Vaivos Narušienės asociatyvi nuotrauka
Tėvas Antanas Saulaitis SJ
Vasario intencija : „Melskimės, kad parapijos, svarbiausiu dalyku laikydamos bendrystę, vis labiau taptų tikėjimo ir brolybės bendruomenėmis, atviromis žmonėmis, kuriems labiausiai reikia pagalbos.“
Tikriausiai šias eilutes rašantysis ne vienintelis, darantis prielaidą, kad lotyniškas žodis „komunija“ (communio) kyla iš žodžiounio (vienybė, jungtis) ir com (su-, są-), maždaug sąjunga, sambūvis. Pasirodo, ne visai taip. Žodis kilęs iš com (kartu, drauge) ir munio (paremti, palaikyti, sutvirtinti) kaip miestą ar pilį sauganti siena. Vienam kitą palaikyti, drauge remti, sutvirtinti. Tai veiksmas, ne tik buvimas kartu, drauge, su judesiu, pastangomis, kiekvienam ryžtingai palaikyti tai, ką Viešpats Dievas subūrė.
Duok Dieve, kad visi būtume patyrę brolišką, šeimynišką bendruomenę, šeimą, draugiją, kaimynystę, sambūrį, šventę, ansamblį. Labai jautriai draugiški ilgamečiai ryšiai liudijami Čikagos apylinkėse gyvuojančiame Dainavos ansamblyje. Jis daugiau kaip pusšimtį metų kiekvieną koncertą baigia daina „Kur giria žaliuoja“, ir tada tradiciškai iš publikos į sceną ateina buvę choristai, dešimtys, tiesiog minia. Gal ir Kūčios, gimtadieniai, sakramentinės šventės (Pirmoji Komunija, Santuoka, Sutvirtinimas) švenčiamos taip jaukiai, visos kartos, visokie žmonės, draugiškai, kantriai, pagarbiai.
Parapija – pagrindinis Bažnyčios vienetas, dažniausia susibūręs iš platesnės apylinkės. Labai daug priklauso ir nuo atsakingo kunigo – klebono, dar daugiau – nuo parapijiečių, šeimų ir pavienių asmenų aukų apsirūpinti visu tuo, kad religinė bendruomenė gyvuotų ir, kaip kartais viltingai sakoma, – žydėtų. Nuolat dairydamiesi, svarstydami, parapijiečiai sukuria ir / ar aprūpina, kas bendruomenei būtina ir naudinga, nuo pamaldų iki visuomeniškos ir artimo meilės veiklos.
Geriausias autoriui pažįstamas atvejis – Šv. Juozapo lietuvių parapija JAV rytuose, įsikūrusi apie 1897 m. Parapijiečiai, dar neturėdami kunigo ar vyskupo leidimo, numatė sklypą bažnyčiai statyti, sulaukė šešias parapijas įsteigusio kunigo Juozo Žebrio savo tarpe. Prie bažnyčios – pradinė, 1–8 klasių mokykla, vaikų darželis, našlaitynas, suaugusiesiems kėglių salė ir visiems dūdų orkestras, neturintiems darbo – ūkis, kurio vaisiai skirti vargstančioms šeimoms, parapijos laikraštis, spaustuvėlė, juodos duonos kepykla, kooperatyvinė parduotuvė, aišku, parapijos choras. Mokytojų seselių vienuolynas, kelių kunigų klebonija.
Laikai pasikeitė, dabar nereikalinga ar nenaudinga viso to daryti. Atsiranda sąmoningumas: pasirūpinti visiems tinkamu įėjimu, patalpomis, skirtomis būreliams, kursams, arbatėlei po pamaldų, parapijos žiniaraščiu, ekologišku darželiu, istorijai bei mažyliams skirtais kampeliais, knygynėliu, interneto ryšiu, įgyvendinti šiuolaikinės liturgijos nuostatus ir bet kuo, kas palaikytų ir ugdytų susibūrusią tikinčiųjų bendruomenę, tarnautų kitiems. Ir parapijos, bažnyčios globėjams-šventiesiems suteiktų džiaugsmo...
