Antanas SAULAITIS SJ
Jungtinėse Amerikos Valstijose per Didžiąją depresiją Dorothy Day, matydama, kaip Bažnyčia nutolusi nuo darbininkijos, kartu su Peteriu Maurinu 1933 m. pradėjo Katalikų darbininkų sąjūdį (angl. Catholic Worker Movement) už socialinį teisingumą, taikdarystę, solidarumą. Kai tos šalies vyskupai prieš keletą metų paskelbė Šeimos metus, pirmenybė buvo teikiama ne didesniam maldų skaičiui, skaitymui, dalyvavimui pamaldose, bet paprasčiausiam papročiui – maldai prie šeimos stalo. Kai šventė Paauglių bei jaunų suaugusiųjų metus, siekė juos įtraukti į kokią nors tarnystę, tikėdamiesi, jog taip jie pagilins tikėjimą ir aktyviau dalyvaus Bažnyčios gyvenime.
Dvigubai daugiau katalikų, palyginti su JAV, turinti Bažnyčia Brazilijoje nuo 1965 m. gavėniai parengia programą su kruopščiai apgalvota medžiaga šeimoms, pradinėms, vidurinėms, aukštosioms mokykloms, parapijoms, jaunimo grupėms, Šventojo Rašto būreliams, ekumeniniams susitikimams. Kasmet gilinamasi į vis kitą sritį. 2019-ųjų tema – „Solidarumas ir pilietinė visuomenė“. Juk veikli visuomenė gali ugdyti ir išlaikyti demokratinę valstybės santvarką, grįstą teise ir teisingumu. Visa paremta itin tradicine katalikiškojo veikimo eiga – pamatyti, apsispręsti ir veikti.
Jėzuitas kunigas Tomas, du mėnesius Šiaurės Rytų Brazilijoje keliavęs dviračiu, surado labiausiai apleistą parapiją – 2 000 km², 120 kaimų ir sodybų, kažin kiek metų neturėjusią jokio kunigo. Apsižiūrėjęs jis sukvietė žmones ir pasiūlė veltui teikti bažnytinius patarnavimus, jei atsirastų 90 šeimų, sutinkančių kartą per mėnesį atnešti kunigui maisto vienam kartui pavalgyti. Iš karto susidarė tinklas. Kas skaudžiausia parapijoje? Pusė vaikų dėl geriamojo vandens stokos mirdavo nesulaukę nė penkerių. Tad pirmasis parapijos projektas buvo pasitelkti į pagalbą Ispanijoje gyvenančius draugus ir parūpinti išsimokėtinai keramikinių prietaisų vandeniui košti, kad būtų gelbėjamos vaikučių gyvybės. Antrasis – suburti moteris, mezgančias tradicinius nėrinius, idant šios drauge parduotų savo rankų darbą prekeiviams už padoresnę kainą. Trečiasis – sukurti saugią vietą paaugliams, kur jie galėtų mokytis amatų ir tvarkingai maitintis.
Po kokių pusantrų metų prie klebono priėjo vyrai, sakydami, kad bažnyčia (plūkto molio) skyla, be to, ji nedažyta, langinės (langų nereikia) sulūžusios. Kunigas teatsakė: „Tikrai taip“ ir daugiau nieko. Patys žmonės išaugo į bendruomenę ir sutvarkė. Jaunimas augo, reikėjo tęsti mokslus už 125 km esančioje didmiesčio gimnazijoje. Gyventojai per gimines ir pažįstamus vienus namus pavertė savo parapijos jaunimo bendrabučiu, paskyrė patikimą savą vadovę. Tada iš valstijos išreikalavo lėšų ambulatorijai ir pastatė ją savo rankomis. Atidaryme gubernatorius juos pagyrė, o parapija jam atidavė sutaupytus pinigus – jokiame valdiškame darbe tai negirdėta. Karinės diktatūros laikais valdžia nė nesuprato, kas čia įvyko – kad sukurta sąmoninga, įsipareigojusi 120 kaimų bendruomenė, pilietinė visuomenė. Kiekvienas kaimas turi atsakingą asmenį – nuo 17-metės merginos iki 70-mečio senelio, kuris kas mėnesį dalyvauja pasitarime, studijų dienoje, vadovauja pamaldoms ir palaiko ryšius.
Kai kurios programos skamba ne taip pamaldžiai ir „bažnytiškai“. Maždaug prieš 50 metų reikėjo JAV suburti kelintos kartos lietuvių jaunimą – taip atsirado tautinių šokių grupės. Norėdamas suburti vaikus kunigas salezietis Hermanas Šulcas pradėjo organizuoti žiemos ir vasaros stovyklas, kurių tradicija tęsiasi beveik 35 metus. Rašantiesiems atsirado ir kelias knygas išleidęs literatūros būrelis. Linkusius į mokslą suvienijo akademinis sambūris, mažuosius – skyrelis vaikams laikraštyje. Su latviais ir estais jungia metinė Baltijos šalių paroda.
Ir mažytės, ir didelės pirmenybės prasideda nuo klausimų: ko labiausiai reikia, kur nieko nedaroma, kas neštų gyviems žmonėms vaisių? Ką aš, mudvi, mudu, mes mokame, sugebame ar galime išvystyti? Kuo žmonės laisvesni, kuo oriau gyvena, tuo laisviau visa širdimi drauge Viešpatį šlovina.
