„Mes buvome ne tik netikintys, bet apskritai skeptiški tikėjimo klausimais, nes mums ir taip neblogai sekėsi. Gyvenome aktyvų gyvenimą, turėjome įdomius darbus, būrį linksmų draugų ir adrenalino prisotintą poilsį. Bet vieną dieną viskas pasikeitė. Tai nutiko taip netikėtai, kad niekaip kitaip negalime pavadinti to, kaip Dievo įsiveržimu į mūsų šeimos gyvenimą“, – Artumai atvirauja Diana ir Aidas ADOMAIČIAI.
Aidas: Tai įvyko prieš 17 metų, praėjus savaitei po Sekminių, tais metais mums dar nieko nereiškusių. Mudu su žmona buvome pragyvenę civilinėje santuokoje jau 16 metų ir neseniai susilaukę trečios dukros. Nors buvau netikintis, bet, kaip tvarkingas verslininkas, norėjau ir su Dievu „susitvarkyti reikalus“, o „pasirašytas sutartis“ sudėti į aplanką kaip dar vieną sėkmingai baigtą projektą.
Bet mano „projektas“ su Dievu nebuvo net pradėtas ruošti, nes buvau nekrikštytas. Žinojau, kur reikia kreiptis, kad šis „verslo planas“ pajudėtų iš mirties taško, nes nuo paauglystės turėjau draugą, pranciškoną Astijų (vėliau sužinojome, kad jis už mus meldėsi). Viename susitikime papasakojau jam apie gimusią dukrą ir pasakiau, kad reikėtų pakrikštyti ir naują šeimos narę, o be to, ir daugiau reikalų yra su Dievu – reikėtų ir pačiam pasikrikštyti, neblogai būtų ir Santuokos sakramentas… Tada net nenutuokiau, ko prašiau. Bet mano bičiuliui nepasirodė, kad aš daug prašau iš Dievo, sako: „Gerai, galim. Išgerk kavos. Kadangi tu esi suaugęs, reikia vyskupo leidimo.“
Nuėjęs į Kauno arkivyskupijos kuriją arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus nerado, jo augziliaro Rimanto Norvilos irgi nebuvo, rado tik vyskupą emeritą Vladislovą Michelevičių. Br. Astijus išdėstė jam visą reikalą. Vysk. Michelevičius ir sako: „Jūs, pranciškonai, kaip visada, paskutinę minutę, bet reikalas gal geras, tai leidimą duodu.“
Sugrįžęs iš kurijos br. Astijus pasakė, kad leidimą gavo: „Bet yra viena problema, kurią reikia išspręsti. Žinau aš tave, žuliką, tu gi į jokius kursus neisi. Bet nors iš vakaro atvažiuokite kartu su žmona į vienuolyną išgerti arbatos ir pasišnekėti su br. Pauliumi.“
Tą broliuką šiek tiek pažinojau, todėl pagalvojau: „Na, ką gi naujo jis man gali papasakoti?! Aš gi pats žinau, kaip sukasi pasaulis – kam duot, kur paimt, kur pasistiebt, kur pasilenkt. Viską žinau; kuo broliukas dar galėtų mane nustebinti?!“
Grįžęs namo, pasakiau žmonai, kad prieš krikštą turėtume nuvažiuoti į vienuolyną. Žmona pyktelėjo: „Ko ten važiuot?! Balius suorganizuotas, iškentėsim privalomą dalį bažnyčioje ir važiuojam švęsti.“ Pasakiau, kad turime nuvažiuoti, nes Astijus prašė.
Atvažiavus į vienuolyną „išgerti arbatos“ žmonos laukė dar vienas netikėtumas, – paaiškėjo, kad bus krikštijama ne tik mūsų mažoji, bet ir pusbrolio dukra, o vyras gaus ne tik Krikštą, Pirmąją Komuniją bei Sutvirtinimo sakramentą, bet bus ir bažnytinė Santuoka… Tada dar neturėjau supratimo, kad tokius sprendimus reikia daryti tik pasitarus su žmona! Nors tokia naujiena žmoną pribloškė, ji sutiko. Iš tiesų, tai santuokos mes net nesureikšminome, nes ji buvo „prie to pačio“. Mums rūpėjo tik mažosios krikštas.
Atvykus į vienuolyną, br. Paulius padarė arbatos, atsisėdo ir pokalbį pradėjo nuo labai keisto klausimo: „Noriu jūsų paklausti, ar buvote vienas prieš kitą nuogi?“ Galvoju, durnas tas pranciškonas, ar ką?! Žino, kad turime tris vaikus, o jis klausia, ar mes buvome nuogi?! O jis ramiai tęsia toliau: „Iš tavo žvilgsnio matau, kad nesupratai mano klausimo. Nusimesti rūbelius – nieko nereiškia. Aš klausiu, ar jūs meldžiatės kartu, nes tikras intymumas yra tada, kai gebame kartu melstis, atsiverti vienas kitam, parodyti ne tik savo džiaugsmą, bet ir skausmą.“ Net neįsivaizdavau, kad tokie santykiai gali būti! Mane auklėjo, kad vyrai neverkia, „akmeniniu“ veidu viską iškenčia, nerodo savo silpnumo. O čia kalba apie tokius santykius, ir dar su moterimi?! Pasidarė įdomu.
Diana: Man nekėlė jokių jausmų vyro susidomėjimas pokalbiu su pranciškonu, nes jo nepažinojau ir man buvo visai neįdomu. Savo kūno kalba demonstravau visišką abejingumą, kol netikėtai išgirdau vieną sakinį, privertusį mane suklusti: „Vyrai niekada nesupras, kodėl moterys verkia.“ Tą akimirką pasijutau kaip karštu vandeniu perlieta, nes ašarų buvau išliejusi nemažai, o paguodos ir supratimo nesulaukdavau. Staiga širdyje pajutau visišką tikrumą, kad tai, ką dabar br. Paulius sakys, bus tiesa. Ir jis pradėjo kalbėti apie Jėzų… Klausant jo, man neliko nė menkiausios abejonės, kad Jėzus tikrai yra. Staiga skepsis dingo, ir aš išgyvenau iki tol nepatirtą tikėjimo jausmą. Dievo egzistavimo tikrumą. Atsisukau į br. Paulių ir pradėjau klausytis, o jis kalbėjo ir kalbėjo. Skubėti mums jau niekur nesinorėjo…
Bet tą įsimintiną vakarą manęs laukė dar vienas netikėtumas: „Tau, Aidai, išpažinties eiti nereikia, nes Krikšto metu visos nuodėmės bus atleistos, o jūs, ponia, buvote krikštyta – prašom išpažinties.“ Širdyje tiesiog susprogau, apėmė neviltis, kad korupcija ir diskriminacija klesti net bažnyčioje, nes vyrui išpažinties eiti nereikia, o aš privalau tai daryti! Buvau labai pasipiktinus, bet… tada dar nenutuokiau, kokią didelę dovaną gausiu.
Kas yra išpažintis ir kaip ją atlikti, neturėjau nė menkiausio supratimo. Nežinojau, nei kaip elgtis, nei ką sakyti. Nuėjus į koplyčią, br. Paulius viską man paaiškino, nuramino, ir aš pradėjau kalbėti. Kalbėjau tol, kol išsakiau viską, kaip… per išpažintį! Gavau nuodėmių atleidimą, paskyrė atgailą, dabar jau net neprisimenu, kokią, bet aš niekada neužmiršiu to jausmo, kurį patyriau po išpažinties. Vaizdingai kalbant, į koplyčią įėjau tarsi su akmenų maišu ant pečių, o išėjau lengva kaip plunksna – sunkumo nebejutau, „maišas“ nuo pečių buvo nuimtas. Man tai buvo visiškai nauja patirtis. Tą dieną aš nesupratau, kas atsitiko, bet fiziškai jaučiau – įvyko! Tikrai atleista!
Į vienuolyną išvažiavome netikintys, namo grįžome katalikai. Abu. Tą pačią dieną. Vakaras buvo nuostabus, rytas išaušo dar gražesnis. Laukėme šventės, bet mums jau labiau rūpėjo sakramentai ir apeigos bažnyčioje negu balius. Pasaulis man tapo tiesiog neatpažįstamas ir nuostabiai gražus; tūkstantį kartų girdėta daina skambėjo visiškai naujai, dangus buvo gerokai žydresnis, o širdyje tvyrojo toks gilus džiaugsmas, kokio iki tol nebuvau išgyvenusi, nors mano gyvenimas tikrai nebuvo pilkas ir nuobodus. Tada supratau, kad tikras džiaugsmas slypi mūsų širdyje ir menkai priklauso nuo išorinių dalykų. Man tai buvo pribloškiantis atradimas.
O po to prasidėjo tikėjimo kelionė, kurią keliavome jau kartu su vyru. Atvirai kalbant, lengva nebuvo. Po tokio patyrimo tapome karšti katalikai ir norėjome, kad visi aplinkui atsiverstų, bet tada dar neturėjome supratimo, kad malonė priklauso tik nuo Dievo, o ne nuo mūsų noro. Nemokėjome dalytis tuo turtu, kurį buvome netikėtai gavę, nes, nepaisant padovanoto tikėjimo, esi toks, koks esi – žmogus su savo supratimu, įpročiais, gyvenimo patirtimi, žaizdomis ir klaidomis. Tada dar nežinojome, kad mums reikia nueiti ilgą kelią iki tikro atsivertimo.
Tiesą sakant, ir dabar nedaug ką tesuprantame. Žinau tik viena – esu stipriai suviliota Dievo. Tai patirtis, kuri tikėjimo kelionėje perveda per kančią, vidinį gydymą. Neprisimenu, kur tai išgirdau, bet šie žodžiai man labai artimi ir suprantami: „Dievo kvapas yra déjà vu, reikia to svaiginamo patyrimo, kuris galėtų tave nešti sunkumams ištikus.“
Aidas: Nežinau, kaip kitiems, bet mano 17 metų tikėjimo patirtis sako, kad dvasinė realybė nėra pramoginė kelionė ar sėkmės istorija. Veikiau tai „įžemintas“ gyvenimas su visomis iš to kylančiomis aplinkybėmis, klaidomis, vargais ir netektimis. Nė vienas nesam nuo jų apsaugotas. Žmogaus gyvenimas nėra lengvas, bet su tikėjimu jis turi prasmę arba yra įprasminamas. O be tikėjimo – tai blaškymasis tarp netikrų ir praeinančių dalykų. Kita vertus, tikėsi ar netikėsi – netektys, ligos yra žmogaus gyvenimo palydovės, bet tikint atsiranda jėgų jas išgyventi. Slėpinys yra ne tik Dievas, bet ir tikėjimas į Jį.
Baigdami norime Jūsų paprašyti – nekartokite mūsų klaidų, nebūkite tokie vėjavaikiai, kokie mes buvome – ruoškitės sakramentams, kad suprastumėte: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9).
