Kunigas Algirdas Akelaitis
Džiugia ir gyvybinga viltimi padvelkė popiežiaus kvietimas į Sinodinį kelią. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti – kas čia ypatinga? Kalbasi žmonės. Tačiau Sinodo tikslas siekia pačias Bažnyčios vienybės su Dievu gelmes. Besikalbėdamas – tardamas savus ir įsiklausydamas į kito žmogaus žodžius – gali išgirsti paties Dievo balsą ir pranašiškai atpažinti Jo valią. Tad ir Šventraščio mokykloje mūsų laukia dar viena pamoka.
Jau žvelgėme į pirmuosius žmogaus pokalbius su kūrinija ir su Dievu (žr. Artumos sausio ir vasario numeriuose). Jau susidūrėme ir su atšiauria nutrūkusio pokalbio tyla (žr. Artumos kovo numerį). Tačiau dar ieškome ir paties „paprasčiausio“ – žmonių pokalbio, dialogo, pašnekesio... Išties ieškome, nes pirmąjį tikrą pokalbį, kuriame į vieno žmogaus kreipimąsi kitas žmogus atsiliepia tardamas žodžius, randame tik Pradžios knygos 14 skyriaus pabaigoje.
Žmonių kalbėjimas – be atliepo?
Iki tol Šventraščio pasakojime girdėjome jau nemažai žmonių kalbėjimo. Ir dar kokio! Ko vertas vien Lamecho gyrimasis prieš savo žmonas: „Užmušiau žmogų už žaizdą, bernioką – už įdrėskimą!“ Ir koks grėsmingas Nojaus prakeiksmas Kanaano tėvui Hamui: „Jis bus žemiausias vergas savo broliams.“ Ne ką mažesne grėsme dvelkia ir Babelio bokšto sumanytojų entuziazmas: „Eime, pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemę!“
Tačiau Biblijos pasakojime nėra užrašyta atsakymų į šias ištaras. Jos taip ir lieka skambėti kaip amžinas kreipimasis į vis naujas Šventojo Rašto skaitovų kartas, sužadinantis vis naujų svarstymų bei atsakymų. Vargu ar atliepo trūkumas šiuose pasakojimuose reiškia, jog žmonės anuomet ne(su)sišnekėjo. Anaiptol! Tačiau kokia iškalbinga ir provokuojanti tampa Saros „tyla“ Pradžios knygos 12 skyriuje, ypač jei bandome ją įsivaizduoti, lygindami su Saros portretu Pr 16 ir 21 skyriuose! Gal būtent šitaip šventieji autoriai ir pati Šventoji Dvasia leidžia pažinti, kokie svarbūs yra ir mūsų šiandieniai atsakymai į šiuos mūsų pirmtėvių žodžius, siekiančius pačias žmonijos ištakas.
Pavėluotas pokalbis
Tad pirmasis biblinis pokalbis tarp dviejų žmonių – Abramo ir Sodomos karaliaus – Pr 14, 21–24 atrodo ne tik gerokai pavėluotas, bet ir visai „neįspūdingas“. Gali atrodyti, kad šventieji autoriai pražiopsojo šio pirmojo žmonių pokalbio svarbą ir praleido progą sudominti Rašto skaitytojus įsimintina sentencija. O gal ši karo atomazgos scena atrodo nereikšminga tik mums? Gal išties Biblijoje tai pirma rimta situacija, kai reikėjo būtinai paminėti ne tik kreipimąsi, bet ir atliepą? Taigi pirmą kartą užrašyti dviejų žmonių pokalbį?
Nugalėtoją Abramą šiame pasakojime galima laikyti kone išgelbėtoju. Juk jis, nors ir netiesiogiai, tampa penkių sukilusių karalių gynėju, kai nugali neklusnių valdinių tramdyti atvykusią ir visą kraštą nusiaubusią keturių karalių kariauną. Tuo metu Kanaane nėra stipresnių už Abramo namus. Atrodytų, kad Abramui užtenka vien panorėti ir jis galėtų tapti Kanaano valdovu. Kaip skiriasi šio pergale dvelkiančio skyriaus nuotaika, palyginus ją su baiminga Abramo nuojauta Egipte: „Mane egiptiečiai užmuš, o tave, Sara, paliks gyvą.“ Galbūt dabar, nugalėjęs jungtinę anų karalių kariuomenę, Abramas sumanys Kanaane „atsigriebti“ už anuo laiku Egipte patirtą nesaugumą? Argi nereikšminga, kad Abramą Pr 14, 17–18 Sodomos ir Šalemo karaliai pasitinka būtent Karaliaus slėnyje?
Bet čia ir vėl – be Abramo atsako – tarsi kreipdamasis ne tik į jį, bet ir į skaitytojus, pirmasis Šventraštyje minimas kunigas Melkizedekas skelbia, kas išties yra nugalėtojas: „Aukščiausiasis Dievas, kuris atidavė tavo priešus tau į rankas.“ Ir vis dėlto... Ar Abramo dešimtinė, taip giriama Žyd 7, 1–2, nebuvo vien politinis žingsnis, siekiant užsitikrinti net ir religinių ano krašto lyderių prielankumą? Juk ir dešimtinę jis atiduoda ne iš savo turto, bet iš karo grobio.
Štai kodėl toks reikšmingas Abramo ir naujojo Sodomos karaliaus pokalbis. Juk pagal ano meto karo taisykles visas karo grobis priklauso nugalėtojui. Tad ir žmonės (maištą malšinti atvykusios kariaunos į nelaisvę paimtieji, tarp jų ir Lotas), kuriuos iš nugalėtųjų karalių atėmė Abramas, dabar tapo jo „nuosavybe“. Todėl Sodomos karaliaus kreipimasis „Duok man žmones, o turtą pasiimk sau“ skamba greičiau kaip prašymas, o ne pasiūlymas. Nėra karaliaus be žmonių, ir jei Sodomos karalius neatgaus žmonių, tai jis joks karalius. Bet siūlydamas Abramui turtą mainais į žmones, jis savinasi teisę dalyti tai, kas jam nepriklauso. Kaip ir Poncijus Pilotas, Jėzaus akivaizdoje leidęs sau ištarti: „Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?“
Būtent Abramo „ne“, kuris tampa jo duotos priesaikos Aukščiausiajam Dievui išpildymu, leidžia mums įžvelgti vidinį jo sprendimą. Tai ne galios žaidimai, tai ne arogantiškos varžytuvės dėl įtakos ir autoriteto. Abramo žodžiai „neimsiu nieko, kas tau priklauso, idant nesakytum: Aš padariau Abramą turtingą“ parodo, jog jis išties giliai suvokia Melchizedeko palaiminimą: Aukščiausiasis Dievas yra nugalėtojas, o Abramas yra Jo tarnas. Jo šlovės liudytojas.
Dėl to ir savo „nuosavybe“ – karo grobiu – jis pasirūpina ne atsižvelgdamas į Sodomos karaliaus „siūlymą“, o prisiimdamas nugalėtojo pareigą: pasirūpinti bendražygiais. Už savo tarnus atsakingas jis pats, todėl ir sprendžia jis – šeimos galva. Tačiau pats negali spręsti už tris brolius (Anerą, Eškolą ir Mamrę), drauge dalyvavusius žygyje. Jie turi teisę į grobio dalį, – Abramas jiems išties tampa palaiminimu!
Keistas šis karo pasakojimas. Vienintelis pasakojimas visoje Abraomo istorijoje, kuriame Dievas neprabyla. Tačiau vienas į kitą prabyla du žmonės. Prabyla tam, kad būtų ištartas ir išgirstas toks svarbus ir reikšmingas „ne“. Panašiai kaip vienoje iš gražiausių Mišiolo maldų, kurioje kreipiamės į Dievą tardami: „Padėk Bažnyčios vaikams atmesti visa, kas priešinga Kristaus vardui, ir siekti visko, kas jį pagerbia.“
