Ukrainos Caritas-Spes vadovas tėvas Viačeslavas Grynevič tarp „Artumos“ vyr. redaktoriaus Dariaus Chmieliausko ir „Mažosios studijos“ redaktorės Rūtos Tumėnaitės
Ukrainos Caritas-Spes vadovo tėvo Viačeslavo pavardė jau buvo pažįstama iš tarptautinės žiniasklaidos pranešimų, mat kunigas Grynevyč, palotinų ordino vienuolis, šiai Romos katalikų Carito atšakai vadovauja nuo 2019 m. Tikėjausi išvysti prieš akis solidaus amžiaus vadovą – juk tenka vadovauti ne tik milžiniškam daugiau kaip 600 bendradarbių tinklui, bet ir vykdyti didžiulės apimties humanitarinius projektus. Mano pašnekovas pasirodė esąs jaunas mąslių akių kunigas, kurio žvilgsnį tegalima įvardyti dviem žodžiais – karo žvilgsnis. Tad ir pokalbis sukosi ne apie humanitarinės pagalbos projektų statistiką, o kasdienę, nesibaigiančią karo tikrovę – tą, kuri toliau reikalaus kartais nežmoniškos vilties ir tikėjimo Apvaizda...
Ar prisimenate pirmąją karo dieną?
Kai mus pasiekė informacija, jog karas gali prasidėti, surengėme specialius mokymus Odesoje, nes nemanėme, kad bus tokia didžiulė eskalacija ir kad visa Ukraina bus bombarduojama. Kitą dieną anksti ryte sulaukiau kolegės skambučio: „Tėve Viačeslavai, karas prasidėjo.“ Apėmė toks jausmas, kurį prisimenu iš vaikystės. Kai man buvo trylika metų, vieną ankstų rytą mama pažadino, sakydama: „Kelkis, Viačeslavai, tavo tėtis mirė.“ Jausmas lygiai toks pats, kai man buvo trylika, ir dabar. Gyvenimas staiga tapo kitoks. Jis tikrai yra visiškai kitoks.
Kaip jaučiatės, kai atvykstate į Lietuvą, kur gyvenimas yra daugiau ar mažiau normalus, ir žinote, kad turėsite grįžti atgal į Ukrainą? Kaip galvoje suderinti dvi visiškai skirtingas tikroves?
Kai tenka išvykti iš savo šalies į įvairius renginius ar prašyti paramos, man visada būna sunku, nes tada jaučiuosi atitrūkęs nuo Ukrainos, nuo svarbiausių akimirkų. Žinau, toks stiprus prisirišimas nėra labai gerai, bet aš gerai jaučiuosi Ukrainoje, tarp jos žmonių, tarp savo bendradarbių, tai mano vieta. Ir dabar, būdamas čia ir kalbėdamas su jumis, ilgiuosi Ukrainos.
Kaip atrodo eilinė jūsų diena?
Ji prasideda nuo maldos. Tada einu į Caritą ir visa diena ten dažniausiai prabėga įvairiuose posėdžiuose ir susitikimuose: daugybė skirtingų veidų, skirtingų žmonių. Kartais tai labai nuvargina ir grįžęs namo apie septintą aštuntą vakaro noriu būti vienas, maldoje, niekieno netrukdomas. Kai darbe reikia labai daug bendrauti, tos ramybės akimirkos gyvybiškai būtinos. Per dieną Caritebūna Mišios, visi kartu kalbame Viešpaties Angelą. Grįžęs vakare einu pabėgioti, stengiuosi nuolatos sportuoti – taip man patarė dvasios vadovas. Man tai padeda, geriau miegu, aišku, priklausomai nuo situacijos Kyjive. Prieš kelis mėnesius nusprendžiau, kad šeštadienis bus skirtas sau, sekmadienis – Dievui, o visa kita – darbui.
Ar jums darbo reikalais dažnai tenka vykti į karo zoną?
Taip, nes beveik svarbiausia mums yra komunikacija: turime atsakinėti į skirtingus ir labai sudėtingus klausimus, spręsti specifines projektų problemas ir t. t. Be to, turiu pristatyti Carito reikalus valstybinėse struktūrose, nors tuo pat metu suprantu, kad jeigu aš, kaip vadovas, prarasiu ryšį su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, tai prarasiu ir pats save. Bet tada kyla kita problema. Negaliu išeiti atostogų, tai labai sunku, nes man visada atrodo, kad be manęs viskas sugrius. Tačiau mano bendradarbiai pasakė: „Viskas, tėve, jūs privalote eiti atostogų.“ Tada nutariau vykti kaip savanoris į Chersono sritį, kad padėčiau dviem tenykštėms šeimoms. Labai sunku suteikti pagalbą tiems žmonėms, nes juos nuolat bombarduoja. Tai ypač pavojingas regionas, bet aš sugebėjau ten nuvykti ir praleidau tarp žmonių keturias savaites. Jaučiausi laimingas, būdamas tarp jų ne kaip direktorius ar vadovas, o kaip eilinis žmogus. Be to, niekam nesisakiau, kad esu kunigas, nes norėjau būti kuo arčiau žmonių. Žinoma, galų gale mane vis tiek „demaskavo“... Aplankiau žmones, kurių namai buvo užlieti per Kachovkos užtvankos susprogdinimą. Pagyvenusių sutuoktinių pora ėmė pasakoti savo istoriją. Likus dviem mėnesiams iki užtvankos susprogdinimo, jie prarado 42-ejų dukterį, kuriai sprogusios raketos skeveldra nukirto miego arteriją. Liko mažametis neįgalus anūkas, tad jie, suvargę senoliai, dar turėjo pasirūpinti tuo vaikeliu. Jų namą sugriovė sprogusi užtvanka. Panašių istorijų begalė... Kartais būna labai sunku pasakyti, kad niekuo negali padėti, nes poreikiai daugybę kartų viršija ribotus mūsų pajėgumus.
Ukrainos Caritas-Spes nuotrauka
Ar lankydamas žmones dažnai išgirstate klausimų, kur yra Dievas, kodėl visa tai vyksta, kodėl Jis tai leidžia?.. Ar žmonės jau kažkaip prisitaikė ir nebeklausinėja tokių dalykų, nustumia juos gilyn, nes priešingu atveju tiesiog išprotėtų?
Kaip tik vakar sulaukiau tokio klausimo čia, Lietuvoje, iš vienos ukrainietės merginos. Labai sunkus klausimas. Bet paprastai, kalbėdamasis su žmonėmis bažnyčioje, matau, kad tokių minčių kyla ne tik pasauliečiams, bet ir patiems kunigams, giliai išgyvenantiems tą situaciją. Pavyzdžiui, kai kurie kunigai sako, kad kartais jiems būna sunku melstis, susikaupti. Tai ypač jautėsi karo pradžioje, dabar gal mažiau... Labai sunku paaiškinti karo poveikį, bet štai pavyzdys. Mobiliojo telefono kontaktų sąraše prieš kelias dienas ieškodamas vieno numerio pamačiau, kokią daugybę adresatų jau pražudė karas. Neturiu jėgų ištrinti tų numerių. Prieš mėnesį mūsų kolega gavo žinią, kad jo sūnus žuvo, bet kūnas liko nepalaidotas. Panaši situacija ištiko kitą mano pažįstamą. Mano draugas žuvo, bet ištisus septynis mėnesius nei motina, nei mes nežinojome, kur jis yra, o jo kūnas tuo metu gulėjo lauke. Turbūt įsivaizduojate, ką teko išgyventi. Bėda ta, kad mes neturime laiko stabtelėti, visko apmąstyti, ištirti, išsiverkti, viskas tik kaupiasi. Nevalia sustoti, turime judėti pirmyn, vykdyti savo pareigas kaip savanoriai ar kaip Carito darbuotojai, ir tai labai sunku.
Mano patirtis sako, kad karo metu Dievo balsas skamba garsiau. Štai pavyzdys. Praėjus dviem ar trims savaitėms po karo pradžios mane aplankė bičiulis, irgi kunigas. Jis vadovauja nedideliems našlaičių namams. Likus valandai iki jo atvažiavimo, man paskambino kažkokia nepažįstama moteris. Ji pravirko ir pro ašaras mėgino man kažką pasakyti: „Tėve, aš gavau jūsų mobiliojo numerį iš savo parapijos... skambinu iš Kramatorsko... ir noriu paklausti, gal jūs, tėve, galite įsivaikinti vaiką?“ Aš apstulbau, nes nesitikėjau tokio klausimo. Juk esu katalikų kunigas, nežinojau, ką atsakyti. Bandžiau jai aiškinti, jog tai neįmanoma, bet ji ėmė pasakoti, kad valstybiniai našlaičių namai buvo evakuoti, ir vienas vaikas liko, nes jam buvo pradėti tvarkyti įvaikinimo dokumentai. Dabar jis esąs ligoninėje su kareiviais, ir nežinia, ką su juo daryti. Pasakiau moteriai, kad turiu pagalvoti, o paskui prisiminiau, kad pas mane netrukus atvažiuos bičiulis, vadovaujantis našlaičių namams. Paskambinau jam: „Tėve Pavelai, gal tu gali man padėti?“ Papasakojau tą istoriją. O jis: „Kodėl gi ne, jeigu toks reikalas? Galbūt čia Dievas nori mums tuo įvykiu kažką pasakyti.“ Ir jis sutiko priglausti tą vaiką pusę metų. Supratau, kad daug kartų Dievas mane panaudojo, norėdamas parodyti savo galią, ir kad aš negaliu tuo abejoti. Matau, kad Dievas irgi dalyvauja kare. Jis kartu su mumis, su Carito bendruomene, su manimi, kunigu, ir Jis kartais pasinaudoja mano ribota širdimi. Tai tik viena istorija.
Kita irgi yra labai graži. Mes lankėmės perkeltųjų asmenų centre. Jame buvo prisiglaudusi moteris sprogimo sužalotu veidu. Ta moteris iki sužalojimo turėjo būti labai graži. Esu įsitikinęs, kad moters pašaukimas, be kita ko, yra rodyti pasauliui grožį. Todėl man buvo labai liūdna matyti, kaip subjaurotas moters veidas. Pradėjome kalbėtis, ji papasakojo savo istoriją. Kai Rusija ėmė bombarduoti jos miestą, ji spėjo išbėgti iš griūvančio namo kartu su sūneliu, vardu Iljuša. Bet vis tiek dūžtantys stiklai sudraskė jai veidą. Grįžęs į Kyjivą radau savo vienuolyne grupę žurnalistų iš Lenkijos. Kaip jau sakiau, po darbo, po daugybės susitikimų aš nebenoriu matyti žmonių. Labai atsiprašau, bet taip yra... Norėjau tik pasakyti jiems bendro pobūdžio informaciją ir dingti, bet tada jie ėmė maldauti surasti jiems žmogų, kuris sutiktų duoti interviu. Daviau to pabėgėlių centro vadovo telefoną ir pasiūliau ten nuvykti. Praėjo gal pusė metų, sutikau to centro vadovą ir jis sako: „Ar žinai, kas po to nutiko?“ Papasakojo, kad tie žurnalistai parengė reportažą, jį pamatė vienas plastikos chirurgas iš Kyjivo ir nusprendė padėti tai moteriai. Jis be atlygio ją operavo, operacija pavyko, labai pagelbėjo moteriai. Tai išgirdęs pasakiau: „O, Dieve, aš neturėjau laiko tam žurnalistui, man atrodė, kad tai beprasmiška, galvojau apie save, savo patogumus.“ O Dievas štai galiausiai prasibrovė pro uždarytas duris... Aš dažnai pasakoju žmonėms tokias istorijas ir sakau: galbūt jūs to ir nematote, bet tikėjimas yra mūsų lobis, blogiausia būtų jo netekti. Tikėjimas juk yra kaip horizontas. Kol žmogus mato horizontą, tol jis žino, kur eina, kada išaušta rytas, o kada ateina naktis, ir turi aiškų orientyrą. Tačiau be tikėjimo horizonto neįmanoma eiti, nes tu nebematai krypties.
Kaip manote, ar gyvendamas karo sąlygomis jau pamatėte viską, ką gyvenime įmanoma pamatyti? Kai girdi, ką kasdien tenka išgyventi ukrainiečiams, tikrai pagalvoji: ar begali būti dar blogiau?..
Man teko girdėti apie daugybę dalykų, bet meldžiu, kad nereikėtų sutikti asmens, patyrusio seksualinę prievartą. Man dėl to labai skaudu, ypač dėl kareivių; girdėjau jų istorijų, nežinau, kaip reaguočiau, ką būtų įmanoma pasakyti tokiu atveju... Labai sunku galvoti, kas būtų, jei rusai okupuotų Kyjivą: ką tada reikėtų daryti? Karo pradžioje daugybė žmonių evakavosi, viskas buvo labai emocingai išgyvenama. Bet dabar?.. Nežinau. Būtų labai sunku apsispręsti.
Jums leidus, norėčiau paklausti politiškai ne visai korektiško klausimo, susijusio su popiežiumi Pranciškumi. Kas kartą vieši jo pasisakymai apie Ukrainą supykdo daugybę žmonių čia, Lietuvoje: jie sako, kad jis nesuvokia, ką šneka, kad galbūt yra apsuptas prorusiškų patarėjų ir pan. Norėčiau jūsų atvirai paklausti, ką galvojate tai girdėdamas?
Per pastaruosius metus man yra tekę porą kartų dalyvauti privačioje popiežiaus audiencijoje: pirmą kartą praėjus pusmečiui nuo karo pradžios, o paskui – per pirmąsias karo metines. Tai buvo privatūs susitikimai, abu truko maždaug po 40 min. Esu giliai įsitikinęs, kad popiežius yra mūsų pusėje, labai gerai supranta Ukrainos situaciją. Bet tą akimirką jutau, kad jis žino kai ką daugiau negu aš. Žinau apie tuos epizodus, kai popiežius viešai pasisakydavo apie Ukrainą ir kaip po to Vatikanui ir Šventajam Sostui tekdavo aiškintis. Bet kai antrą kartą susitikau su Pranciškumi, jis manęs paklausė: kuo dar galėčiau jums padėti? Aš atsakiau: „Šventasis Tėve, jūs esate mūsų ganytojas, o mes esame piemenys, kurie dabar esame aukos. Prašau jūsų atvažiuoti mūsų aplankyti kaip ganytojas, pamatyti mūsų skausmą, fiziškai patirti, ką mes patiriame.“ Jis nieko neatsakė, bet tą akimirką supratau, kas jis žino kažką, ko aš nežinau, bet negali man pasakoti... Visa padėtis yra be galo komplikuota. Be to, žurnalistai skuba pranešti kuo karštesnę naujieną, ypač tas epizodas su balta vėliava: popiežiui tiesiog pakišo tą mintį, o jis ją pakartojo. Esu tikras, kad Pranciškus nesuprato gilesnės savo žodžių prasmės. Be to, yra argentinietiška jo patirtis. Tai žinau iš tarptautinių susitikimų. Lietuvoje man nereikia aiškinti apie istorinius ryšius su Sovietų Sąjunga, bet tarptautinė bendruomenė, ypač Lotynų Amerikos, Afrikos šalys, yra linkusios lyginti karą Ukrainoje su karais kitose šalyse. Dėl to mums, ukrainiečiams, tenka sakyti: ne, tai nėra tas pats karas; žiūrėkite, Ukrainoje rusai naudoja visus įmanomus, išskyrus branduolinį, ginklus, uždraustus tarptautinių konvencijų. Be to, popiežius Pranciškus, kaip argentinietis, turi savitą požiūrį į Jungtines Valstijas, Europos Sąjungą. Todėl visa tikrai sudėtinga, tačiau esu įsitikinęs, kad popiežius yra su mumis.
Ukrainos Caritas-Spes nuotrauka
Jūs tikriausiai pažįstate popiežiaus nuncijų, lietuvį arkivyskupą Visvaldą Kulboką. Ar jūs susipažinote tik per karą, ar esate pažįstami iš anksčiau?
Mes su juo esame pažįstami dar iš ikikarinių laikų, nes man pradėjus vadovauti Caritui po kelių mėnesių jis buvo paskirtas apaštaliniu nuncijumi. Tada pirmasis mūsų bendras darbas buvo Ukrainos dalyvavimas evakuojant žmones iš Afganistano prieš pat Talibano sugrįžimą į valdžią. Šventasis Sostas paprašė padėti evakuoti grupę žmonių į Romą. Apaštalinis nuncijus buvo pagrindinis „komunikacijos taškas“ ir suorganizavo kai kurių žmonių atgabenimą bei trumpalaikį apgyvendinimą Ukrainoje. Tada supratau, kad jis geras žmogus. Kai laukėme autobuse šalia oro uosto ir pradėjo eiti žmonės, matėme, kaip jis pats puolė padėti jiems nešti lagaminus. Jis tikras Carito žmogus. Ir dabar, kai vyksta karas, jis labai padeda, ypač kai reikia atlikti kokį nors reikalą, susijusį su valdžios institucijomis, parengti kokį nors dokumentą ar pan. Jis mums didžiulė paspirtis. Privalumas – ypač kare, kad turi puikų humoro jausmą.
Dar grįžtant prie reakcijų į popiežiaus pasisakymus – kalbėjote apie savo santykį, bet kaip reaguoja paprasti žmonės, ypač katalikai?
Mes, Romos katalikai, esame mažuma, mūsų Bažnyčia tesudaro 1 proc. viso Ukrainos gyventojų skaičiaus, graikų apeigų katalikai – apie 9–10 proc. Iš savo perspektyvos suprantu popiežių Pranciškų, bet suprantu ir gerbiu nuomonę tų žmonių, kurie jo nesupranta, nes jie neturėjo progos susitikti ir pabendrauti su juo, nežino Katalikų Bažnyčios struktūros. Ir jie reaguoja tikrai audringai, yra nepatenkinti, atsirado daug piktų komentarų. Ir ne tik apie popiežių, bet apskritai apie Romos katalikus. Ir šiaip bendra krikščionių situacija Ukrainoje yra labai sunki, nes krizė Ortodoksų Bažnyčioje paliečia visus, o mums tai papiktinimas, nes žmonės nebelaiko tikėjimo ir Bažnyčios tokia sritimi, kuria galima pasitikėti. Bet visada sakau: prašau pažiūrėti, ką mes darome Ukrainoje. Ta pagalba, kurią gauname, yra ir visos Bažnyčios pagalba, nes Caritas yra bažnytinė organizacija.
Ar žmones įtikina tokie paaiškinimai?
Tai karo klausimas. Kai einu į savo draugų arba draugų draugų laidotuves, ten niekas niekada nesiskundžia dėl prezidento, niekas nesako, kad reikia nutraukti šį karą. Ne, jie skundžiasi dėl blogų sprendimų, kuriuos padarė nepatyrę kareiviai, ir, aišku, pyksta ant Rusijos. Mes visi esame kare, ir reikia kažkaip į tai reaguoti, kažkur nukreipti, išlieti emocijas. Dabar matau, kad tos emocijos kartais yra nukreipiamos į Bažnyčią – ortodoksų, katalikų, į popiežių. Jeigu pradėsi reaguoti, viską tik dar labiau pakurstysi. Kita vertus, esame mažuma, karas kažkada pasibaigs. Kokia tada Ukrainoje išliks nuomonė apie mus, katalikus? Juk mūsų, kunigų, pareiga yra galvoti ir apie dvasinę taikdarystę tarp žmonių. Ne tik tarp Rusijos ir Ukrainos, bet ir pačios visuomenės viduje, nes žmonės išblaškyti. Juk kai išblaškyta šeima vėl susitiks, ji jau nebebus tokia pati, o visai kiti žmonės: vyras bus patyręs karą, matęs daugybę žūčių, žmona galbūt bus atsidūrusi Europoje ar kitur. Kaip reikės vėl visus suvienyti? Tikrai Bažnyčiai bus ką veikti.
Kaip Ukrainos žmonės diena po dienos nepraranda vilties, atsilaiko, ypač kai ateina žinių apie fronte blogėjančią padėtį?
Dabar mums tikrai labai sunkus metas. Normaliame gyvenime tu dirbi ir žinai, kad ateis vasara, važiuosi atostogauti, tu planuoji, ką veiksi, ir pan. Kare irgi panašiai mėgini kabintis už ateities vilčių. Matydamas, kas vyksta Jungtinėse Valstijose arba Vengrijoje, klausi savęs: mes kovojame, bet dėl ko viskas? Jeigu mus privers pasirašyti taikos sutartį, tada atsiras kita problema. Liksime be nieko, ir kils klausimas: dėl ko mes kovojome? Dėl ko buvo visos žūtys? Kokia prasmė? Pasiliktų atvira žaizda. Ne tik keleriems metams, bet daugybei ateities kartų.
Čia, Lietuvoje, daugelį ima neviltis dėl Vakarų valstybių elgesio, kai pažadama pagalba Ukrainai, bet tik žodžiais, o realūs veiksmai neleistinai vėluoja...
Kartais jie žaidžia su ugnimi. Elgiasi kaip vaikai, kurie popierių pilname kambaryje žaidžia su degtukais. Tai tikrai pavojinga, nes gali pasibaigti didžiuliu sprogimu. Matau, kad daugelis žmonių eina savanoriauti. Ta veikla jiems tampa vilties šaltiniu. Jie stengiasi dalyvauti, aukoti. Žmonės bažnyčiose meldžiasi. Tikėjimas duoda jėgų. Žinoma, yra ir labai sudėtingų reakcijų. Itin pagausėjo alkoholinių priklausomybių, nes kai kurie žmonės ieško vilties alkoholyje. Išaugo smurto artimoje aplinkoje skaičiai. Tačiau mes, Caritas, stengiamės žiūrėti į žmogaus širdį, mums labiau rūpi ne pasekmės, bet priežastys, kurios yra vilties neturėjimas. Nesakau, kad iki karo to nebuvo, bet karas toms problemoms tarsi įpylė alyvos į ugnį.
Ko palinkėtumėte Artumos skaitytojams?
Jeigu žiniasklaidoje nebus informacijos apie Ukrainą, tai nereikš, kad karas jau baigėsi. Prašau jūsų prisiminti, kad karas lieka mūsų širdyse, prote ir jausmuose. Mes, Caritas, galime atstatyti daug namų, mokyklų, bet sunkiausia atstatyti žmonių istoriją, žmogaus širdį. Prašau jūsų, jei tik galite, paremkite mūsų iniciatyvas padėti stokojantiems. O jeigu neturite tokių galimybių, tiesiog prašau prisiminti mus, ir būsime be galo dėkingi už jūsų maldas. Tikiu ir žinau, jog tai irgi viltis, nes šioje situacijoje mes laukiame tik stebuklo – ne tik politinio, bet ir Dievo stebuklo.
