Dabar visus domina naujasis kiniškas virusas. Tai redaktoriai ir sako – apie jį rašyk. Visuose portaluose apie naująjį koronavirusą jau tiek prirašyta, kasdien kas nors naujo atsitinka. Bet valdžios nurodymus privalu vykdyti...
Grupė virusų, iš kurių vieni pavojingi gyvūnams, kiti sukelia ligas ir žmonėms, virusų, kurie pro elektroninį mikroskopą atrodo panašūs į karūną, žinoma jau kokius penkis dešimtmečius. Ir tos grupės pavadinimas parinktas pagal išvaizdą – lotyniškoji corona yra vainikas, karūna. Dauguma žmonių ligų, sukeltų koronavirusų, nesunkios. Tik SARS ir MERS nuskambėjo pastarąjį dešimtmetį. Tačiau netrukus nuslopo, protrūkius pavyko suvaldyti, nors nei gydymo, nei skiepų nesukurta. Padėjo bendrosios virusų plitimą ribojančios priemonės.
2019 metų gruodį neįprastai daug žmonių ėmė sirgti kvėpavimo takų uždegimais centrinės Kinijos Uhano mieste. Praėjo tik du trys mėnesiai, o padaryta stebėtinai daug. Sureagavo visas pasaulis. O galėjo ir delsti, nereaguoti – gal tai banalus gripas ar peršalimas (požymiai panašūs). Nustatyta vieta, iš kur užkratas išplito; išaiškintas, išskirtas ir ištirtas ligos sukėlėjas, o virusus pagauti ir auginti laboratorijoje gana sudėtinga; per dvi savaites pastatyta ir pradėjo veikti speciali ligoninė; imtasi visų rekomenduojamų virusų plitimą ribojančių priemonių ir net (negirdėtas dalykas liberaliojoje demokratijoje) uždarytas penkių milijonų gyventojų miestas.
Tiesa, Mėnulio naujieji metai ir su tuo susijusi gyventojų migracija gerokai sujaukė reikalus. Pagrįstos autoritetingos rekomendacijos riboti judėjimą, keliones, kontaktus, net jėga paremti draudimai, visuotinė patikra ir karščiuojančiųjų išaiškinimas, izoliacija, karantinas, nurodymai dėl apsaugos priemonių, dezinfekcija – visa tai leido „užrakinti“ ligą Kinijoje.Kitur pasaulyje apsikrėtusieji skaičiuojami tik dešimtimis. Tiesa, ir nežinomybės dar daug. Tikslinamas gamtinis virusų rezervuaras, plitimo ir užsikrėtimo keliai, kodėl vieni serga vienaip, kiti – kitaip, treti – niekaip; nedaug optimizmo dėl skiepų ar vaistų. Miršta dažniausiai pagyvenę ir ligoti. Laimei, mirtingumas nėra labai didelis – maždaug 2 procentai. SARS buvo 10, MERS – iki 50, Ebolos viruso – iki 90 procentų.
Pasaulį dabar galima palyginti su vaiku, pirmus metus lankančiu darželį. Jauni tėvai ir mamos žino – kas trys savaitės naujas karščiavimas. O daktarai sako – viskas normalu, taip turi būti. Žmonija, kaip ir tas vaikas, susitiko su nauju, dar nežinomu užkratu ir audringai reaguoja. Naujasis koronavirusas žmonių imuninei sistemai nepažįstamas. Todėl taip lengvai plinta, yra nepaprastai užkrečiamas. Kai nemaža populiacijos dalis įgis imuninę atmintį, mokės atpažinti tą virusą, užkrečiamumas sumažės, bus sergama kaip įprastu peršalimu.
Rimti dėdės ir tetos svarsto apie poveikį pasaulio ekonomikai, akcijų nuosmukius, sutrikusią logistiką ir gamybą, galimą krizę… Eilinį kartą liga stato mus į vietą. Pasirodo – esame riboti, negalime visko valdyti ir kontroliuoti. Mūsų planai nėra svarbiausi, ne mes čia kapitonai. Nors skiriame didžiulius išteklius ligai suvaldyti, nors mokslininkai ir gydytojai vos ne stebuklus daro, Dievo planas yra mums nežinomas. Turime Juo pasikliauti. Tikėti, kad Jis geras. Liga – maldos laikas. Už sergančius, mirštančius, slaugančius, gedinčius, izoliuotus…
Šiek tiek optimizmo. Per beveik tris savo praktikos dešimtmečius teko rengtis keletui epidemijų. Kaip tame spektaklyje „Belaukiant Godo“. Nesulaukėme nei vienos. Nepriklausomybės aušroje gavome aplinkraštį, kad Vidurinėje Azijoje maras pasirodė. Gerbiama patyrusi daktarė pareiškė, rodydama pirštu į dermatinu aptrauktą tachtą: „Jeigu man čia paguldys marą, iškart išeinu į pensiją.“ Dar laukėme juodligės, tymų, kiaulių ir kitokio gripo, Ebolos, SARS’o ir MERS’o… Dabar visiškai pasirengę laukiam koronos.
Mano pienininkas aną rytą sako: žinai, daktare, tokį žodį „koronė“? Tai pagal jį šitą ligą praminė. Visai sutinku su ūkininku. Tikra bausmė ir kankinimas tą izoliuojantį kostiumą su visais respiratoriais, akiniais, gobtuvais ir batais pagal visus protokolus ir metodikas apsirenginėti ir nusirenginėti.
Kai Kroatijos miestas Dubrovnikas buvo atskira klestinti pirklių valstybė ir vadinosi Ragusa, kad neįsileistų laivų su maro užkratu, jame išgalvotas karantinas. Pasirodo, per 37 dienas nuo maro numiršta visi, kam buvo lemta. Išgyvenusieji gali įeiti į miestą – nebeužkrės. Todėl kiekvienas atplaukęs laivas turėjo 40 dienų stovėti uosto prieigose. Venecijietišku italų kalbos dialektu quaranta giorni reiškia keturiasdešimt dienų. Prieš tai praktikuoto trentino – trisdešimties dienų – nepakako.
O atspėkit, kur ligonių atskyrimas, izoliacija aprašyti anksčiausiai? Aišku, kad Biblijoje. Kunigų knyga, 13 skyrius. Gero skaitymo!
