Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2022 m. gegužė 5
Didelės ir mažos kryžkelės

Karo akivaizda ir Bažnyčios balsas

2022-05-21 | Pokalbis redakcijoje
artuma202205 rs 16 1
Slovianskas, 2014 m. Tomo Vyšniausko nuotrauka

Kokį Bažnyčios balsą girdime, matome karo bei visuomenės krizių akivaizdoje? Apie tai pokalbio pakvietė VDU Katalikų teologijos fakulteto studentų sambūris Logos. Diskusijoje dalyvavo prof. dr. Vytautas Ališauskas – filosofas, kultūros istorikas, buvęs LR ambasadorius prie Šventojo Sosto; Artumos vyriausiasis redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas, diskusiją moderavo KTF dekanas diakonas dr. Benas Ulevičius.

v alisauskasVytautas: Bijau, kad mes vis labiau pradedame per nuotolį stebėti, kas vyksta, ir tą patį karą. Tai darosi tarsi ekraninis dalykas. Dabar politikai, nuvykstantys į Ukrainą, – atrodo, jie turėjo visą informaciją, – grįžta sukrėsti. Netgi matom, kad pradeda keistis jų veiksmai. Nes jie supranta, jog tai – tikrovė, o ne spekuliatyvus svarstymas, kaip ten yra. Sunku išeiti iš ekrano, bet visada reikia atsiminti, kad karas, aukos – labai konkretus dalykas, realūs žmonės, žūstantys nuo agresoriaus, kuris... irgi yra konkretus. Bažnyčios bėda ar vargas – kaip šioje tikrovėje atsidurti ne su spekuliatyviais moralistiniais samprotavimais, bet ateiti į tą tikrovę su Evangelijos žinia. Ir ji nėra dėkinga nė vienai pusei.

Kita vertus, turime sunkią Bažnyčios patirtį per du pasaulinius karus. Pirmasis buvo gal kiek paprastesnis – ten nebuvo tokio agresoriaus; ten tiesiog šalys, save tuo metu laikiusios krikščioniškomis, kariavo tarpusavyje. Nors Viduriniais amžiais tai būtų buvę neįsivaizduojama: krikščioniškos šalys negali kariauti!

Paskui prasidėjo religiniai karai. Baigėsi vadinamąja Vestfalijos taika, kur Bažnyčia eilinį kartą atsidūrė baisiai sunkioje pozicijoje, nes popiežiaus atstovai trenkė durimis, išėjo iš Vestfalijos taikos sistemos. Tačiau Bažnyčia tokiu protestu nieko nelaimėjo, nes principas – kieno valdžia, to ir tikyba – laimėjo ir tiek. Bažnyčia turėjo su tuo susitaikyti. Net religiniame kare nesugebėjo surasti, ką daryti.

Tada – Antrasis karas. Atidarius archyvus, dabar matyti, kad Pijus XII tikrai nebuvo pronacis, bet vis dėl to kyla klausimų ir dėl santykių su Musoliniu, ir dėl santykių su nacistine Vokietija. Daug aspektų, kurių negali supaprastinti.

Čia reikia atskirti kelis dalykus. Viena, kai kalbame apie Bažnyčią kaip apie Šventojo Sosto politiką, nes iš Šventojo Sosto visi reikalauja tam tikros pozicijos. Kita, kai kalbame apie hierarchiją. Ir šiandien matome, kad, pvz., Europos šalių hierarchijos pozicija yra daug tiesmukesnė, aiškesnė negu Vatikano, Valstybės sekretoriaus. Nes išties Europos vyskupai masiškai ir aiškiai pasakė: „Agresorius yra agresorius. Rusija pradėjo karą. Žūsta nekalti žmonės. Ukraina yra auka.“ Ir trečia – krikščionys, žmonės, katalikai ar ne, kurie meldžiasi, aukoja, dirba ar net aukojasi. Žinome, netgi Ukrainos Caritas neseniai pranešė, kad jau net keli jų darbuotojai žuvo būtent savo tarnystės lauke. Ir tai yra tikras liudijimas – martyrion – kankinystės auka.

Tad šiame kontekste Bažnyčios poziciją susieti tik su vienu kažkuriuo siauru aspektu yra rizikinga. Apibendrinti sunku, mes dar nežinome, kaip šis karas baigsis, o tai irgi labai svarbu. Pvz., Vatikano valstybės sekretorius kažką pasako, ir staiga Kijeve nunciatūra pradeda kažkaip sudėtinga gramatine kalba aiškinti, kad tą tekstą reikia suskaldyti į tris dalis... Kad Valstybės sekretorius nesipriešina ginklų tiekimui Ukrainai... Nors kai skaitai tą tekstą, tai nelabai aišku, ar pats suprato, ką pasakė...

Gyvename teologijos krizės akivaizdoje, nes Bažnyčia iki šiol gyveno šv. Tomo Akviniečio galutinai suformuluotais teisingo karo ir karo teisės principais. Tai buvo feodalinis pasaulis. Paskui atsirado demokratinės šalys, bet teologijos, kuri dabar reikalinga, mes neturime. Popiežius taip skeptiškai sakė, kad negali būti teisingo karo, kad teisingo karo doktrina pasenusi. Ir jis teisus. Bet karas nepaseno, karas dabar – tikrovė. Jis dabar yra kitoks. Kaip tą doktriną suvokti – teologai turėtų pasisakyti. Tik nematau teologų, jie visi suglaudę ausis tyli. O senoji doktrina nebeveikia... Jau Antrojo pasaulinio karo metu aiškiai matėsi, kad Bažnyčia, kaip institucija, kaip mokymo erdvė, neturi atsakymų į daugybę klausimų. Šiandien ir vėl.

d-chmieliauskas202002.jpgDarius: Apie kieno reakciją kalbame, kai sakom, „kaip Bažnyčia reaguoja karo ir krizių akivaizdoje“? Popiežiaus su visu Vatikano aparatu? Vietinės Bažnyčios su vyskupais? Ar mūsų visų, kaip Bažnyčios? Pvz., Pranciškaus pasakymas, kad „visi esame kalti dėl karo“. Stipri reakcija. Girdim net kaltinimų popiežiui: „Ką tu kalbi? Negi sakai, kad ukrainiečiai yra kalti, kad dabar žudomi, prievartaujami?“. Be didelės teologijos bandau suprasti, kad tai sakydamas popiežius nekalba apie ukrainiečius, bet kalba apie mus, apie tuos, kurie leidome Maskvos bepročiui taip elgtis. Apie mus, kurie kažko nepadarėm, kurie tylėjom.

Vytautas: Taip, kalba apie puolusio pasaulio tikrovę. Pasaulis, deja, yra nuodėmės būklės ir nuodėmė turi sisteminius pavidalus.

b uleviciusBenas: Visi esame potencialiai kariaujantys žmonės.

Darius: Manau, Pranciškus tikrai nesako: kadangi ukrainiečiai irgi nuodėmingi, tai ir jie kalti dėl karo. Arba, kai kalba apie ginklus, manau, tikrai nekalba apie tai, kad turime nesipriešinti agresoriui ir visiškai nenaudoti ginklų.

Vytautas: Labai pavojinga šiandien, ką iš dalies sako ir popiežius, kai kalbama tam tikrais trafaretais. Ginklai, jų eksportas – visa, kas vyksta trečiajame pasaulyje, virsta blogio šaltiniu, staiga kalbama tais pačiais trafaretais apie mus. Kai kuri nors Afrikos valstybė prekiauja ginklais ir prasideda konfliktas, yra viena, o kai reikia ginklų apsiginti nuo agresoriaus – tai visiškai kita tikrovė. Tie dalykai, kurie iš tiesų teisingi, neatliepia dabartinės situacijos, jie visai apie kitką. Ir Bažnyčia neturi reikiamos kalbos šiandien.

Didžiulis iššūkis, kai Bažnyčia, tiesą sakant, šiandien naujoje epochoje neturi daugelio dalykų. Esame visai kitokiame pasauly, nei prieš 20 metų. Pakanka dirbtinio intelekto, keičiančio mūsų mąstymą ir supratimą, kas yra žmogus. Taip ir čia – tai patirtis, kurios iki šiol Bažnyčia, Europa, visa civilizacija neturėjome. Šis karas vyksta visai naujame kontekste. Šiandienos Europa, kaip dabar cituojama, gyvena šūkiu never again. Mes vis turėjome pagrindinę idėją, kad karas nėra sprendimas. Ir staiga pamatome, kad, pirma – yra didžiulė (kad ir kokia būtų supuvusi) politinė galybė, mananti kitaip. Antra – nebėra jokių taisyklių. Trečia – autoritetai, galėję kažką pasakyti, šiandien nebežino, ką sakyti... Manau, tai svarbiausia. Galime grįžti tik prie radikalių evangelinių įžvalgų. Ir atsiminkime, jog visa krikščioniška tradicija nėra pacifistinė, ji žiūri visiškai realistiškai. Nė vienoje vietoje Jėzus neliepia išeiti iš kariuomenės.

Darius: Galų gale, apie „atsukti antrą skruostą“ – Jėzus sakė asmeniškai, bet ne apie artimą, bendruomenę, kuriuos tu privalai apginti. Dėl artimo turi gyvybę atiduoti.

Vytautas: Jėzus nesuteikė mums teisės atleisti už kitus. Gali tik už save atleisti. Žmonės sako: „Kaip dabar atleisti rusams ar putinistams?“ Mes nesam įgalioti nei už juos keršyti, nei už juos atleisti. Labai lengva atleisti ar ne, kai sėdi kitoje karo pusėje. Tavo santykis, kad ir koks būtų, pirmiausia mokslinio pobūdžio. Tada tavo samprotavimas ir lieka toks truputį nesąžiningas.

Darius: Per Laisvosios Europos radiją iš karo pabėgusius žmones kalbina žurnalistai ir, kaip rusai, jie bando suprasti, išgauti, ar ukrainiečiai jau visai pasmerkė rusus, ar dar įmanomas atleidimas... Jauna ukrainietė sako: Dabar šio klausimo nėra, ne laikas, kai turėtume kalbėti apie atleidimą . Tai žinoma! Kaip ir šeimos santykiuose, kai noriu labai greitai atsiprašyti žmonos ar vaikų, bet jiems dar ne laikas, dabar jiems skauda. Taip ir čia dar nėra klausimo, ar turime atleisti priešui ir mylėti. Dabar meilė priešui yra jį nušauti, nes jis grasina sunaikinti visą mano tautą.

Benas: Negali simuliuoti.

Darius: Grįžtant prie vatikaninės politikos – čia nesu ekspertas, kalbu kaip paprastas tikintysis. Bažnyčios mokymą bandau suprasti ir priimu. Viena, kas man dabar smagu matyti, kad nuncijus Kijeve bando išaiškinti savo „viršininko“ žodžius; vadinasi, toje politikoje yra gyvybės ženklų, judesių, bandymų suprasti realybę, kad nėra vienos „gelžbetoninės linijos“. Nedaug žinau apie Kubą ar Kiniją, bet apie Maskvą ar Minską – šiek tiek, tai čia kai kurie Bažnyčios diplomatijos judesiai man sunkiai suvokiami...

Vytautas: Tai plačiąja žodžio prasme politiniai dalykai, ne tikėjimo tiesa, ar Ukrainai reikia duoti tankų, ar ne. Galbūt tokią tolimą išvadą galima būtų padaryti remiantis Bažnyčios socialiniu mokymu. Bet nėra ten jokių receptų. Niekur nėra pasakyta, kaip šioje situacijoje elgtis. Tu turi remdamasis išminties dorybe priimti sprendimus. Šia prasme žmogus paliktas savo atsakomybei ir protui. Atsiminkime, kad Jėzus, kai jį prašė padalinti palikimą, pasakė: kas mane paskyrė jūsų teisėju? Bažnyčiai, tam pačiam Valstybės sekretoriatui reikia priimti kažkokius sprendimus, ir jie nėra apsaugoti nuo klaidų.

 

artuma202205 rs 16 2
Slovianskas, 2014 m. Tomo Vyšniausko nuotrauka

 

Darius: Myliu Bažnyčią ir Pranciškų, bet nesuprasčiau ir būtų be galo sunku, jeigu po viso šito būtų toliau dirbama, kad tik būtų išsaugota galimybė popiežiui susitikti su Kirilu ir dėl to atsisakoma, pvz., Šventojo Tėvo vizito į Kijevą...

Vytautas: Visi XX a. popiežiai gyveno kažkokiu romantiniu mąstymu apie Rusijos atvertimą, paskiau apie susivienijimą. Romantinis požiūris, kad Rytuose yra išsaugotas kažkoks specialus dvasingumas. Nieko ten nėra. Bolševikų nusiaubtos teritorijos. Išniekinta Bažnyčia. Turime nuolankiai ir su meile priimti tuos žmones. Tačiau Maskvos patriarchatas – tai Stalino parašu įkurta institucija; jeigu žiūrėtume legalistiškai – neegzistuojanti institucija. Na, kadangi visų kitų Ortodoksų Bažnyčių ji buvo vienaip ar kitaip priimta, ne mūsų reikalas daryti tvarką. Nuo XIX a. bandyta įsivaizduoti (tiesą sakant, mesti pinigai intelektualams), kad egzistuoja kažkokia „šventoji“ Rusija, slaptas potencialas Vakarų sugedimui. „Supuvę Vakarai“ gyvuoja puikiai, tuo tarpu „šventoji“ Rusija kuo toliau, tuo baisesnius dalykus daro. Atsiskleidžia visas baisusis žmogaus potencialas – tie karo nusikaltimai. Jie nėra vien kareivių nusikaltimai, karo nusikaltimai yra struktūriniai. Pamatom čia Rusiją su savo patriarchu, laiminančiu, o ne stabdančiu tuos siaubingus dalykus, ir neįsivaizduoju, kaip dar galimà mintis apie kažkaip egzistuojančią „šventąją“ Rusiją. Nieko ten neegzistuoja. Yra daugybė pavyzdžių, kaip tie patys nepaprastai dvasingi žmonės rėmė caro agresiją, Krymo karą. Negalim taip atskirti kažkokio išgalvoto dvasingumo ir realios politinės pozicijos. Ir dabar tie žmonės, kurie turi galią dvasiniame Rusijos gyvenime, laimina, tiesiog teologiškai bando pagrįsti šitą satanistinę situaciją... Daugybė Rytų teologų ir vyskupų sako, kad Kirilas ir jo aplinka turėtų būti atiduoti bažnytiniam teismui. Buvo labaistiprus įtakingų ortodoksų, ir Rusijos, teologų laiškas, kad visa tai, ką daro Rusija, yra erezija.

Benas: Apžvelgus tuos mėginimus paaiškinti, pasigirsta motyvas, kad Vatikanas ir Šventasis Tėvas turėtų tęsti siekius tarpininkauti ar bent išsaugoti tą galimybę.

Vytautas: Tarpininkavimo iliuzija gali nuvesti į saviapgaulę. Tarp ko tu dabar gali tarpininkauti: tarp agresoriaus ir aukos? Tarpininkavimas turi implikuoti abiejų pusių santykį su tarpininku. Tarpininko neutralumas reikalingas, kai yra pasitikėjimas juo. Vatikanui kažkada pavyko tarp Čilės ir Argentinos patarpininkauti, tai dabar maždaug kas 10 metų tai iškilmingai švenčiama. Tai vienintelis tikrai sėkmingas atvejis. Jau Benedikto XVI laikais Vatikanas pradėjo tarpininkauti tarp JAV ir Kubos. Viešai taip buvo pasakyta pačių amerikiečių, kad mums padėjo ieškoti bendros kalbos, bet tai visai kiti dalykai. Ir tai priekaištauta, kad Valstybės sekretoriatas padėjo, nes daug kas mano, kad Kuba irgi yra blogio imperija.

Matom kitą neutralią instituciją – Raudonąjį Kryžių. Ir jam nepavyksta sukurti humanitarinių koridorių. Kur dabar Raudonojo Kryžiaus dėmesys pabėgusiems, atvarytiesiems pabėgėliams į Rusiją? Vienas iš jų uždavinių dabar turėtų būti žiūrėti pabėgėlių tapatybės ir kt., – neveikia šie mechanizmai.

Benas: Labiausiai viliuosi aiškumo. Gal tikrai Rytų Europos, net Skandinavijos misija Vatikane – dirbti blaivinant tą romantinę iliuziją, sklaidant ir komunikuojant, kas iš tikrųjų vyksta, ką reiškia bendrauti su Rusija?..

Vytautas: Nesuvelkim visko į viena. Bažnyčios tradicijoje yra skirtingo lygio dalykai (jau nekalbant apie tikėjimo tiesas). Valstybės sekretoriatui reikia atlikti sunkų darbą, ir jis tikrai nėra neklaidingas. Negana to, puikiai žinome, yra ne kartą demaskuota, kad ten dirbo ir sovietų šnipai, ir rusų šnipai, ir papirkti žmonės. Yra ir vadinamųjų naudingų idiotų. Plius dar tradicinė italų rusofilija. Ir nieko čia baisaus ar nuostabaus. Kita vertus, yra ir daug naudos. Trečia, Bažnyčios moralinė intuicija.

Benas: Atrodo, kad lygmenys susipainioja. Dabar pasigirsta žodžių apie Rusijos ir Ukrainos santykius, jog „ne vieta, ne laikas“. Kaip ir komentuojant Didžiojo penktadienio sprendimą – rusę ir ukrainietę sudėti į viena.

Vytautas: Didysis arkivyskupas Ševčukas pasakė, kad tai buvo nevykusi idėja, nes taip suplakame agresorių ir auką. Čia nėra taip, kad būtų lygiavertė ukrainietė motina ir lygiavertė rusė motina. Taip, būna situacijų, kai karuose vienodai visi kenčia. Krikščioniškai gražu, kai priešų motinos neša tą patį kryžių, bet tai skirtingi kryžiai. Beje, priminsiu, kad daugumai katalikų netgi buvo sunku priimti tą Paaukojimą kovo 25-ąją, kai Ukraina ir Rusija kartu paminėtos. Nors dvasine, teologine prasme viskas adekvatu, tačiau galima buvo išvengti. Mat prasideda sofistika, kad tuo metu Ukraina priklausė Rusijai, o tada ir kitos šalys... Tai toks truputį juokingas samprotavimas. Bet tebūnie, ukrainiečiai patys tokiai formuluotei nesipriešino. Ir iš tikrųjų Dievo gailestingumui, Marijos užtarimui paaukoti reikia visus ir viską. Tai faktas. Tik tokiems dalykams reikėtų katechezę paruošti.

Darius: Galbūt tie susitaikymo gestai galėtų įvykti po 10, 20, o gal po 50 metų, bet ne šiandien.

Vytautas: Tam reikia subręsti. Kaip Lenkijos ir Vokietijos vyskupai abipusiškai parašė raštą, atsiprašė ir atleido. Bet gali suprasti, kai jau praėjo daug metų. Ir kai pasikeičia šalys. Kol Rusija yra tokia, kokia yra, mes negalime nei atleisti, nei prašyti atleidimo, nes nėra subjekto. Atleisti galima tik tam, kuris gali priimti atleidimą.

Darius: Man įspūdinga, kaip arkivyskupas Ševčukas, matydamas savo tautos ir savo kaimenės realybę, turėjo tiek atkaklumo ir labai dažnai važinėjo pas Šventąjį Tėvą, matyt, daug su juo kalbėjosi asmeniškai, kad apie realią situaciją tiesiogiai perduotų popiežiui žinią, gal kiek kitokią, negu jam formavo kas kitas. Manau, kad arkivyskupas Ševčukas nebūtų toks drąsus, jei nejaustų savo kaimenės, jos palaikymo.

Tad grįžkim į mūsų kiemą. Koks mūsų atsakas, kaip mes ir mūsų ganytojai reaguojam? Nematau vienprasmiško atsakymo. Karo pradžioje graži buvo reakcija – „melskimės“. Bet ar to užtenka? Gal reikia pasižiūrėti, kaip kaimenė dabar jaučiasi, kokio žodžio dabar jai reikia? Gal panašiai, kaip Didžiojo arkivyskupo, kuris kasdien stoja ir kalba savo tautai, bando juos guosti ir perduoda žinią pasauliui?.. Lietuvoje juk irgi esame karštoje zonoje. Kaip katalikai ir bendruomenė, buvome ir tebesame sutrikę.

Vytautas: Šitai visa neįeina į „kultūros karų“ programą, į kurią šiuo metu Bažnyčia yra įsivėlusi. Nieko bendro tai neturi su seksualine morale, genderizmu, ir nebeįdomu. Šiuo metu visos Lietuvoje intelektualinės pajėgos yra mestos į vieną lauką, kuris irgi nėra dar iki galo aiškus. Manau, kad čia tiesiog dėmesys sukoncentruotas į kažką kita, tad pavėluota.

Apskritai, Bažnyčia šiuolaikinėje Lietuvoje nuo 1992-ųjų neteko tradicinio „visuomenės klijų“ vaidmens. Visada Bažnyčia atlikdavo labai svarbią funkciją, duodavo visuomenei aiškius orientyrus tam tikros bendros žmogiškumo vizijos, socialinės sanglaudos: kad yra valdžia, kad valdžia yra nuo Dievo, kad mes visi turime gyventi pagal tam tikrus įstatymus, kad viskas vis tiek pirmiausia daroma žmonių gėriui (supaprastintai sakau). Šiandien Bažnyčia nuo to atsiribojusi. Negana to, žinome, kai kada kunigai iš sakyklų prieš valdžią kovoja. Yra dalykų, kurie apskritai nesuvokiami; nebeturime socialinio solidarumo raginimo, galų gale, net tas pats atleidimas... Ne, mums tik papasakoja, kad artimą reikia mylėti, bet nekęsti nuodėmės; vadinasi, artimo meilė yra jį primušti, kad jis tos nuodėmės nedarytų! Nėra bandymo suvokti, kad Lietuva yra pliuralistinė, kad reikia atrasti tą poziciją, kuri žmones ne vien skaldytų.

Nepaisant to, matau, kad čia Lietuvos vyskupai ir tikintieji šį tą sugebėjo, ir manau, kad tai nuostabu. Pvz., Viktorija Urbonaitė, kuri nėra nei vyskupas, nei kunigas, sugebėjo, nors ir sunkiai, suorganizuoti maldos akciją. Ir nelaukė jokios instrukcijos iš Vatikano. Gal tik raminančio žodžio trūko, raginančio pasitikėti...

Visame šitame kontekste turime ne vieną nuomonę, katalikai tikrai skirtingi. Kyla klausimas: kas kalba Bažnyčios vardu? Ateina viena institucija, kita, tada kas nors iš katalikų pasisako kaip nors kitaip. O šioje situacijoje vyskupų atsakomybė labai didelė. Sugebėti išlaikyti tokias dvi puses, kurios viena kitą atskiria nuo Bažnyčios...

Darius: Krizė juk atskleidžia giluminius dalykus. Ir dabartinių krizių išgyvenimai, pandemijos, po to socialinių, politinių įtampų akivaizda atskleidė veidą, kuris yra ganėtinai žmogiškas, žaizdotas ir silpnas. Per laisvos Lietuvos 30 metų neišsiauginom pakankamai brandžių katalikų, kurie galėtų tinkamai reaguoti į tai, ką Vytautas sako, – kalbėjimą ir susikalbėjimą. Jeigu mes gebam tik muštis, tai karą vykdome viduje. Negebam kalbėtis ir komunikuotis, bet tiktai kariauti? Tai reiškia, mes visi kartu kaip bendruomenė, ir tėvai, ir vaikai, esame atsakingi. Matome situaciją, kad neišauginome kartos, kuri galėtų būti atspari šiems dalykams. Vis prisimenu nuncijų Quintaną, kuris interviu Artumai sakė, kad Bažnyčia Lietuvoje vis dar labai klerikališka! Kokia tai Bažnyčia, sakė jis, jei parapija yra klebono nuosavybė – ta parapija yra mirusi!

Vytautas: Ir išspausdinai tai? Ir kokia reakcija buvo?

Darius: Išspausdinau, juk nuncijų negražu cenzūruoti. O reakcija lietuviška – ignoro, mes nieko negirdėjom, tu nieko nesakei.

Benas: Tyla irgi yra tam tikros strategijos dalis, norint, kad nebūtų durų trankymo, kad nebūtų konflikto.

Darius: To, ką nuncijus tąsyk sakė, vaisius regime praktikoje, kaip elgiamės konkrečių iššūkių akivaizdoje. Smagu pamatyti lietuvius, kurie šauniai reaguoja. Ir pandemijos meto visos savanoriškos socialinės iniciatyvos... Bet sąžiningai ir nuolankiai girdžiu iš mūsų Carito , kad mes šlubuojame ir vėluojame. Net šitoj tarnystėj mus aplenkia „pasaulis“. Mes, kurie labiausiai tuo turėtume atsiskleisti, nepasirodome čia stipriausi.

Benas: Ko gero, kiekvieno patirtis nuo konkrečios parapijos priklauso. Vienur bendruomenėse nuolat vyksta raginimas, organizavimas, bent jau taip turėtų būti.

Vytautas: Ukrainiečius priimame išskėstomis rankomis, o tuos kitus pabėgėlius? Taip, gal jie tapo manipuliacijų aukomis, bet yra visokių. Elkimės su jais, kaip sako mūsų įstatymai, bet nekurkime neapykantos lauko jiems. Daug kas prognozuoja, kad visa tai bus atsukta ir prieš ukrainiečių pabėgėlius, nes yra jėgų, kurios nori žaisti neapykanta ir ją išnaudoti. Kodėl? Todėl, kad mums teks su jais dalintis. Ukrainą anksčiau ar vėliau reiks atstatyti. Ir reikės prisidėti kiekvienam. Ir niekas mūsų nepaklaus, ar norime duoti. Smagu paaukoti kartą du. Bet bus atimta nuo mūsų visų socialinės gerovės, pensijų, stipendijų, pašalpų ir atiduota Ukrainai. Ir tai yra teisinga.

Benas: Ką Bažnyčia turėtų daryti, kad karas greičiau būtų nutrauktas?

Darius: Vienas atsakymas man teateina į galvą – būti šalia, kvepėti ar smirdėti savo avimis, būti ten, kur sunku, kur miršta. Šaudyti nei vyskupai, nei kunigai, nei diakonai nemoka, jų „šaudymas“ yra kitoks. Būti su tais, kurie kovoja už laisvę, už tiesą, už artimą; būti su tais, kurie vargsta ir kenčia.

Vytautas: Bažnyčia neturi įrankių nei karui užbaigti, nei ji skirta tam. Tai viena iš iliuzijų. Prisiimi funkcijas, kurioms nesi skirtas. Taip, senais laikais feodalinėje Europoje stodavo koks nors vyskupas tarp dviejų besikaunančių riterių ir sakydavo „ne!“ Nebe tas pasaulis. Galiu tik pritarti – būti su žmonėmis. Ir toje feodalinėje visuomenėje būdavo su žmonėmis. Tai svarbiausia.

Benas: Turbūt naudinga mums persvarstyti daug dalykų, atrodo, kad per gerai gyvenom.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2022 rugsėjis 9

Artuma - artuma202209 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22