Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2022 m. balandis 4
Sinodinės Bažnyčios link

Kare nėra laiko atrodyti gražiam

2022-04-27 | Pokalbis redakcijoje
artuma202204 rs 16 1
Dovilė Tomkutė, XXI a. apokalipsė III, Sugrįžimas namo, 2022

Visą pasaulį sukrėtė karas kaimyninėje Ukrainoje. Kokia katalikų laikysena šios žmonijos tragedijos akivaizdoje? Koks karo šalutinis poveikis žmogui, Bažnyčiai? Ar tikėjimas veda į liudijimą darbais?

Artumos redakciniame pokalbyje susitikome su psichologe, knygų autore, Lietuvos katalikų akademijos akademike prof. Danute Gailiene; su sociologe, dėstytoja ir mūsų talkininke dr. Irena Egle Laumenskaite; su Vilniaus arkivyskupu emeritu kardinolu Audriu Juozu Bačkiu; suLRT TV laidos Išpažinimai vedėja, teologe Viktorija Urbonaite, kuri, prasidėjus karui Ukrainoje, inicijavo ir surengė ekumeninį maldos vakarą, pavadintą Kare nėra netikinčių Lukiškių aikštėje Vilniuje; kalbina Darius Chmieliauskas.

d chmieliauskas jbDarius: Ar įmanoma valdyti savo reakcijas į didelio streso situacijas? Pvz., karo grėsmės ar jau karo akivaizdoje? Ką tai, kaip reaguojam, pasako apie mus, kaip katalikus, kaip Bažnyčią, kaip tikinčiųjų bendruomenę?

d gailieneDanutė: Visi esame žmonės; tai, ką išgyvename dabar, yra trauminė situacija. Ne šiaip sau stresas, tai – karo trauma. Mes visi gyvename kare ir čia jau kraštutiniai iššūkiai. Žmoguje tuomet sukeliama ir tai, kas geriausia, ir tai, kas blogiausia.

Labai didelis sukrėtimas visiems, ir tiesiog baisu, neviltis, bejėgystė. Dabar yra iššūkis būti tarp dviejų būsenų – „susiimti“ ir „nebegalėti“. Būtent šioje situacijoje iškyla didieji klausimai. Vienas jų – egzistencinė kaltė, kad žmonės žūsta, o tu geri šiltą kavą.

Kitas – gyvenimo, egzistencijos prasmės klausimas. Jis kyla tiek tikintiems, tiek ir netikintiems. Ir tam nepakanka banalių atsakymų. Dažnam tai sukrėtimas, iškeliantis ir Dievo klausimą. Ar čia su Jo žinia? Jei ne, tai kur čia Dievas? Jei žmogus nėra tikintis ir religingas, tai klausia: koks čia pasaulis? Kur mes čia gyvenam? Ar išvis verta būti tokiam pasaulyje? Ar verta vaikus auginti?

Ką daryti tarp bejėgystės ir galėjimo? Karo traumų tyrimai parodė, kad net būdami karo įkarštyje žmonės yra psichologiškai nepažeidžiami, jei jie veikia ir ypač – jei vadovauja. Jie yra visiškai susimobilizavę, ir reakcijos į karo situaciją jiems ateis tada, kai bus saugūs. Tai galioja ir mums. Aktyvumas yra labai didelė pagalba ir prevencija bei savo išteklių pažinimas.

Yra toks psichologinės pagalbos metodas „Mano krizės planas“ – tai keletas numatytų žingsniukų, ką darau, kai yra blogai. Galima daryti individualius žingsnius, kurie padeda asmeniškai atgauti formą, savijautą, santykinę ramybę. Santykinę, nes šiandien ramybės nėra ir negali būt – visi esame kare. Apginti savo kasdienybę yra mūsų pareiga. Kai tai pasakiau studentams, jie sako: „Išties, juk to agresorius ir nori, kad panikuotume, suirztume!“

Darius: Krikščionys prasmės klausime turėtų būti it profesionalai, nes mes juk „ją turime“, mus palaiko jos suvokimas, prasmingas gyvenimas. Ir šia prasme gal tai mūsų valanda – dalintis tuo su kitais, kad žmonės galėtų išgyventi šį laiką prasmingai. Kokia katalikų reakcija ir laikysena galėtų būti? Ar ji gali padėti nešti prasmės žinią pasauliui? Ar turim paliudyti, kad matome prasmę bet kokioje tragiškoje situacijoje ir ji mums padeda išgyventi?

e laumenskaiteEglė: Yra daug būdų tikėjimą liudyti. Negalime atsistoti ir aiškinti, kad Dievas vis tiek už visa ko yra. Ar aiškinti, kas čia atsitiko, kiek čia mūsų atsakomybė, kiek mūsų kaltė, kiek mes čia dalyvaujam ir t. t.

Yra kelios žmonių reakcijos. Viena aišku: tapome priklausomi nuo informacijos. Man buvo labai svarbūs tokie elementarūs ženklai, kaip tai, pvz., kad mūsų premjerė įstojo į Šaulių sąjungą. Taip reaguoja ir kai kurie lietuviai, matydami, kaip elgiasi ukrainiečiai: „Mes irgi kaupkimės, gali tekti gintis.“

Kita grupė žmonių galvoja, kaip pasislėpti. Kuria planus, kaip į tėvoniją važiuoti, toliau nuo miesto centrų. Dar kiti svarsto, kur trauktis į užsienį. Ukrainiečiai vyrai, išvežę moteris, vaikus ir senus žmones, grįžta, kad kovotų. Jiems nekyla klausimas trauktis. Galvoju, gal tai mūsų patriotiškumą kažkaip sustiprins arba keistai diferencijuos visuomenę.

O karas tęsiasi toliau ir, pagal prognozes, jis dar gali tęstis. Zelenskio patarėjas Oleksejus Arestovičius įspėja apie psichologines duobes, nes ateina nuovargis. Mums irgi jos atėjo: nesimato galo, pavojus nemažėja, neaišku, kaip bus toliau. Jis sakė: „Turėkite omeny, kad užsitęsus krizinei situacijai atsiranda psichologinės duobės; tuomet neturite sustoti ir nuleisti rankų.“

Sakoma, tokiose situacijose mus laiko tikėjimas. Kalbame daug gražių žodžių apie tikėjimą, bet kas jis pats yra? Aramėjiškai tikėjimas reiškia valią, o lotyniškas credo kilo iš žodžio širdis (cor). Mums reikia tikėjimo, kuris yra giliai asmeniškas ir reiškiasi valia jame laikytis ir jį nešti, liudyti bei ieškoti tam raiškos būdų.

Darius: Ką mums duoda mūsų tikėjimas? Kas iš to, kad esame krikščionys?

a j backis 1Audrys Juozas: Tikėjimas mums duoda supratimą, kas yra žmogus. Tikėjimas remiasi žmogaus orumu, kad kiekvienas asmuo yra Dievo kūrinys, kad turi prigimtinį orumą. Esant karo padėty žmogaus ir visos tautos orumas buvo pažeistas. Šv. Jonas XXIII enciklikoje Pacem in Terris („Taika žemėje“) sakė, kad yra keturi taikos ramsčiai: tiesa, teisingumas, laisvė ir meilė. Dabar aiškiai matome, kas yra pažeista. Viskas pastatyta ant melo, dezinformacija ir t. t. Okupantai stengiasi įveikti ukrainiečių laisvę, jau apie meilę ir kalbėti negalima.

Manau, kad daug kas ir iš krikščionių pajuto, kad per gerai gyvenom, per mažai rūpinomės broliais sesėmis, žiūrėjome tik į savo gerovę ir taip išauginome Putiną, kuris naudojasi mūsų vangumu.

Karas – baisus dalykas, bet ir iki jo turėjom išbandymų – pabėgėlių iš Sirijos, Afganistano, kt. Šiek tiek rūpinausi jais ir pastebėjau, kad mes nebuvome jiems teisingi, per mažai atsižvelgėme į jų padėtį. Dabar jaudinamės, nes karas pavojingas mums, nes pažįstam Ukrainą, ji yra šalia mūsų, todėl labai sunerimom. O tie žmonės, kurie toli, mums nesvarbūs.

Kartais mes atsiliekam, bet tikėjimas duoda daugiau. Ant kryžiaus Kristus kenčia kartu su tuo ukrainiečiu, afganistaniečiu, kurdu... Turime viską daryti, kad padėtume kenčiančiam, bet nepašalinsime kančios. Kristus nenulipo nuo kryžiaus, kai Jam sakė: nulipk, parodyk galią. Ir žmonės mums prikiša šiandien: kodėl Dievas neįsikiša, kodėl nieko nedaro... Kokiu būdu Dievas nugalėjo visą blogį pasauly? Jis pasirinko kentėti kartu su mumis, tapti žmogumi ir eiti kančios keliu. Tai atveria tikėjimo viziją, kuri nepaaiškina kančios, bet kovoja prieš blogį dvasiniais ginklais. Be to, Dievas šiandien veikia per kiekvieną mūsų, skatindamas padėti, būti solidariems, atjausti. Kiekvienas tikintysis privalo įsiklausyti į savo sąžinę ir suprasti, ko Dievas šiandien nori iš manęs, ką aš turiu ir galiu padaryti, kad būtų geriau kitam žmogui.

Žmonės prasidėjus karui susijaudino: kas aukojo pinigų, kas drabužių surinko, kas savanoriauja. Gražu, bet neužtenka tik tuo momentu padėti. Karas tęsiasi. Ar nepavargsime darę gera, ar nenustosime melstis? Kristus sakė, kad velnią galima išvaryti tik pasninku ir malda. Ar mes priimam šį iššūkį? Ar mūsų ganytojai ragina eiti tuo keliu? Pakvietė vieną sekmadienį pasimelsti, bet laukiau daugiau... Laikas pagalvoti ir klausti, kaip mes, krikščionys, priimam karą, blogį, kuris liejasi per kraštus. Laukia visi vyskupų žodžio, raginimo, pavyzdžio...

Džiaugiuos dėl maldos vakaro Lukiškių aikštėje. Bet man labai gaila, kad pirmą žingsnį padarė ne Bažnyčia.

Yra gražių iniciatyvų, kilusių iš pasauliečių, bet kaip visa Bažnyčia galėtume daugiau įsijungti? Ar išmoksime ko nors iš šios situacijos ir išeisime geresni? O kai viskas gerai baigsis, mes ir vėl grįšime prie savo rietenų?

Darius: Ačiū už Jūsų iškalbingą laikyseną, kai vasarą jums akivaizdžiai trūko kantrybė ir savo pavyzdžiu parodėte, kad galima pas pabėgėlius nuvažiuoti, susitikti, melstis kartu ir ištiesti ranką. Tai buvo didžiulė pamoka. Klausimas, ar per šį pusmetį ko išmokom, kai mus ištiko dar didesnė bėda?..

Beje, pastebiu, kad dažnai katalikai sugalvoja iniciatyvų, bet patys nedrįsta jų imtis. Lyg infantiliškai nori, kad jiems kažkas lieptų, leistų – vyskupai, kunigai. Todėl buvo gera ir svarbu matyti, kad tave, Viktorija, Dvasia įkvėpė ir tu padarei tai, ką, kaip minėjo kardinolas, gal oficialioji Bažnyčia turėjo daryti – pakviesti žmones į tokią maldą. Kaip tai nutiko, ir kodėl tu taip reagavai?

v urbonaiteViktorija: Neplanavau šio renginio ar kažko panašaus daryti. Tą sekmadienį žmonės buvo it paralyžiuoti žinių apie karą, informacijos pertekliaus, nes viskas – karšta. Tądien Knygų mugėje buvau įsipareigojusi moderuoti knygos pristatymą, todėl turėjau eiti, nors nenorėjau. Prieš renginį susitinku su dominikonu Mindaugu Slapšinsku OP, ir jis man pasakoja, ką jam kalba žmonės. Tuomet prie mūsų prieina dar kiti, irgi sakydami: „Kur yra mūsų vyskupai?“, „Mums labai reikia maldos!“ Žiūriu į kunigą ir klausiu: „Kodėl man tai sakai, aš tik paprasta TV laidų vedėja?!“ Jis sako: „Bet nepamiršk, kad ir teologė.“ Išeidama sutinku vieną moterį, ji sako: „Po valandos su choru Langas einame repetuoti ukrainiečių giesmės.“ Tądien išgirdom žinią, jog Putinas gąsdina branduoliniu ginklu. Ir staiga mane perveria tas pats klausimas: „Kur vyskupai, kur mano Bažnyčia, ir kodėl mes nekalbam apie maldą?“ Tą akimirką suvokiau, kad aš ir esu Bažnyčia, esu Bažnyčios dukra. Imk, Urbonaite, ir daryk.

Per kelias valandas su savo broliu sugalvojau planą, vakare jau sėdėjom kartu su dominikonu Mindaugu, Brigita, dviem Algirdais ir pradėjom darbus. Pirmiausia skambinau arkivyskupams, susisiekėm su LRT dėl tiesioginės transliacijos, Išpažinimų režisierius iš karto ėmėsi montuoti maldos vakaro video anonsą, aną chorą pakvietėm giedot scenoje. Primenu, kad tai yra vėlus sekmadienio vakaras. Mažai būta miego. 5 val. ryto jau turėjau visus pranešimus spaudai, 7 val. – turėjau suderintą sceną, garsą, šviesas, elektrą. Tik vėliau suvokiau, kad per neįmanomai trumpą laiką (dvi paras!) buvo išjudinti du grandioziniai mechanizmai: ir ganytojai (ne tik katalikų), ir TV tiesioginė transliacija.

Pirmadienio popietę laukiau, kol vyskupai tarpusavy sutars ir oficialiai patvirtins, kad ateis. Tuo pat metu televizijai turėjau savo vardu garantuoti, kad renginys įvyks... Buvo baisu, nemeluosiu. Iš karto paskambinau į Paštuvą karmelitėms ir paprašiau maldos – dabar! Sako: „Supratom.“ Sutikau laiptinėje kaimynę, sakau: „Maldos!“ Sako: „Einu!“ Kaip kare – nėra laiko aiškintis. Ir staiga viskas išsisprendė. Padėjo daug žmonių, kurie net nėra tikintys. Buvo išties reikšminga, kad kare nėra netikinčių. Galime lengvai tapti pompastiška, „spektakline“ Bažnyčia – susirenkam gražiai pasimelsti, parodyti, kaip reikia melstis. Buvo mintis, kad einam melstis ne „už“, o „su“ Ukraina. Maldos vakaro metu prie mūsų, lietuvių, maldos jungėsi žmonės nuo Ukrainos iki JAV, atsiliepė didžiulės bendruomenės iš 10 šalių.

Mes patys nuvertinam maldą. Bendrauju ir su tais, kurie save vadina netikinčiais. Jie labai dažnai sako, kad katalikai kažkokia magija užsiiminėja. Suprantama, nėra elementarių žinių, o ir mes elgiamės taip, kad malda atrodo lėkšta nesąmone pačia prasčiausia davatkizmo prasme...

Galvojau, ar mano Bažnyčia, vyskupai išnaudojo šį momentą, kai mažytė saujelė žmonių sugebėjo pakviesti net tuos, kurie nėra tikintys, kurie karo akivaizdoje pradėjo ieškoti prasmės ir Dievo. Matau, kaip ministras Gabrielius Landsbergis ar premjerė Ingrida Šimonytė sėdi su Raudonojo Kryžiaus savanoriais ir registruoja ukrainiečius. O kodėl ten nėra vyskupų? Taip norisi, kad jie pasiraitotų rankoves ir būtų kartu su savo žmonėmis.

 

artuma202204 rs 16 2
Dovilė Tomkutė, XXI a. apokalipsė, Karo mašina, 2022

 

Audrys Juozas: Sinodinis kelias Bažnyčioje kviečia visą Dievo tautą – pasauliečius ir dvasininkus – įsiklausyti vieniems į kitus. Juk svarbu, ne tik kad kunigai išklausytų žmones, bet kad ir žmonės išgirstų, ko jų kunigams reikia, kuo jie gyvena, kas jiems skauda. O ganytojai – ir aš prie jų priklausau – esame atitolę nuo tikinčiųjų, nepraktikuojančių. Administraciniai rūpesčiai dažnai užstoja kelią pas savo tikinčiuosius, kurių neiname ieškoti, su jais susitikti. Neužtenka vien tik administruoti Bažnyčios, mums reikia leisti Šventajai Dvasiai veikti, o tai reiškia – išdrįsti eiti, susitikti su tais, kuriuos Dievas nori užkalbinti, padrąsinti, paguosti, padėti.

Eglė: Štai, vyksta Sinodinis kelias ir jo iššūkis labai aiškus! Mes laukiame vyskupų žinios todėl, kad kai kurie kunigai yra pasakę: „ Nespankite, jūs nesate Bažnyčia.“ Pasauliečiai nedrįsta, nes jie neturi tokių atsakomybių. Jei būna kokia teisiškai pavojinga situacija, vyskupai rašo laišką kritinės situacijos proga. Paskui viskas nutyla, nes problema „nusėdo“.

Karas Ukrainoje mus ištiko po pandemijos, sukėlusios daug psichologinių ir dvasinių problemų. Ši situacija labiau išryškina, kas esame, kur asmeniškai mumyse yra perskyra tarp miegančio, besislepiančio ir to išdrįstančio, norinčio išeiti.

Lenkai senamiesčio gatvėje suklaupę meldėsi už Ukrainą. Pandemijai prasidėjus popiežius vienas meldėsi Šv. Petro aikštėje. Žmonės į tai sureagavo, nes tai buvo pakvietimas. Reikia tokias priemones siūlyti žmonėms, nes pasakymas „jūs melskitės Rožinį“ nėra bendruomeniška malda – mes visada meldžiamės Rožinį. Reikėtų susitelkimo akcijų. Yra būdų Bažnyčioje melstis neužsidarius parapijoje, kad pakviestume ir tuos, kurie kelia prasmės klausimą.

Darius: Šį kartą vyskupai tą pačią dieną, kai prasidėjo karas, keliais trumpais sakiniais pakvietė melstis. Sakydami, kad matom situaciją ir kviečiam toliau melstis, kaip ir buvom sakę anksčiau. Ir pasninkauti su popiežiumi Pelenų trečiadienį. Bet iš tiesų, konkretesnio turinio tame pakvietime nebuvo. Tačiau ar vyskupai turi pasiūlyti tą turinį, ar pasauliečiai? Viktorija adekvačiai reagavo į situaciją: ar piktintis, kad niekas nieko nedaro, ar darai, ką gali daryti? Galbūt mūsų bendruomenės nariai yra neišugdyti tam, nors jie gi turi teisę ir pareigą siūlyti kažką daryti?

Danutė: Kalbame apie savo pačių infantilumą, kuris mums turėtų rūpėti. Viena vertus, kalbame apie tai, kad ganytojai nedaro. Viktorija mums pademonstravo ryžtingus žingsnius, ir pavyko – sutarti, sutelkti. Kartais mūsų neryžtingumas man primena epizodą apie Rusiją, kuriame pasakota apie ruso krikščionio tapatybę. Kalbinama moteris sako, kad nori šuniuko ir... turi savo batiuškos pasiklausti, ar gali įsigyti. Ar ne panašiai ir mes taip darom? Infantilumą dangstome gal net nesamu tokiu stipriu noru mus valdyti? Jei paskui seka infantilių vaikelių pulkelis ir kiekvienam žingsnyje klausinėja, kaip jiems elgtis... Tai abipusis dalykas.

Viktorija: Sutinku su infantilumu, kuris dar reiškia ir tai, kad mums seniai užtenka tiek, kiek yra, tik nepersistenkime, nedarykime nė vieno žingsnio, kad nereikėtų vargt. Prieš porą metų turėjau tokį paruošiamąjį įvykį, iliustruojantį šį mūsiškių katalikų infantilumą. Buvo situacija, kad viešai pakomentavau, kas yra moteriškumas, kad burtai, magija, kristalai, smilkymai moteriškumo neparodo. Prieš mane sukilo dešimtys moterų, save vadinančių „baltosiomis raganomis“. Feisbuke mane maišė su žemėm ir purvais, bet nuostabiausia, kad mano broliai ir seserys katalikai tik stebėjo ir kartais parašydavo man privačią užjaučiančią žinutę. Tai atsakymas, kad esame perdėm atsargūs, neva diplomatiški, tą pastebiu ir tarp vyskupų. Bet čia nėra laiko diplomatijai. Turim priimti sprendimus. Turi pasirinkti, kurioje pusėje stovi. Ypač tarp katalikų matau tą: „Nesikišiu, kai tik mano kailiuko nepaliestų.“ Tą supratau ir organizuodama maldos vakarą. Buvo akimirkų, kai pagalvojau, kad reikės emigruoti į užsienį ir pavardę pasikeist, nes sudegsiu iš visų įmanomų pusių, taip pat ir finansiškai.

Toks niuansas. Nepaisant to, kad viską suorganizavome nemokamai, galiausiai pati turėjau laiduoti, kad sumokėsim bent už scenos pastatymą ir elektros generatorių. Niekas iš ganytojų nepaklausė, gal reikia pagalbos, ar turėsim iš ko sumokėti tuos šešis tūkstančius... Neįsivaizduojat, kokia vieniša tuomet jaučiausi. Laimei, parėmė privatūs žmonės ir Prancūzijos dominikonai. Ačiū jiems.

Darius: Kažkaip užkliuvom čia ties infantilumu... Žvelgiu į tai kaip sūnus ir tėvas. Galiu savo vaiką padaryti infantilų, jei neleisiu jam nieko pačiam daryti, viską darysiu už jį. Kitą vertus, vis tik užaugęs, nors augintas infantiliškai, esu subrendęs žmogus ir atsakau už savo veiksmus. Ir nėra taip, kad man nekiltų noras pasipriešinti. Tad kuri atsakomybė didesnė – ar vaiko, ar tėvo tame infantilume? Ne kaltės ieškoti, bet svarstyti, ką galime daryti, nes panašu, kad Bažnyčioje Lietuvoje esame kiek infantiliškuose santykiuose, kad trūksta atsakomybės prisiėmimo iš vienos pusės, o iš kitos – pagarbos ir paleidimo. Argi krizinės akimirkos mums neparodo skaudžių, silpnų vietų, idant turėtume ką gydyti, taptume brandūs krikščionys, kurie neša pasauliui prasmę, liudija viltį ir Kristų, gyvenantį čia ir dabar per mus?

Danutė: Jei žmogus turi problemą, pvz. infantilumą, tai kai kurios teorijos sako, kad jam tai naudinga. Ir šiuo atveju, žinoma, naudinga savo atsakomybės nusiėmimu: „aš nekaltas“, „man leidžia / neleidžia“. Pirmiausia sau turiu pripažinti: tokios naudos nenoriu. Noriu būti pilnas, brandus žmogus. Ir tada rizikuoti. Rizika yra iššūkis arba kiurksoti tokioje neurotiškoje naudoje, arba stotis ir būti žmogumi.

Darius: O ką daryti, kad ištvertume sunkioje realybėje kaip dabartinė? Kaip išlikti ir daryti savo darbus, „apginti savo kasdienybę“?

Eglė: Veikti ir pasiūlyti, arba pakviesti į tą veikimą. Malda yra svarbiausia. Apaštalas Jokūbas sako: „Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savąjį.“ Pradėkime nuo maldos, apibrėžtos, o tuomet jau nuo pakvietimo į konkretų veikimą, pasiūlyti tam formas, kurioms labai platus laukas. Girdėjau jau ne iš tikinčių sakant, „Dievo vardu pasmerkė... Tačiau reikėtų ne tik Dievo vardu pasmerkti, bet ir kokiu veiksmu prisidėti“.

Danutė: Neturėtume užsidaryti vienoje maldos idėjoje, nes tai subtilus dalykas. Ji turėtų būtų gili ir tikra, o ne pamojavimai. Neretai katalikai jaučiasi turį kažkokią teisumo pareigą, tai jie ilgai mąsto, kaip yra teisiai, teisingai ir katalikiškai... Paprasti žmonės, kurių neslegia tokia atsakomybė, žino, kad jie yra paprasti, ir ką jiems gera širdis sako, taip jie keliasi, eina ir daro. Ir tai tikrai yra pavyzdys.

Viktorija: Taip, galime suorganizuoti, kad visi suklumpam melstis, bet juk ne apie tai – ne apie pozą čia. Vėl grįžtame prie to, kad širdis turi atsibusti. Ji turi būti tikra. Joje turi būti nuolat varinėjamas kraujas. Man atrodo, kai pats gyveni ne dėl formos, tereikia žingsnį žengti ir Dievas veikia. Kita vertus, neprarandi savo žmogiškumo. Kare neturi laiko, kad galvotum – kaip gražiau atrodyti. Turim išmokti rizikuoti – žūsiu tai žūsiu. Dabar kankinystės metas, liejasi kankinių kraujas. Pripratome prie šlovinančios, triumfuojančios, blizgančios Bažnyčios, bet dabar liudija tas, kuris lieka prie brolio, bėga jam padėti. Tai kovojanti Bažnyčia. Turime savęs paklausti: „Ar galiu mirti sau dėl Bažnyčios, dėl Kristaus?“

Darius: Galiausiai – pandemija pakankamai nesupurtė, vasaros pabėgėliai ne, tai gal karas Ukrainoje supurtys, kad pagaliau priimtume savo realybę? Sinodinė dovana, kad Viešpats leidžia mums ir šitaip išgyventi Sinodą, pažiūrėti, kokioje tikrovėje esame. Ir nuo jos nebėgti, bet pasiryžti kažką keisti.

Audrys Juozas: Pandemija, pabėgėliai, karas yra mums, krikščionims, tikras išbandymas: ar mes tik teoriškai priklausome Kristaus Bažnyčiai, organizuojame gražius renginius, pasikalbame prie arbatėlės, ar esame tikri Jo sekėjai. Tai parodo mūsų veikli meilė. Neužtenka kalbėti, kritikuoti, piktintis, reikia suglausti pečius ir daryti gerus darbus. Kristus mums sako: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).

Danutė: Šitas baisus iššūkis tęsiasi, ir kiek dar ko atlaikyti reikės – nežinome. Duok Dieve, kad ir mūsų užsidegimas tęstųsi, kad parodyta drąsa ir iniciatyvos kažkur nuvestų.

Eglė: Tikėjimui liudyti reikės jėgų ir laiko, nes tikėjimas yra širdis ir valia, kam būtinas mūsų atsivertimas.

Darius: Labai jums ačiū, ypač už jautrumą ir atvirumą.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2022 rugsėjis 9

Artuma - artuma202209 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22