Praėjusią savaitę kalbėjausi su kambarioke ir išgirdau save sakant: „Man nesvarbu, kaip pervadins vieną ar kitą žemės centimetrą. Tegu vadina mane nelietuve, nepanevėžiete, nemonika, nesese. Svarbiausia – žmogus. Juk kiekvienas esame vertas nebijoti pareiti į namus. Sakyčiau, išvis nebijoti galvoti apie savo namus. Moteris, vardu Janet Woititz, parašiusi knygą suaugusiems alkoholikų vaikams, aprašė man šleikščiai pažįstamą jauseną – kai po mokyklos delsi pareiti namo, nes niekada nežinai, kas juose laukia. Tas baimės jausmas, kurį sąlygoja kitas asmuo. Kitas, priklausomas asmuo. Atiduodu skriestuvą, matlankį ir visus pieštukus žemėlapiams perbraižyti. Tik, suaugęs žmogau, nebeaugink baimės.“ Taip skaudžiai su kambarioke tik kalbėjomės apie karą Ukrainoje. Bet štai du jauni žmonės nepasiliko kalbose, neįstrigo baimėse. Tai žmonės, saugantys mūsų šalies rytojų. Štai Mykolas Kulikauskas, 22 m., religijos pedagogikos studentas, gamtos mokslų mokytojas, ruošiasi būti kariu savanoriu. O Eglė Mockutė, 28 m., tarnybą kariuomenėje pradėjo 2019-ųjų vasarą. Pasikalbėkime, tykiai.
Kas jums yra brangenybė? Ką šiandien įrašytumėte į būtinų išsaugoti dalykų sąrašą?
Mykolas: Žmonės, su kuriais turiu santykį. Net nebūtinai draugai. Taip pat lietuviškas identitetas. Paradoksalu, nes dar visai neseniai man pasaulis atrodė ir be sienų, ir be ribų. Man visiškai nerūpėjo, kad aš esu lietuvis. Ir štai nutiko pažintis su šaknimis. Man parūpo istorija, folkloras ir pan. Galiausiai net suprantu praradęs poreikį keliauti ne Lietuvoje. Daug keliavau, kol atsimušiau į suvokimą, kad nebenoriu. Man tikrai gera namuose, man net patinka šitie savotiški, keisti tautiečiai. Norėčiau tai išsaugoti. Man brangi artimo meilė. Čia tai, kas priešinga akiplėšiškumui, užsibrėžtumui, žeminimui, nurodinėjimui. O jei viskas vienu sakiniu: noriu kalbėtis savo tėvų kalba – su tais, su kuriais noriu, ir apie tai, kas man artima. Ir jei kas nors norės tai iš manęs išplėšti, aš norėčiau jam pasipriešinti.
Eglė: Patirtys bei kiekvienas žmogus, kuris matomu ar nematomu būdu buvo ar yra mano gyvenime. Ir Lietuvos gamta. Visus tris drąsiai įtraukčiau į saugotinų dalykų sąrašą.
Komponentai, iš kurių susideda proto ir širdies pažinta Tėvynė?
Mykolas: Kol kas tik atradinėju savo mintis apie Tėvynę. Šią akimirką kyla lietuviškumu kvepiančių artimų žmonių vaizdinys mano kieme. Kas kvepia? Ta į jokius rėmus nesutalpinama lietuvių kalba, močiutės dainuotos lopšinės, pasakos.
Eglė: Tai, kad turiu namus. Ir net ne vienus. O tuose namuose – žmonės, kurių dėka susipažinau su Lietuva. Tie, kurie plukdė upėmis, užtvinusiais keliais. Vedėsi žvejoti ar klaidžioti miškuose. Jie išmokė pažinti kalbą ir piešti. Begalinis sąrašas žmonių, kurie mane užaugino. Net smalsu pasidarė, kaip realiai šis sąrašas atrodytų.
Ar tu jau vaikystėje norėjai gelbėti pasaulį, tarnauti žmonėms, atlikti žygdarbių?
Eglė: Kiek pamenu, nenorėjau. Noras tapti kare atsirado paauglystėje. Mokykloje pažinta istorija užaugino troškimą prisijungti prie kariuomenės. Pamenu, kai atlikau devynių mėnesių tarnybą, pajutau, kiek daug man reiškia dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformą. Tarnybos pradžioje jaučiausi, it būčiau įgijusi supergalių. Tikrai jaučiausi savose vėžėse.
Mykolas: Oi ne, aš norėjau dirbti Maximoje. Man gerai sekėsi matematika, ir įsivaizdavau, kad jei dirbsiu šioje parduotuvėje, galėsiu valgyti maistą, kuris čia yra.
Kaip su priesaika? Ar tikrai ramu prisiekus?
Mykolas: Įdomi situacija – bazinio kurso metu, po priesaikos repeticijos, vienas draugas klausė manęs: „O, Mykolai, tau nėra virpuliuko, kai pabaigi tą tepadeda man Dievas?“
Priesaika turi tikrai didelį svorį. Tas jausmas, kai dienos pabaigoje supranti esąs įsipareigojęs savo gyvybe ginti kitą žmogų, ginti savo Tėvynę – rimta. Sąžiningas pavyzdys – važiavimas dviračiu. Man nauja tvarkingai važiuoti dviračiu ir tokiu, kad ir mažu, žingsniu būti doru piliečiu.
Mykolai, priesaikos pabaigoje skamba „tepadeda man Dievas?“ Ar tarei šiuos paskutinius priesaikos žodžius?
Mykolas: Taip, pasirinkau šių priesaikos žodžių nenutylėti. Kareivinėse, kuriose gyvenome, kabojo plakatas su atspausdinta kario priesaika. Beveik kasdien apgalvodavau šitą priesaiką, nusiramindamas, kad ji baigiasi Dievo pagalba. Man svarbu, kad šiame apsisprendime nelieku vienas. Tai džiugina ir net teikia daugiau tikimybės, kad namo grįšiu gyvas.
Su kokiais sunkumais susidūrėte studijuodami ar tarnaudami?
Eglė: Labai įdomu, kad viskas, nors ir kur eičiau, ar į darbo vietą, ar į studijas, atsiremia į santykius su žmonėmis. Devynis tarnybos mėnesius taip pat esi su kitais žmonėmis. Miegi ir budi miške, eini rikiuotėje, ruošiesi pratyboms, dalyvauji varžybose ir kt. Todėl dažnai ir karo tarnyba tampa kantrybės mokykla.
Mykolas: Pasidalinsiu ne sunkumu. Priešingai, juokingas nutikimas – bazinio kurso metu tapau šv. Mišių kareivinėse priežastimi. Tiesiog paklausiau, ar sekmadienį turėsime galimybę dalyvauti šv. Mišiose. Vadas sutriko, bet pažadėjo atsiklausti. Įdomiau tai, kad klausiama buvo daugybės žmonių, maždaug aštuoniasdešimties. O tekstas skambėjo beveik taip: „Čia vienas žmogelis nori Mišių, ką darom? Ar būtų, kas nori kartu?“ Tą akimirką visa kuopa sužiuro į mane, galėjau numanyti, kad jie jau žinojo, jog aš meldžiuosi. Bet netikėčiausios buvo tos trys dešimtys rankų, kurios pakilo po klausimo: „Ar būtų kas nori kartu?“
Nujaučiu, kad gan lengva Tėvynę mylėti tada, kai saugu, kai grėsmė tik numanoma. Bet gal tai netiesa?
Eglė: Tikrai taip! Labai nesunku. Kai atliekame karines pratybas, ruošiamės įvairiems scenarijams. Tiesa, tikro karo nesu išgyvenusi, tikrai nežinau, su kokiais iššūkiais ar baimėmis susidurčiau. Kadangi galiu tik įsivaizduoti, išdrįsau paklausyti širdies ir prisiekiau. Dėl to tikrai svarbu prieš prisiekiant pabandyti įsivaizduoti, kas nutiktų iškilus realiai grėsmei.
Mykolas: Aš priesaikos nedaviau, galvodamas „čia tik iki karo“. Ją daviau – su visam. Tiesa, vos gavome pirmąsias žinias apie agresyvius Rusijos veiksmus, sulaukiau gero draugo klausimo apie mano savijautą. Atsakymas buvo labai aiškus, neužtrukau galvodamas. Tikrai džiaugiuosi turėdamas bent bazinių įgūdžių. Dar nebaigiau viso karinio parengimo, bet jau dabar galiu atsisakyti vis erzinančios bejėgiškumo jausenos. Mano priesaika – sąmoningas meilės artimui veiksmas.
