas paprašė kunigo Vincento išleisti jį atostogų, o tada jis pasakė: „Jei šis klierikas irgi sutiks savaitę pabūti, tada važiuok.“ Neturėjau, kaip atsakyti. Savaitę gyvenau Žaslių klebonijoje. Vieną dieną jis nusivedė mane į savo tėviškę Guronyse. Aplankė savo mamytę, kurią labai mylėjo ir itin gerbė. Tada ją pirmą kartą pamačiau. Pamačiau, kokie šilti, sūniški santykiai buvo tarp jo ir mamos.

– Šia prasme jūs panašūs: jo tėvelis, o Jūsų mamytė anksti mirė...

– Gal kardinolas Vincentas laimingesnis, savo mamą turėjo ilgai. Kai buvau 11 metų, motinos praradimas man buvo labai sunkus. Neteko išsikalbėti, kaip Vincentas išgyveno tėčio netektį, bet jo mama ilgai gyveno ir jis nepaprastai ją mylėjo.

Kai 1957 m. suvažiavome į naujus mokslo metus, kun. Vincento seminarijoje neberadome. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis neleido jam toliau dėstyti, nes KGB matė jo stiprią įtaką, tad buvo jiems nepriimtinas. Labai gailėjomės jo netekę.

Paskui ryšys su kunigu Vincentu nutrūko, mane paėmė į kariuomenę. Ten gavau laiškelį, kad buvęs seminarijos prefektas – jau vyskupas.

1962 m. baigęs seminariją keletą kartų aplankiau jį tremtyje Nemunėlio Radviliškyje. Ir daugiau kunigų važiuodavo jo aplankyti, kad nesijaustų užmirštas; antra, kad pasitartume, nes su savo vyskupais, deja, ne visus klausimus galėdavome aptarti...

Išliko gražus atsiminimas iš 1969-ųjų. Man tada valdžia uždraudė eiti kunigo pareigas, atėmė registracijos pažymėjimą. Iš vyskupo Vincento Velykų proga gavau sveikinimo laišką, kuriame buvo sakinys: Nepergyvenk dėl atimtos registracijos, svarbu turėti Dievo registraciją. Man gauti iš vyskupo tokį laišką buvo didelis džiaugsmas.

– Ar galime vadinti kardinolą Sladkevičių Jūsų dvasios tėvu?

– Griežtąja prasme, kaip asmeninio dvasios tėvo, vadovavimo nebuvo. Seminarijoje iš pradžių jis tarnavo klierikų dvasios tėvu, o paskui po metų tapo prefektu. Bet platesne prasme jis buvo dvasios vadovas, į jį žvelgėme kaip į vyskupo etaloną.

 

artuma202006 7 8 rs p13 2

Kauno kunigų seminarijos pirmakursiai su prefektu kunigu Sladkevičiumi. Tamkevičius paskutinėje eilėje, trečias iš dešinės. 1955 m. lapkritis.

– Kokia buvo 1982-ųjų vasara, kai jis žengė į vyskupo sostą?

– Tuometinė sovietinė valdžia, norėdama sušvelninti Vakarų propagandą dėl tikėjimo persekiojimo Lietuvoje, nutarė vyskupą Vincentą „įdarbinti“ – leisti eiti vyskupo pareigas Kaišiadorių vyskupijoje. Rugpjūčio 8-osios sekmadienį Kaišiadorių katedroje buvo didelė iškilmė ir vyskupas Vincentas įžengė į sostą. Buvo laimingas, laimingi ir kaišiadoriškiai, pagaliau, po daugelio metų, sulaukę savo vyskupo. Tremtyje jis išbuvo 20 metų.

– Ta slapta konsekracija (kai arkivyskupas Teofilius Matulionis per 1957-ųjų Kalėdas Birštono klebonijoje slapta konsekravo Vincentą Sladkevičių vyskupu) kainavo kitą tremtį – palaimintąjį Teofilių ištrėmė į Šeduvą...

– Arkivyskupas Teofilius Matulionis užėmė Kaišiadorių vyskupo pareigas neatsiklausęs valdžios. Valdžia suprato, kad su juo nesusikalbės, jis nebus klusnus tarnas, tad vyskupą Matulionį reikia nušalinti ne tik nuo pareigų, bet ir apgyvendinti toli nuo vyskupijos.

 

artuma202006 7 8 rs p13 3

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus sutikimas grįžus iš Romos Kauno geležinkelio stotyje. 1988 m. liepos 7 d.

– Esate sakęs, jog kardinolas – Kronikos krikštatėvis. Ar paskui jo palaikymą „pasitikrindavote“?

– Įsimintinas man buvo apsilankymas pas jį 1972 m. vasarį. Jau buvo suplanuota leisti pogrindžio leidinį ir norėjosi gauti bažnytinės vyresnybės aprobatą. Su savo vyskupu neatėjo net mintis šiuo klausimu kalbėtis, žinojome, jog kurijoje yra saugumo mikrofonai. Nuvažiavau į Nemunėlio Radviliškį, papasakojau, pristačiau planuojamą leidinį. Jis pavartė ir pasakė, kad galėtų vadintis Kronika. Pridėjome kelis žodžius, kad tai Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, ir laikėmevyskupą Vincentą jos krikštatėviu.

Leidžiant Kroniką, nebuvo minties dažnai važiuoti tartis, nes visada mąsčiau, kad esu sekamas. Tad nenorėdamas kažkam padaryti bėdos, nevažiuodavau nei į Nemunėlio Radviliškį, nei pas savo provincijolą Joną Danylą SJ, kad KGB mažiau matytų kontaktų. Leidžiant Kroniką buvo aišku: svarbu nenusikalsti tiesai, o bažnytinė vyresnybė aprobuoja tai, ką Viešpats leidžia.

– Tačiau būdavo ir priekaištų, neva Kronika gali labiau pakenkti Bažnyčiai...

– KGB organizuodavo anoniminius laiškus, neva juos pasirašydavo daug kunigų. Įrodinėdavo, kad Kronika kenkia Bažnyčios ir valstybės santykiams; jei jos nebūtų, tai valdžia duotų daugiau laisvės. Laikėmės taktikos nekreipti dėmesio. Panašiai nekreipdavome dėmesio, kai taip kalbėdavo ir kai kurie kunigai, nes žinojome, jog buvo KGB užverbuoti ir kalbėjo, ką jiems liepė. Kronikos redakcija turėjo nemažą būrį idealistų kunigų, su kuriais viską aptardavo, ir diskutuotinų klausimų kaip ir nelikdavo.

– Kad vyskupas Vincentas paskirtas kardinolu, sužinojote pats būdamas tremtyje...

– 1988 m. jis grįžo iš Romos, kur popiežius Jonas Paulius II pakėlė jį kardinolu. Žmonės pasitiko Kaune, įteikė Trispalvę. Yra išlikusi nuotrauka, su kokiu džiaugsmu kardinolas tą vėliavą laiko. Tolesnis jo elgesys sovietinei valdžiai buvo nemažas akibrokštas. Kardinolas aiškiai pasakė, kad stojančiųjų į seminariją sąrašų jis daugiau į Vilnių nebesiųs, o priims į seminariją visus, kurie bus tinkami. Iki tada buvo tvarka, kad seminarijos siųsdavo sąrašus Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, ir šis kai kam leisdavo, kai ką išbraukdavo. Tvirtas kardinolo elgesys nepatiko sovietinei valdžiai, bet tada ji jau buvo susilpusi ir „padarė nuolaidą“.

Į Sibirą gaudavau laiškų, nes jau nebuvo cenzūros. Labai greitai, tą patį mėnesį, išgirdau šią žinią. 1988 m. lapkričio 4 d., kai tik parvažiavau iš Maskvos į Vilnių, pakeliui į Kauną užsukau į Kaišiadoris. Su kardinolu kalbėjomės apie Sąjūdį. Jis sakė savo nuomonę, nuogąstavo, kad į Sąjūdį gali būti KGB infiltruotų žmonių, turinčių savų tikslų. Jis tais klausimais turėjo protingą bažnytinę nuomonę. 

– Paskui jo ryšys su Sąjūdžiu buvo pakankamai atviras?

– Taip, palaikė visas iniciatyvas. Kunigui Alfonsui Svarinskui net leido dalyvauti Seimo rinkimuose ir dirbti Seime. Tuo metu, manau, tai buvo visai protingas sprendimas. Bent vieno kunigo dalyvavimas buvo labai reikalingas.

– Ar jūs žinojote tą istoriją, jog Kovo 11-osios Aktas saugoti buvo atvežtas kardinolui?

– Šito jis niekam nepasakojo. Manau, tai tik liudija, jog laikėsi duoto žodžio, kad ta žinia apie saugomą Aktą nenubanguotų. Jis konfidencialumo labai mokėjo laikytis.

 

artuma202006 7 8 rs p13 4

Šv. Mišios prie atgautos Vilniaus arkikatedros durų, 1989 m.

– Ar tikrai jautėsi jo palankumas Algirdui Brazauskui, netgi labiau nei kitiems?

– Kardinolas bendravo su visais. Ir su „kaire“, nes asmeniškai Brazauską pažinojo. Aplankydavo, mokėjo išlaikyti gerą ganytojišką lygį su kitaip manančiais. Jis buvo, be abejonės, už tokią valdžią, kuri gerbtų Bažnyčios teises, nebūtų kliūtimi Bažnyčios veiklai.

– Penkerius metus buvote jo augziliaras; tai buvo vyskupystės mokykla?

– 1991 m. gegužės pradžioje sugrįžęs iš Romos, kardinolas paskambino ir paprašė apsilankyti. Šiame bute jis ir pranešė, kad popiežius nominavo vyskupu ir klausė, ar sutiksiu prisiimti šias pareigas. Priklausiau Jėzaus Draugijai, tad pasakiau, jog turiu atsiklausti savo vyresniųjų pagal jėzuitų tvarką.

Nuo 1991 m. gegužės 19 d., Sekminių, kai buvau konsekruotas, kardinolą aplankydavau kasdien iš ryto kartu su vyskupu Vladislovu Michelevičiumi aptarti Bažnyčios, arkivyskupijos naujienų.

Kardinolas nebuvo skyręs vienos ar kitos srities; kur konkrečiai reikėdavo, ten ir siųsdavo. Kai tapau augziliaru, daug interesantų eidavo pas mane, svarbesnius sprendimus priimdavo kardinolas. Jis buvo arkivyskupijos šeimininkas, o aš dariau, ką man paskirdavo.

Valdžios sugrąžintą kurijos pastatą reikėjo nuo rūsio iki stogo remontuoti. Baigus kurijos remontus, sakė: Aš nevažiuosiu ir gyvensiu čia. Kai vyko remontai, buvo kalbų, kad štai, vyskupai dabar gyvens tokiuose rūmuose. Kardinolas galėjo tai paimti į širdį. Bet manau, kad kraustytis būtų buvę sunku. Jo butas šalia Katedros, jam čia buvo labai patogu. Gyventi darbo vietoje nėra pats geriausias dalykas. Pirmasis Kauno arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas irgi gyveno ne rūmuose, o netoli Kauno.

Vasaros sekmadieniais važiuodavome trise kartu su vyskupu Michelevičiumi teikti Sutvirtinimo. Sutvirtinamųjų kartais būdavo iki kelių šimtų (tik vėliau, pradėjus teikti per kelis kartus, tos grupės sumažėjo). Įsiminę gegužės ir birželio vakarai, kai kartu eidavome į gegužines ir birželines pamaldas Arkikatedroje. Kardinolas nepraleisdavo nei vieno vakaro. Jo dvasinime gyvenime Marija buvo nepaprastai svarbi.

Taip tęsėsi iki 1996 m., kai buvau paskirtas Kauno arkivyskupijos ordinaru, o kardinolas Vincentas išėjo į emeritūrą. Tada ryšys tapo silpnesnis, aplankydavau jį čia kartą per savaitę, o globėju paskirtas mons. Vincentas Jalinskas lankydavo kasdien. Paskutinis susitikimas vyko jo iškeliavimo pas Viešpatį dieną 2000-ųjų gegužės 28-ąją. Čia, šitame bute, gulėjo kaip sunkus ligonis ir paskutinėmis valandomis jau nebekalbėjo. Buvo būrelis artimų žmonių, taip su juo ir atsisveikinome.

 

artuma202006 7 8 rs p13 5

Iš kairės – arkivyskupas Tamkevičius, kardinolas Sladkevičius ir vyskupas Michelevičius. Kaunas, 1997 m.

 

– Ir Vincento išėjimas buvo gan simboliškas – per Didįjį krikščionybės jubiliejų ir švenčiant Lietuvos antrąjį eucharistinį kongresą.

– Kardinolo mirtis, laidotuvės buvo įžengimas į eucharistinį kongresą. Pasižiūrėjau į savo homilijas prieš 20 metų, – tada sakiau, kad jis įvedė į kongresą. Eucharistija, tik dar aukštesniu laipsniu, jo gyvenime buvo greta pamaldumo Dievo Motinai. Kai buvau pirmakursis seminarijoje, vyresnieji klierikai patarnaudavo Katedroje, tai jie sakydavo, kad per Mišias kunigas Vincentas tiesiog paskendęs šiame slėpinyje. Viešpats jį ir pasišaukė prieš minėtą kongresą.

Kai ieškojome vietos palaidoti, daugelis sakė, kad jam tiktų būti palaidotam visiškoje Viešpaties artumoje. O didesnės artumos, kaip Švč. Sakramento koplyčia Kauno arkikatedroje – nerasite.

– Ar nesijautė skirtumų, kad vienas buvote marijonas, o kitas jėzuitas?

– Kad esu jėzuitas, jis mane įtarė, kai apie jėzuitus dar net negalvojau. Kai 1957 m. atvažiavau į Žaslius, buvo užfiksavęs, kad taikau į Jėzaus Draugiją (Paparčiuose tarnavo tėvas Albinas Dumbliauskas SJ). Net nežinau, kada sužinojo apie įstojimą, nes per sovietmetį nebuvo kalbos. Niekam nepasakojau. To nežinojo nei vyskupas, nei kiti kunigai jėzuitai, nes buvo toks metas, reikėjo laikyti liežuvį už dantų.

Per visą gyvenimą kardinolą Vincentą mačiau kaip didį Bažnyčios vyrą. Bažnyčia jam buvo viskas, alfa ir omega. Jis pats buvo gilios dvasios ir labai pamaldus. Buvo maldos žmogus, kunigas idealistas ir norėjo, kad tokie būtų kunigai. Jo pavyzdys daugeliui kunigų buvo nepaprastai brangus. Kai kuriems nelabai dvasingiems gal truputį netiko, bet tiems, kurie mylėjo Bažnyčią, kardinolas Vincentas buvo nepaprastai šviesus pavyzdys.

– Dėkojame Jums už prisiminimus.   


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 m. rugsėjis-spalis

Artuma - artuma202009 10 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22