Kunigas Kęstutis Palikša
Ar lietuviškoje žegnonėje atsiradę intarpai ir neatitikimai – erezija, ar tik audra vandens stiklinėje? Ar reikia pertvarkų? Siekiant daugiau suprasti ir pažinti, žvelgiame į žegnonės vertimo istoriškumą ir lietuvių kalbos ypatumus.
Žodžiai, tariami lietuvių kalba darant Kryžiaus ženklą (dar vadinama „žegnonė“, iš veiksm. „žegnoti“, kilusio iš lot. signare – „ženklinti“), leidžia ir skatina užduoti bent du klausimus: dėl įspraudo „Dievas“ ir dėl žodžio „vardas“ linksnio. Pradėkime nuo pirmojo.
Kelti klausimą apie Kryžiaus ženklo žodinės formulės lietuvių kalba istoriškumą nėra paprasta, tačiau galime remtis keletu atliktų tyrinėjimų. A. Mažiulis (1955) kelia idėją, kad kitose senosiose kalbose aukščiausios dievybės pavadinimas esąs sudurtinis iš žodžių „Dievas“ ir „Tėvas“, tad dėl senojo tikėjimo terminijos įtakos galėjo reikšti vieną asmenį arba atsirado tiesiog pažodžiui verčiant iš kitų kalbų („vardan Dievo-Tėvo“). Z. Zinkevičius (2000) įrodinėja, kad poteriai ir žegnojimosi tekstas į lietuvių kalbą buvo išversti dar Mindaugo laikais, ir buvo verčiama iš vokiečių kalbos, kurioje tuo metu irgi buvo įspraudas „Dievo“. XVI–XVII a. lietuviškuose tekstuose žegnonė prie poterių būdavo rašoma su įspraudu „Dievas“. I. Norvilaitė-Klimienė (2015) svarsto: „Tik Tėvas, be žodžio Dievas, minėti Aukščiausiąjį lietuviams būtų nesuprantamas dalykas ir laikoma didžiuliu netaktu. Lietuviams galėjo atrodyti, kad įterpdami žodį „Dievas“ jie tekstą padaro tarsi šventesnį. Be to, yra suprantamiau: kokio Tėvo, t. y. Dievo.“ Ši tyrinėtoja, išnagrinėjusi XVI–XVII a. tekstus lietuvių kalba, pastebėjo, kad juose pagal Mato evangelijos tekstą (28, 19–20) Krikšto formulė į lietuvių kalbą buvo verčiama be žodžio „Dievas“. Tačiau ji teigia: „Evangelijos tekstas, kuriame Jėzus Kristus pasako savo mokiniams Krikšto formulę, dar nėra žegnonė.“ Kitose vietose, kur necituojama Evangelija, Švč. Trejybės Asmenys dažniau išvardijami su įspraudu „Dievas“, o kur yra aliuzija į Evangelijos tekstą ar jo parafrazė – kartais su juo, kartais be jo. Įdomu, kad, pavyzdžiui, maldose latvių kalba esti skirtybė: žegnojimasis turi įspraudą (Dieva, Tēva un Dēla, un Svētā Gara vārdā), o doksologija – ne ( Gods lai ir Tēvam un Dēlam, un Svētajam Garam). 1923 m. Lietuvos vyskupai klausė Tikėjimo mokymo kongregacijos dėl žegnonės ir gavo atsakymą, kad galima vartoti esamą formulę, po žodžio „Dievo“ pridėjus kablelį (formulėje, dėl kurios buvo teirautasi, skyrybos ženklų nebuvo). O vėliau vietoj kab-
lelio buvo įterptas brūkšnys.
Ar šiandien reikėtų keisti žegnojimosi žodžius ir atsisakyti įspraudo „Dievas“? Viešumoje vyrauja abi nuomonės: ir ta, kad tokia žegnonė nekatalikiška, ir kita nuomonė, nusakoma panašiais žodžiais, kaip 1909 m., kai dirbo Poterių komisija, rašė M. Plaušinaitis: „Kodėl lietuviai taip trokšta tų pervartų? Ar jie poterių nesupranta?“ I. E. Laumenskaitė (2010, 2021) tvirtina, kad esama žegnonės formulė prisideda prie to, kad „pusei mūsų katalikų Jėzus tik pranašas, ypatingas žmogus“, o juk žegnonė „nėra nereikšmingas dalykas, nes nusako tikėjimo turinį“. Reikėtų išnagrinėti, koks yra ryšys tarp lietuviškai besimeldžiančiųjų turimos Jėzaus sampratos ir žegnonės žodžių.
In nomine
Dabar pažvelkime į žodį „vardan“. I. Norvilaitė (2003) teigia: „Manoma, kad tai vertalas iš lenkų kalbos W imię (Ojca). Tačiau greičiausiai tai buvo išversta iš vokiečių kalbos im Namen (plg. lot. in nomine) dar karaliaus Mindaugo laikais.“ M. Mažvydas ir kiti XVI–XVII a. rašiusieji vartojo dar nesutrumpintą formąwardana ir šiek tiek naujesnę ing Warda (Diewa Tewa...). Šitaip verčiamas lotyniškasis liturginis in nomine, kuris kyla iš jau minėtos Mato evangelijos Krikšto formulės, taigi iš graikų kalbos. Įdomu pastebėti, kad tiek lotynų kalboje in nomine, tiek graikų eis to onoma turi plačius prasminius laukus. Net ir paprasčiausiai naudodamiesi internetine paieškos sistema Vulgatos Biblijos versijoje galime rasti per 140 įvairių konstrukcijų su in nomine. Lietuvių lotynų ir graikų kalbose prasminiai laukai nesutampa taip, kad kiekvieną kartą būtų galima versti vienodai. Tą galima nesunkiai pailiustruoti keliais pavyzdžiais: „negivardanPauliaus buvote pakrikštyti? –aut in nomine Pauli baptizati estis? –e eis to onoma Paulou ebaptisthete“ (1 Kor 1, 13); „patepdami aliejumi Viešpaties vardu – ungentes eum oleo in nomine Domini – en to onomati tou kyriou “ (Jok 5, 14); „kad <...> nemokytų Jėzausvardu“ –neque docerent in nomine Jesu –mede didaskein epi to onomati tou Iesou“ ( Apd 4, 18). Matome, kad Šventajame Rašte in nomine tiek lietuvių, tiek graikų kalbose turi įvairių prasminių atitikmenų.
Ką gi norima pasakyti tuo in nomine Krikšto formulėje ir kaip ją geriausia išversti? Ar vertimas „vardan“ yra keistinas?
I. Norvilaitė, suvokdama lotyniškojo liturginio originalo in nomine daugiaprasmiškumą, tvirtina, jog „lietuvių kalboje iliatyvas šiaip jau nerodo nei paskirties, nei priežasties. Jis gali rodyti kryptį į ką nors, pvz.: miškan „į mišką“, laukan „į lauką“, taigi vardan „į vardą“. Lietuviškesnis pasakymas būtų Dievo Tėvo vardu“. Tačiau matėme, kad Šventajame Rašte žodis „vardu“ gali būti vartojamas, kai kam nors atstovaujama (arba, pasak Valstybinės lietuvių kalbos komisijos – kai nusakomas veiksmo pagrindas), graikiškai sakoma en to onomati. Tokį atstovavimą (veiksmo pagrindą) galima suprasti, kai kas nors atlieka veiksmą kito įgaliotas, lyg tai darytų pats įgaliotojas, pvz., Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsnis skelbia, jog „Lietuvos Respublikos teismai nuosprendį priima Lietuvos Respublikos vardu“ (trys paskutiniai žodžiai rašomi ir nuosprendžio teksto pradžioje). Tačiau, pavyzdžiui, Bažnytinio tribunolo sprendimai gali būti pradedami žodžiais Vardan mūsų Viešpaties: čia nekalbama, kad bus skelbiamas paties Dievo sprendimas, bet tas sprendimas atliekamas Dievo akivaizdoje, santykyje su Juo, laikantis Jo nustatytų dėsnių, o ne juos ignoruojant. Reikia pažymėti, kad įvairių žanrų raštai, kartais net labai buitinio pobūdžio, ilgus šimtmečius dažnai būdavo pradedami prisimenant, kad visi sandėriai, visi veiksmai ir visa turi būti atliekama Dievo akivaizdoje, santykyje su Juo. Pavyzdžiui, paminėkime kelias skirtingas įvairiais laikotarpiais rašytų rankraščių pradžias: In nomine sanctae Trinitatis, In Christi nomine, In nomine Dei patris et filii et spiritus sancti, In nomine Dei summi, In Nomine Domini . Taigi, žegnojantis sakyti vardu tiktų tais atvejais, jei koks nors žmogus pretenduotų atlikti veiksmą Dievo – visos Trejybės – vardu.
Trejybės vardu
Krikšto formulė, iš kurios išsirutuliojo žegnonė, graikų kalboje yraeis to onoma. Remiantis Bažnyčios tėvų mokymu, krikštijama per invocationem trinitatis – „per Trejybės šaukimąsi“, tą šaukimąsi suvokiant kaip trijų dieviškųjų Asmenų išvardijimą ( nominatio). Iš tikrųjų, Vatikano II Susirinkimo konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium 7 straipsnis teigia, kad „kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus“, tad negalėtume tiesiogiai sakyti, kad kas nors krikštija visos Švč. Trejybės įgaliotas. Valstybinė lietuvių kalbos komisija leidžia netaisyti posakio „vardan ko“ specialiuose, tradiciškai vartojamuose posakiuose (iškilmingai žymint tikslą). Prie tokių posakių priskiria ir žegnonę. Netikslu sakyti, jog Krikšto ir kitų veiksmų, atliekamų Trejybės akivaizdoje, šaukiantis Jos dieviškųjų Asmenų, tikslas būtų Dievas. Mes ne darome ką nors Dievui, bet darome tai, kad pasiektume Dievą. Kaip jau buvo teisingai pastebėta kitų, Krikšto žodžiai išreiškia, jog šiuo sakramentu krikštijamasis vienijamas su Kristumi, o per jį su visa Švč. Trejybe. Taigi, labai plačia prasme tarsi ir galėtume apibendrinti, jog trejybinė formulė išreiškia tam tikrą santykį, ir jis skirtingais atvejais gali būti skirtingas – nelygu, koks yra kontekstas ir kokia intencija. Jau minėjau, kad pirmoji, pažodinė iliatyvo prasmė žegnonei netinka. Juo labiau kad kartais toks bandymas interpretuoti iliatyvu būtų net labai dviprasmiškas: pvz., egzorcizmo metu žmogų užvaldžiusiai dvasiai yra sakoma „pasitrauk <...> vardan...“ (plg. „lokys pasitraukė miškan“). Lietuvių kalbos žodynas leidžia vartoti „vardan“ veiksmo paskirčiai reikšti, pvz., „vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Čia „vardan“ reiškia „dėl“, „dėl kieno“. Jei sakėme, kad santykis su Švč. Trejybe gali būti skirtingas, tai ir trejybinę formulę tariant veiksmo paskirtis gali būti skirtinga. Pagal savo prasmę dažnu atveju tiktų ir vokiškajame M. Liuterio mažajame katekizme – Enchiridione (1543) užrašyta žegnonės interpretacija (parafrazė): Des walt Gott Vater, Son, Heiliger geiſt, Amen. Des walt = walte darüber (pažodžiui „tai tevaldo“). Tačiau tokia formuluotė nebuvo skirta krikštyti.
J. Driscollis (2005) aiškina, kad per Krikštą mes tarsi esame panardinami į Dievo gyvenimą, išreiškiamą Dievo vardu. Jo vardas yra „Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia“, ir tik šis yra pilnas mūsų Dievo vardas. Krikštu esame panardinami į šio Dievo Asmenų trejybinius santykius. Pasak Driscollio, „kiekvieną kartą, kai darome Kryžiaus ženklą ant savo kūno ir tuo pačiu metu tariame šventą Dievo vardą, kuris yra – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, primename sau patiems savo Krikštą ir dar kartą patvirtiname savo pasirinkimą pagal jį gyventi“.
