Katalikiškąjį švietimą Lietuvoje kuruojantis vyskupas Kęstutis KĖVALAS ką tik grįžo iš Niujorke, JAV, vykusio Pasaulinio katalikiškojo ugdymo kongreso. Tad kalbiname jį, teiraudamiesi, kaip Lietuvos katalikiškasis švietimas atrodo pasaulio kontekste, žvelgiant iš platesnės perspektyvos.
– Pirmas įspūdis labai geras. Mums šiuo metu gana gerai sekasi kalbėtis su valdžia, atsakingaisiais už švietimą dėl katalikiškojo ugdymo. Daugybė valstybių katalikiškąjį ugdymą laiko atskirtą nuo bendrosios sistemos. O mūsų Geros mokyklos koncepcijoje tikrai galima matyti katalikiškosios mokyklos įskiepą, turime valdžios pagalbą mūsų mokykloms, turime ir mišrias mokyklas, kur su valdžia susitariame būti bendradalininkais. Žiūrint iš pasaulio perspektyvos, galima didžiuotis Lietuva. Daugelyje šalių katalikiškoji mokykla yra visiškai privati iniciatyva, išsilaikanti tik entuziastų dėka. Šiuo metu katalikiškosios mokyklos labai plečiasi Afrikoje ir Azijoje, nes tai viena iš kokybiškiausių švietimo ir mokslo paslaugų pasaulyje.
Lietuvoje situacija panaši kaip ir visoje Europoje. Daugelyje Europos šalių katalikiškosioms mokykloms yra teikiama valstybės pagalba, nors tikybos dėstymas yra pakitęs – ji dėstoma labiau kaip kultūrinis, istorinis reiškinys, bet ne tikėjimo turinys. Lietuvoje pirmutinis iššūkis – mokyklos tapatumo klausimas. Mums nelengva išlaikyti katalikiškosios mokyklos ugdymo unikalumą, nes mokyklos yra pačios sau nusistačiusios savotišką modelį, pagal kurį pirmasis tikslas yra žinios ir techninio pobūdžio įgūdžiai. O katalikiškosios mokyklos unikalumas yra tai, kad ji pranoksta tik žinių teikimo paslaugą ir siekia visuminio ugdymo. Jautrumas kitam, bendrystė, savanorystė turėtų būti katalikiškosios mokyklos dėmesio centre. Šioje mokykloje turėtų būti bendruomeniškumą ugdantis klimatas, o ne tik susitelkimas į save ir savo žinias. Konferencijoje buvo akcentuojama emocinio intelekto ugdymo svarba, ir tam katalikiškoji mokykla turi unikalią galimybę. Jeigu reikėtų išvardinti, kuo ji išsiskiria iš kitų mokyklų, tai pirma – mokyklos klimatas, antra – pilnutinis ugdymas, ir trečia – emocinio intelekto ugdymo potencialas. Šis potencialas neatsiejamas nuo žmogaus dvasinio augimo, nes pilnutinis žmogus nėra tiktai jo žinios ir techniniai gebėjimai, jis geba įvertinti ir tikėjimo reikšmę. O mokslas be tikėjimo gali būti ir pavojingas reiškinys, kaip ir tikėjimas be mokslo gali būti fanatizmas. Katalikiškosios mokyklos šansas – mokslo ir tikėjimo dermė.
Katalikiškos mokyklos Šiluvos atlaiduose 2018 m. Marijos Stanulytės nuotrauka
– Kongreso atidaryme kardinolas ir Niujorko arkivyskupas Timothy M. Dolanas, perduodamas popiežiaus Pranciškaus sveikinimą, kalbėjo apie mokyklą kaip dovaną. Kokia dovana yra katalikiškoji mokykla šiandienos visuomenei ir Bažnyčiai?
– Mes perduodame vaikams Vakarų civilizacijos pagrindus. Kai nutylime apie krikščionybę, apie žmogaus tikėjimo paieškas, tada vaikams neperduodame žmonijos troškimo ir ilgesio pažinti tikrovę. Jaunuolis mokykloje turi evangelizacijos galimybę. Tarp tikėjimo ir mokslo čia nėra atskirties. Katalikiškoji mokykla yra dovana tėvams, nes jiems vieniems ugdyti vaikų tikėjimą yra labai sudėtingas uždavinys. Viskas pasikeičia, kai tikėjimo pavyzdį vaikas mato ne tik namie, bet ir mokykloje. Amerikoje labai aiškiai matyti, kad tikėjimu grįstos mokyklos yra pačios sėkmingiausios. Lietuvoje jos gal labai neišsiskiria, bet vis tiek turi tą savitumą. Katalikiškosios mokyklos nestokoja mokinių, dažniau sprendžia vietų trūkumo problemą.
– Šis Artumos numeris skirtas Carito atsikūrimo 30-mečiui. Pirmuosiuose Carito tiksluose įvardijamas švietimas ir ugdymas. Kokią gailestingumo misiją katalikiškoji mokykla atlieka šiandien?
– Pirmiausia išplečia vaikų supratimą, vaizduotę apie tai, kas yra gyvenimas ir kokios jo vertybės. Tu gali turėti daug žinių, bet likti užsidaręs ir rūpintis tik savimi. Galiausiai žmogus dėl to labai kenčia, nes nesupranta, kad svarbiausi dalykai gyvenime yra santykių kūrimas ir bendrystė. O to neperduoti jaunajai kartai reiškia būti negailestingiems. Anksčiau ar vėliau jaunuoliai turės atrasti, kad tikroji žmogaus laimė ir pašaukimas yra ne daiktų, o santykių kūrimas, kad bendraamžis man yra ne konkurentas, o kolega ir bendradarbis. Tikimės, kad katalikiškojoje mokykloje tai pavyks perduoti, ir žmogui nereikės daryti dramatiškų klaidų.
Kitas gailestingumo aspektas – tai žiūrėti į gamtą su atjauta, jos neteršti, nešiukšlinti. Tai ekologinis gailestingumas. Ir dar – su gailestingumu žiūrėti į save pačius, nekenkti sau. O tai galima tik perduodant žmogui moralines vertybes. Tai ir yra pilnutinis ugdymas.
– Baigiant – trys Jūsų žodžiai: „Katalikiška mokykla – tai...“
– Šiltos bendrystės, pilnutinio ugdymo ir aistringo siekio pažinti tikrovę vieta.
– Ačiū už pokalbį.
