Iš prekių ir paslaugų reklamų nuolat patiriame didžiulį spaudimą būti ir gražūs, ir laimingi, bet (nu)jaučiame, kad džiaugsmo mūsų aplinkoje kartais stinga. Ar jis baigiasi po Velykų? Ne apie prekybininkų peršamą grožio sampratą, bet apie Dievo sumanymą kūrinijai, krikščioniškąją viltį ir galimus džiaugsmo „vagis“ kalbiname Albiną Žiupsnytę – įstabaus ir atpažįstamo braižo lietuvių dailininkę. Jos „Žolinių Mergelė“ puošė 2015 metų Artumos viršelį, šiemet – su neslepiamu pasididžiavimu vartome mūsų leidyklos išleistos Drugių karalystės puslapius.
– Skaidri, žalsva, pavasariška. Tokia yra naujoji jūsų knyga, skirta vaikams. Kaip ji gimė?
– Turėjau parašiusi pirmąjį šios knygos skyrių, o kai vėl prisėdau prie teksto, nauji siužetai atėjo natūraliai. Vienas po kito sugužėjo į knygą! Kūryba gal tuo ir žavi, kad sėdusi prie stalo dar visiškai nežinau, kaip pabaigsiu. Vaikystėje griuvėsiuose radau smetonišką kalendorių su vardų rodykle, su daug labai keistų, gražių pagoniškų vardų. Nuostabu, kad tas kalendorius su manim keliauja visą gyvenimą, ir kai prireikia – atsiverčiu ir ieškau vardo. O su „reikiamu“ ateina visas to herojaus paveikslas. Būna, perkuriu draugų papasakotas, jiems nutikusias istorijas, tačiau knygoje vaikams – prototipų nėra, vien fantazija. Piešdama minties gilumą ir skambumą, sakyčiau, pasiekiu lengviau – pirmiausia esu dailininkė.
– Ar šiandieninei vaikų literatūrai netrūksta gebėjimo skirti kūrybą nuo saviraiškos?
– Gali būti. Beveik visi kuria vaikams istorijas, dainuoja lopšines, kažką prikurdami, bet ne visi tampa rašytojais. Svarbu, ar nori kažką žmonėms duoti ir ar gali. Mane šeimos neturėjimas paskatino savo motiniškumą realizuoti šitokiu būdu. Vaikas – didžiulis kūrinys, kuriam atiduodi visą save. Aš, kurdama pasaką, galėjau dalį savęs padovanoti visiems vaikams. Tai labai džiugina: nors neturi vaikų, bet visada gali pasidžiaugti, pasigėrėti tais, kuriuos sutinki.
– Kodėl pasakos personažais tapo būtent drugeliai?
– Drugių karalystė – visų pirma grožio karalija; tai Dievo karalystės įvaizdis. Taip pat ir mūsų tautos – jos trapumo ir pažeidžiamumo. Taigi išorinis, medžiaginis drugelių pasaulis man leidžia simboliškai priminti, kad žmogus, jo dvasia yra lengvai pažeidžiami. Pasakos drugeliai, susidūrę su blogiu, iš liūdesio praranda spalvas – o jos simbolizuoja pačią jų esmę, prigimtį, Dievo planą, viltį. Dažnai, skaitydama spaudą, lieku be žado. Esame kaip tie drugeliai: mus lengva sugėdinti, suskaldyti; labai greit patikime apie mus sakomais piktais žodžiais. Tuoj pat pasineriame į liūdesį – išblunkame, liekame be spalvų, nelyg apvogti. Todėl parašiau vaikams istoriją apie bendruomeniškumą ir bendrystę.
– Ir grožį, kuris „palengvina pasaulio vargus“.
– Taip, grožis – didelė, nepaprasta pasaulio vertybė. Žmogus jėgas ir savastį susigrąžina grožio apsuptyje, tai tvarstis nuo pasaulio žaizdų. Paklauskite menininkų – pasakys, kaip juos įkvepia gamta. Nes gamta yra tyra, raminanti, ji – ne žmogaus nuopelnas, o Dievo dovana žmogui, kurią privalome ypač gerbti.
– Šiandien dažnai girdime objektyvumo reikalavimą. Bet ar esama meno be subjektyvaus (individualaus) požiūrio ir vertybinių nuostatų? Ir ar drąsu šiems laikams kalbėti apie vertybes?
– Galima įvairiai apie tai kalbėti (ar tai neigti), tačiau objektyvių kūrinių, t. y. neteigiančių vertybių ir neturinčių jokių idėjų – tokio dalyko nėra. Tačiau žmonės bijo būti suniekinti, pavadinti šventeivomis, tikinčiaisiais – gyvename tikrai patyčių kultūroje. To neslėpkime, nes išeitų veidmainystė. Ekranai pilni smurto vaizdų, savižudiškų pažiūrų, o mes kalbame apie tai, kad liaudies pasakos vaikams yra per baisios. Tokioje situacijoje tik apie vertybes ir noriu kalbėti. Kad Dešimt Dievo įsakymų, tokių paprastų – dėl žmogaus: kad jam būtų lengviau, kad nenuklystų nuo esmės, kad būtų laimingas! Laikykis šitų dešimt įsakymų ir būsi išgelbėtas. Neprasigersi, nepaliksi žmonos nelaimėj, būsi nuoširdus sau ir kitiems – būsi gražus žmogus viduje, ir bus tikra, tyra tai, ką tu darysi. Turime atrasti – t. y. neprarasti santykio su Dievu, tuomet kiekvienas išliks laimingas. Ar žmogus su Dauno sindromu, ar suparalyžiuotas, tačiau išsaugojęs ryšį su Kūrėju ir galimybę grožėtis kūrinija – mokės džiaugtis ir savo gyvenimu, ir pasaulio grožiu. Todėl itin svarbu kūryboje puoselėti amžinąsias vertybes. Tik apie laikinus dalykus kalbanti visuomenė pati yra laikina!
