Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2020 m. kovas 3
Didelės ir mažos kryžkelės

Kas mums yra auka

2020-03-20 | Dr. Irena Eglė LAUMENSKAITĖ
artuma202003-rs-16.jpg

e-laumenskaite202002.jpgDr. Irena Eglė LAUMENSKAITĖ

Kodėl labai skirtingi dalykai vadinami tuo pačiu lietuvišku žodžiu „auka“? Apie ką kalbame? Ar tai – „aš visą gyvenimą Tau paaukojau, o tu toks nedėkingas...“, ar apie dėžutę su užrašu „Aukos bažnyčiai“, ar Kristaus auką, ar tikrą auką Dievui, kuri „yra sugrudusi dvasia“ (Ps 51, 19), ar auką „užperkant Mišias“, ar seksualinio išnaudojimo aukas, ar „dėl Dievo gailestingumo prašau jus, aukoti savo kūnus...“ (Rom 12, 1), ar galiausiai: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13)? O mums labiau pažįstamoje anglų kalboje šiai reikšmių įvairovei nusakyti yra bent keli žodžiai: sacrifice (Dievo ir širdies auka), victim (smurto objektas), offerings (konkrečios aukos Dievui), alms (išmalda), expiation (išpirkimas), donation (finansinis indėlis kažkam paremti). Kas vyksta, ypač Bažnyčioje, kai viską vadiname auka – ir nelygstamą Kristaus meilės auką, ir pinigus, ir patyrusiuosius seksualinį išnaudojimą? Jei kriterijumi laikome Kristaus auką, ar tikrai suprantame, kas ji yra?

„Kam ir dėl ko buvo už mus pralietas švenčiausiasis Dievo – aukščiausiojo kunigo ir Aukos – kraujas?“ – klausiašv. Grigalius Didysis (540–604) savo „Keturiasdešimt penktame žodyje“ šv. Velykoms ir svarsto: „Jei ši auka skirta Piktajam, kuris buvo įkalinęs mus nuodėmėje, tai labai įžeidu: galvažudys gauna atpirkimo kainą ne tik iš Dievo, jis gauna ir patį Dievą... Kaip tai? Kur kas teisingiau būtų mūsų tiesiog pasigailėti... O jei ši auka Tėvui, tai kodėl ji mokama? Juk ne Jis buvo mus įkalinęs... Ir kodėl Viengimio Sūnaus kraujas buvo reikalingas Tėvui, kuris net iš Abraomo nepaėmė Izaoko kaip aukos, bet išbandęs Abraomo tikėjimą, aukai tepaėmė aviną? Argi neaišku, kad tos Viengimio Sūnaus aukos Tėvui nereikėjo? Jis ją priima ne sau, o dėl mylimo kūrinio – kad Dievas pats mus išgelbėtų, įveikęs mūsų Priešą savo Meilės galia (žmogiška mirtimi nugalėjęs mirtį), ir grąžintų mus pas save per Sūnų, kuris nuolankiai tapo mūsų Keliu pas Jį, mūsų Gyvenimu. Ne Dievui reikėjo aukos, o mums reikėjo Dievo, įsikūnijusio ir numarinto, kad mus atgaivintų. Nė vienas iš Jo padarytų stebuklų neprilygsta mano išgelbėjimo stebuklui... Keli kraujo lašai perkeitė pasaulį.“

Šv. Grigalius Didysis kalba apie Kristaus auką (sacrificium) kaip nelygstamą dovaną save atiduodant, nes Kristus savo meilės auka sunaikina nuodėmę (Žyd 9, 26). Būtent šis terminas taikant jį žmogui vartojamas tuomet, jei tai širdies auka Dievui: „Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies sugrudusios ir atgailaujančios“ (Ps51, 19).

Tačiau kitomis kalbomis (ne tik anglų, prancūzų, bet ir graikų bei lotynų) ir Kristaus auka yra įvardijama kitaip nei lietuviškai, pavyzdžiui, Rom 3, 25 kalbant apie mūsų atpirkimą Jo kraujo galia. Gerai, kad pastarosiose Šventojo Rašto redakcijose jau paisoma kai kurių skirtumų, todėl ir lietuviškuose vertimuose vietoj aukos vartojamas dažniausias Biblijos žodis atnaša kaip tai, ką žmogus konkrečiai gali Dievui atnešti. Senajame Testamente plačiausiai aprašomos konkrečios atnašos šlovinant Dievą visad susiduria su klausimu apie širdies santykį, kuris Naujajame Testamente yra esminis ir pirmesnis, nes Dievui nebepriimtinos deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Bet Kristaus pasiaukojamos meilės santykį „štai ateinu, o Dieve, vykdyti Tavo valios“ (Žyd 10, 9) vargu ar galime priskirti prie daugelio mūsų „aukojimo“ veiksmų.

Kas iškreipia aukos sampratą?

Tad kyla klausimas, ką reiškia kvietimas mums aukotis, kaip Kristus pasiaukojo? Kas čia gali būti panašaus, jei neretai aukojimas nukreipiamas į savęs ar kito pervarginimą bei nualinimą, ir tai uoliems katalikams paprastai baigiasi perdegimu? Nuvaryti arkliai nušaunami – jie tiesiog nebereikalingi, nes nebenaudingi. Toks pasiaukojimas ženklina ne vien nuodėmę prieš savo kūną, bet ir kelia atvirą klausimą: kodėl taip vyksta, kas tai motyvuoja? Aukojimasis paverčiant save vien įrankiu darbui, kurį matome esant reikalingą Bažnyčiai, nustelbia širdies santykį ir su kitu, ir su savimi, o tai nėra Dievo valia. Juk apaštalas Paulius Laiške romiečiams prašo mūsų ne aukoti, bet atnašauti savo kūnus kaip gyvą, šventą Dievui patinkančią auką – kaip dvasinį garbinimą (Rom 12, 1).

Ar tokio neadekvataus mūsų aukojimosi nepaskatina ir istoriškai gautas aukos sindromas, kai žvelgiame tik į tai, „ką jie mums padarė“, bet nesusimąstome, kaip patys elgėmės su kitais? Tiesa, tam tikra prasme pusę amžiaus visi buvome politinio smurto aukos, tačiau vieni tapo tikėjimo ir meilės Tėvynei liudytojais, kiti liko aukomis, bet būta ir to smurto vykdytojų. Tačiau dabar, kai nebėra karo bei trėmimų, ar turime tiek savivertės ir orumo, kad pasipriešintume visokiam smurtui bei išnaudojimui? Ar Bažnyčia Lietuvoje, laikydamasi savo socialinio mokymo, kelia balsą prieš tokius dalykus, jei, pagal žmonių vertinimus, socialiniais klausimais ji menkai taria žodį?

Gal maišatį, nesuprantant Kristaus meilės aukos, sąlygoja ir mūsų bei aplinkinių tautų istorinė patirtis, kad martyrum kaip Dievo liudytoją mes vadiname kankiniu, nes į nelygstamą tikėjimo drąsą mirti dėl Kristaus žvelgėme iš šalies – kaip stebėtojai, matydami vien smurtą ir nukankinimą? Drąsių pirmųjų ir dabartinių Dievo liudytojų (kankinių), neišsižadėjusių Jo net mirties akivaizdoje, kraujas buvo ir, tikėtina, yra krikščionių sėkla. Bet jei tuo pačiu žodžiu auka lietuviškai vadiname visokio smurto objektus, ar mes taip nesulyginame Kristaus aukos ir seksualinio smurto aukų toje pačioje Bažnyčioje?

Išsakant ne vieno asmens skausmą joje darbuojantis, reikėtų paminėti kitą aukos aspektą: skirtingai vertinamą asmens indėlį, priklausomai nuo to, ar jis dvasininkas, ar pasaulietis, ar vienuolė. Kunigystė yra tarnavimas, už kurį reikia tinkamai mokėti, o pasauliečiui ar vienuolei aukotis Bažnyčiai yra garbė. Bet jei konkretus jų darbas yra palygintinas, kodėl pasireiškia nemaži atlygio už jį skirtumai? Gal čia mums koją pakiša tai, kad iki šiol lietuviškai vartojame luomo terminą, tuo parodydami, kad tarp dvasininkų ir pasauliečių yra esminių skirtumų? Skaitydami kitomis kalbomis Vatikano II Susirinkimo Dogminę konstituciją apie Bažnyčią Lumen gentium, matome, kad kalbama apie skirtingas sąlygas, gyvenimo būdą, socialines padėtis (statusus), būvius (pvz., santuokinį ir nesantuokinį), kurie egzistuoja ir šiuolaikinėje visuomenėje, bet ne luomus. Šie reiškė ne tik uždarumą, kuris sunkiai įveikiamas, bet ir skirtingus įstatymus skirtingo luomo atstovams, kaip buvo Europoje viduramžiais, o dabar dar yra tarp kastų Indijoje. Ar tai negali turėti įtakos Bažnyčios Lietuvoje mentalitetui ir tokiam požiūrio skirtumui, kuris egzistuoja kunigijos ir pasauliečių atžvilgiu? Tai neišvengiamai susiję ir su aukos bei aukojimosi samprata.

Pinigai bažnyčioje

O kaip yra su mūsų piniginėmis dovanomis ar atnašomis Bažnyčiai, kurias mes taip pat vadiname auka? Kaip žmonės aukoja? Absoliuti dauguma „atsiskaito“ už patarnavimus pagal savo išgales bei norą, nuvokdami „tinkamas“ sumas arba, deja, kartais nubėgdami pasiimti daugiau pinigų, jei koks nors nelaimingas kunigas pasako, kad už tiek nelaidos. Jei kunigas mažoje parapijoje aukoja Mišias tik tuomet, kai jos yra „užpirktos“, ar pasauliečiai gali kitaip traktuoti savo piniginę „auką“? Bet jie duoda pinigų ir per bažnytines šventes, ir kiek mažiau sekmadieniais, tačiau kas bus, jei jų vis mažiau ateis į bažnyčią? Tai laukia kaimo vietovių ir mažesnių miestų, kur į Mišias susirenka tik garbaus amžiaus žmonės, patys artėjantys prie išėjimo pas Viešpatį. Tačiau tai pasakytina ir apie jaunąją kartą, kuri formaliai save dar laiko katalikais, nes yra pakrikštyti, bet savo vaikų krikštyti neskuba, jau nekalbant apie tai, kad tikėjimą vis mažiau praktikuoja.

Tikėjimo praktika ir požiūris į Bažnyčią pas mus priklauso ir nuo asmens turimų pajamų. Jėzaus laikų Izraelyje ir turtingieji eidavo į šventyklą atnašaudami (ne aukodami) į iždinę gausiai, iš savo pertekliaus. Todėl du našlės pinigėliai, kuriuos ji teturėjo, buvo didžiausia atnaša Dievo akyse. Bet šiandien pagal šį pavyzdį žodžiais nenuvertinkime piniginio indėlio tų, kurie yra turtingesni: kai turtingesniųjų tikėjimo praktika yra reta ir neprestižinė, jų duodami pinigai nebėra pasipuikavimo dalykas. Juolab kad turtingesni ir duotų daugiau negailėdami, jei kunigas mokėtų pakviesti žmones ir patikėtų jiems parapijos veiklas. Tačiau ko pirmiausia reikėtų? Gal ne tiek aiškinti apie dideles bažnyčios išlaikymo išlaidas, kurios tikrai yra tokios, bet už gautus pinigus viešai atsiskaityti, surinktas sumas ir išlaidas parodant. Ypač jei gauti pinigai nėra už kunigo patarnavimus, bet rinkliava arba asmens dovana bažnyčiai. Žmonės nori matyti, kur ir kaip jie panaudojami, ir jei prasmingai – tuomet prisidėti.

Tikrasis aukojimasis

Pažiūrėkime į auką Bažnyčiai bei pasauliečių aukojimąsi jai ir kitokiu žvilgsniu. Jei Bažnyčia yra vienas mistinis Kristaus kūnas, tai „tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba“ (1 Kor 12, 23). Kadangi pas mus nepalyginamai garbingesniais laikomi kunigai, kurie priėmę šventimus ateina aukoti Mišių in persona Christi, jie tikrai turėtų būti į Jį panašesni ir savo bendravimu su kitais. Kas pasikeistų? Daug kas: žmonės, patirdami tokį pagarbos ir meilės liudijimą, būtų patraukti visa širdimi, ir „privalomos aukõs“ Bažnyčiai iš jų nebereikėtų. Neštų jie džiugiai savo dovanas ir visokią paramą kaip atnašas pagal savo išgales, o gal ir daugiau, kadangi „kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, <...> nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7).

Džiugu, kad tas vienur kitur po truputį vyksta, bet labiausiai priklauso nuo kunigo atvirumo žmonėms ir rūpinimosi jais. Tačiau priklauso ir nuo pačių pasauliečių, kuriems reikia pagalbos susivokti ir kitaip į save bei kunigą žiūrėti. Tuomet nebūtų Bažnyčioje nepagarbos „žemesniam luomui“, visokio ir pirmiausia psichologinio smurto, taip pat ir... pinigų problemos. Už širdies auką Dievas apipils tūleriopomis malonėmis ir aprūpins, kad galėtume dosniai imtis bet kokio gero darbo(plg. 2 Kor 9, 8).

Kitas klausimas – tai mūsų kančios (ligos, netekties, visokio skausmo) aukojimas už kitus: Bažnyčią, pasaulį, nusidėjėlių atsivertimą ir mums brangius žmones. Kaip yra su mūsų kančia, galimai papildančia Kristaus kentėjimus, jei tos aukos nelabai suprantame? Kančia, sako Hansas Ursas von Balthasaras (vienas didžiausių XX a. teologų), kuri patiriama kaip mano kančia, nėra mano kaip krikščionio nuosavybė, bet tik dovana, kurią aš per Bažnyčią turiu perduoti tikrajam savininkui. Eucharistijoje priimdami Jo Kūną ir Kraują mes tampame viena Jame, kartu tapdami indais, kuriuose ir per kuriuos kaip savo Kūno narius Jis gali priimti pasaulio kančią. Tai atpažįsta apaštalas Paulius sakydamas: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24).

Gyvenimo patirtis sako, kad labiau mylime tuos, kuriems save dovanojame. O juk tikroji dovana nėra padovanotas ar į spintą padėtas daiktas, nes dovana gyva tik dėl abipusio santykio – tol, kol yra dovanojantis ir dovaną priimantis. Tad Bažnyčioje tokį santykį reikėtų abipusiškai stiprinti, kad joje neliktų „luomų“ – kad mūsų visų bendrystė Kristuje liudytų Bažnyčią pirmiausia kaip asmenų bendrystę, communio personarum, Jo meilėje.  

 


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 vasara 6/7/8

Artuma - artuma202006-7-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22